Kaip išmokti kontroliuoti pyktį?

0 (0)

Iliustracija: Elizabeth Tsung

Norėjau paklausti, kaip išmokti kontroliuoti pyktį. Pati skaitau saviugdos knygas ir bandau šviesti save iš vidaus, bet vien žinojimas nepadeda. Suprantu, kad reikia dirbti daug su savimi, bet kartais santykiuose jaučiuosi bejėgė.

Ši problema man iškyla tik santykiuose. Jei kas mane įžeidžia ar supykdo viešumoje – aš išlieku rami ir santūri, niekada neparodau savo negatyvių emocijų ir neįžeidinėju aplinkinių, kad ir ką jie pasako, bet santykiuose viskas kitaip.

Kiekvienoje poroje pasitaiko nesutarimų, mes ne išimtis. Savo antrosios pusės paprašau, kad man duotų erdvės, kad nenoriu skaudinti ar įžeisti kai esu pikta, bet mano antroji pusė nepalieka manęs ramybėje. Aš išeinu į kita kambarį, bet antroji pusė seka iš paskos, prašo apkabinti, pabučiuoti, vis kartoja, kad myli ir prašo atsakyti tuo pačiu ir, kad jei atsakysiu tuo pačiu leis man pabūti vienai, bet kai atsakau, kad myliu ir pabučiuoju, antroji pusė toliau įkyriai lenda prie manęs ir vėl visko per nauja klausinėja, kas verčia mane dar labiau pykti. Myliu ir branginu savo antrąją pusę ir nenoriu skaudinti, bet po persekiojimų nebe išlaikau. Jaučiuosi tarsi būčiau blogietė, nes antroji pusė nerėkia ir bando susitaikyti, nors man reikia laiko, kad pyktis nuslūgtu. Aš visada pasakau, kad jei nepaliks manęs ramybėje aš galiu įskaudinti ir paaiškinu kodėl, bet vis tiek vyksta persekiojimas ir kartojimas, kad mane myli, ir, kad aš skaudinu kai pykstu.

Dar karta pasikartosiu, kad nenoriu skaudinti savo antrosios pusės ir noriu ieškoti pagalbos bei dirbti su savimi ir neskaudinti žmogaus kurį myliu. Ačiū už atsakymą.
Vilma (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Renata Černovaitė:

Labas, Vilma, ačiū už laišką.

Palietei nelengvą temą – pyktį. Laiške klausi, kaip sukontroliuoti savo pyktį. Suprantu, kad blogai jautiesi pykdama ant draugo ir nenori skaudini artimo žmogaus. Tačiau panašu, kad nemažiau sunku ir tada, kai Tau neduoda erdvės išsipykti.

Išbūti su pykčiu nėra lengva. Ypatingai, jei jo nepriimame ir neleidžiame (sau ar kitiems) jausti. Užspaustas pyktis niekur nedingsta. Priešingai, gali įgauti dar daugiau energijos ir prasiveržti vėliau per mūsų elgesį ar žodžius. Pyktį, kurio negalime priimti ir sau įvardinti, suvaldyti kur kas sunkiau.

Iš laiško man pasirodė, kad ieškai būdų, kaip nustoti pykti (ir taip nebebūti “blogiete”). Bet pyktis, nors ir nemalonus, tačiau yra normalus ir žmogiškas jausmas. Supykstame visi. Kartu su džiaugsmu, liūdesiu, nuostaba, pasibjaurėjimu ir baime, pyktis yra viena iš bazinių žmogaus emocijų. Visas šias emocijas žmogus turi teisę jausti.

Laiške pastebi, kad tam tikrose situacijose sukontroliuoti savo emocijas yra lengviau. Tačiau taip nevyksta artimuose santykiuose. Kodėl pykstame bendraudami su artimiausiais žmonėmis? Tikriausiai įvykiai, kurie mums nėra asmeniškai svarbūs, nesukelia ir stiprių emocijų. Tuo tarpu santykiai su artimaisiais užima labai svarbią vietą. Todėl ir emocinis krūvis santykiuose yra kur kas didesnis. Be to, mūsų patiriamų emocijų stiprumas ir gebėjimas jas valdyti priklauso ir nuo asmenybės charakteristikų, turimos patirties.

Pastebėjau, kad laiške mažai užsimeni apie priežastis, kodėl tarp jūsų su draugu kyla kivirčai ir už ką Tu pyksti. Daugiau rašai apie tai, kas vyksta po to – kaip kyla dar didesnis pyktis, kai draugas nesuteikia Tau erdvės ir laiko nusiraminti. Tačiau paprastai pykstame už kažką, todėl gali būti svarbu patyrinėti Tavo pykčio priežastis. Kas vyksta prieš tai, kai supyksti? Kaip prasideda kivirčas su draugu? Kartais pykčio priežastys yra aiškios ir objektyvios, pavyzdžiui, mus įžeidė, todėl supykome. Tačiau kartais pykčio priežastys nėra tokios aiškios ir turi mums patiems nežinomų vidinių motyvų.

Kartais savo pyktį nukreipiame nuo tikrojo adresato į kitą objektą, ant kurio mums yra lengviau pykti. Pavyzdžiui, perkeliame pyktį kitam, nieko dėtam, žmogui (dažnai pasirenkamas toks žmogus, kurį suvokiame kaip silpnesnį) arba išsiliejame ant pirmo pasitaikiusio daikto (pakumščiuojame pagalvę, trenkiame telefoną ir t.t.). Tokiais „patogesniais“ pykčio objektais gali tapti ir artimi žmonės, šeimos nariai.

Vilma, suprantu, kad pyktis Tau sukelia diskomfortą, todėl nori tai spręsti. Manau, svarbu savo pyktį pažinti, kad galėtume kažką su juo daryti (galėtum jį valdyti). Vienai tyrinėti pyktį gali būti sunku. Taip pat sudėtinga išlikti objektyviai. Artimųjų emocinė parama padeda susitvarkyti su sunkiais išgyvenimais. Tačiau artimieji gali nežinoti, kaip padėti susitvarkyti su neigiamomis emocijomis. Todėl galime išgirsti prašymą nustoti pykti, nors mums metu verda pyktis, ar pasiūlymą pralinksmėti, kai mums nepaprastai liūdna ir t.t. Taip elgdamiesi žmonės tikisi padėti, nori, kad pasijaustume geriau. Be to, jiems patiems gali būti per sunku išbūti su kito žmogaus ar savo neigiamais jausmais. Todėl gali būti naudinga ieškoti profesionalios pagalbos. Su santykių bei emociniais sunkumais padeda susitvarkyti psichologai ir psichoterapeutai. Svarbu, kad neliktum viena su sunkiais jausmais.
Sėkmės.

Renata Černovaitė | krizesiveikimas.lt
El. paštas: info@krizesiveikimas.lt