Kaip išmokti pasakyti „ne“?
0 (0)

Beauty woman showing her hand palms. Selective focus.

„Ne” – tai vienas iš pirmųjų žodžių, kuriuos išmoksta sakyti pradedantys vaikščioti kūdikiai. Ir nuo tada, kai išmoksta, jie gali „ne” kartoti nuo ryto iki vakaro, tuo varydami iš proto savo tėvelius, kurie pradeda nesuprasti, kaip bendrauti su viskam prieštaraujančia savo atžala. Paaugliams irgi, atrodytų, nėra sunkumų pranešti, kad ne, jie neruoš namų darbų, ne, jie neateis vakarieniauti ir ne, jiems nepatinka, kai tėvai viską nurodinėja. Kodėl gi tuomet mums, suaugusiems, tampa sunku ištarti šį iš dviejų raidžių susidedantį žodį?

Nesugebėjimo pasakyti ne pinklės

Kartais atrodo, kad nesugebėjimas pasakyti ne gali būti naudingas: bendradarbiams tu gali pasirodyti esanti paslaugi, maloni, o už savo paslaugumą kartais ir pati gali gauti grąžos – pvz., jei išleidai kolegę valanda anksčiau, nes ji turėjo skubėti į vaiko darželyje vykstantį susirinkimą, kitąsyk ji galbūt išleis tave, kad spėtum susiruošti į pasimatymą. Deja, kartais (netgi, galima sakyti, gana dažnai) tokie mainai esti nelygiaverčiai: kaip sakoma, našta kraunama tam arkliui, kuris veža. Todėl atidžiau apsižvalgiusi gali pastebėti, kad visame kabinete arba visame skyriuje tu esi tas žmogus, kuris atlieka pačius nemaloniausius darbus, tu visada visus išleidi iš darbo anksčiau, o pati sėdi viršvalandžius, kad spėtum užbaigti visiems jums bendrai skirtą projektą, tu nuolankiai klausai, kai draugė be saiko tau skundžiasi dėl savo nenusisekusio gyvenimo, tačiau nerodo jokio susidomėjimo, kai užsimeni, jog ir tau ši savaitė klostosi nelengvai.

Nuolatinis sutikimas su visais užkraunamais darbais gresia tuo, kad dėl prašymų tau teks aukoti savo asmeninį gyvenimą ir santykius su svarbiais žmonėmis. Kartais tu rizikuoji reputacija: užsiimdama viskuo ir nespėdama darbų užbaigti iki galo gali pradėti atrodyti kaip Barbė šimtadarbė, kuri nori visiems įsiteikti, tačiau neturi tvirtesnio stuburo ir nesugeba apginti savo pačios poreikių. Kartais nesibaigiantys darbai gali sukelti ir sveikatos problemų: nuolat besirūpindama aplinkinių poreikiais, bet negalvodama apie save, rizikuoji, kad tau prasidės įvairūs psichosomatiniai sutrikimai (sutrikimai, kurių metu nerandama fizinių pokyčių), dėl nuolatinės įtampos padidės kraujospūdis, vargins galvos ar pilvo skausmai.

Kodėl nemokame atsisakyti?

Kas gi nutinka, kad suaugę, tapę gerokai brandesni ir sąmoningesni už dvimečius mažylius ar paauglius, staiga prarandame savo gebėjimą paprieštarauti kito žmogaus nuomonei? Kodėl leidžiame, kad kiti mums suverstų viską, kas jiems per sunku ar nepatinka?

Pirmiausia – būti nuolankūs ir klusnūs mes esame mokomi nuo mažens. Prisimeni, ką minėjau apie pradedantį vaikščioti mažylį ir jo ne? Iš tiesų mažo vaiko ne yra jo mokymasis save įtvirtinti, įsisąmoninimas, kad jis yra atskira būtybė, kuri gali norėti ir daryti kažką kito, nei tėvai. Kuo labiau vaikas apribojamas, tuo jam gali būti sunkiau apginti savo norus ir vėliau gyvenime. Ne visi lengvai pasiduoda suaugusiųjų taisyklėms: kiek vaikas priešinsis, o kiek bus klusnus, priklauso nuo temperamento (vieni yra nuolaidesni, lengviau prisitaikantys, kiti linkę kovoti iki paskutinio kraujo lašo). Be to, pastebima, kad iš mergaičių tikimasi didesnio nuolankumo, nei iš berniukų –suaugusiesiems atrodo normalu, jei berniukas prieštarauja ir net mušasi, kai su kuo nors nesutinka, tačiau mergaitės, anot jų, turėtų būti ramios, švelnios ir nuolankios.

Todėl ir suaugusios moterys, palyginti su vyrais, yra linkusios dažniau pritarti, nusileisti, deda daug pastangų, kad įtiktų aplinkiniams. Būtent moterys rečiau gali pasakyti ne ir apsaugoti save: juk kažkam paprieštaravus kyla grėsmė nepatikti, pasirodyti nepaklusniai, agresyviai. Tikėtina, kad aplinkiniai stengsis moteriai sukelti kaltės jausmą, kad ji per daug neišsišoktų. Jei toks klusnus būtų vyras, aplinkiniai jį vertintų kaip silpną, todėl vyrai, priešingai, jaučia tiesioginį ar nebylų spaudimą pastovėti už save, nebūti lepšiais ir kartais netgi pasakyti ne šiaip… tiesiog tam, kad pasirodytų esą stiprūs, o ne dėl to, kad tikslui pasiekti to būtinai reikėtų.

Kartais labai norisi būti visiems reikalinga, neparodyti, kad kažko negali – tiesiog būti tokia supermoterimi, kuri gali viską ir yra nepakeičiama. Norisi, kad aplinkiniai tave vertintų, jaustų, kad be tavęs negali išsiversti, todėl bent retkarčiais pagirtų ar padidintų atlyginimą. Deja, tokie lūkesčiai dažniausiai esti neįgyvendinami: kaip bebūtų gaila, tą žmogų, kuris biure atlieka įvairius pagalbinius darbus (pvz., prireikus visiems kopijuoja, nubėga į parduotuvę nupirkti kavos ar dovaną bendradarbio gimtadienio proga, pridengia kieno nors nebuvimą ir rūpinasi, kad visi gerai jaustųsi), taip ir palieka atlikti tuos darbus, o svarbesnėms, didesnės atsakomybės reikalaujančioms užduotims paskiria kažką kitą.

Taip pat gali būti sunku pasakyti ne tuomet, jei bijai, kad tave apkaltins savanaudiškumu, tingumu ar nesugebėjimu pasirūpinti bendrais reikalais. Kai kuriems tokie kaltinimai nė motais, tačiau jei esi savikritiška, mažiau pasitikinti savimi – tau gali atrodyti, kad apie tavo ydas staiga sužinojo visi tavo bedradarbiai ir tave, žinoma, pasmerkė. Tuomet gali dar labiau stengtis… Ir dar smarkiau įsisukti į užburtą ratą, nes kuo labiau stengsies atrodyti paslaugi, tuo jautriau reaguosi į pastabas apie tingumą arba savanaudiškumą, ir galiausiai atsisakyti kažkieno primestos užduoties tau taps paprasčiausiai neįmanoma. Sakoma, kad su viskuo sutikti ir prisiimti vis daugiau atsakomybės gali tapti kone priklausomybe.

O kaip vis dėlto pasakyti ne?

Vis dėlto, jei nori save apginti ir apsisaugoti, kad netaptum taikiniu, kurį aplinkiniai nuolat išnaudotų savo tikslams, turi išmokti atvirai išreikšti, ką iš tiesų galvoji ir jauti. Žinok savo vertę, būk stipri ir nesigraužk, jei ne visada gali padaryti tai, ko iš tavęs prašoma. Natūralu, kad tu turi savo gyvenimą ir negali jo aukoti dėl kitų geros savijautos.

  1. Pirmiausia duok laiko sau ir apsvarstyk, ko tavęs prašo. Daugumai moterų būdinga, kad jos puola iškart reaguoti į prašymą ir jį vykdyti. Jei nenori užsikrauti papildomais darbais, dėl kurių paskui nespėsi padaryti kažko kito, stabtelėk ir pagalvok, ar tau užteks laiko įvykdyti naują įsipareigojimą. Pvz., gali pasakyti, kad tau reikia pasitikrinti savo darbų sąrašą, ir tik tuomet galėsi atsakyti, ar gali padėti. Kai turėsi laiko svarstymams, pajusi, kad gali kontroliuoti situaciją ir priimti sau palankų sprendimą pati.
  2. Apsibrėžk savo prioritetus. Nuspręsk, ar, pvz., likti darbe valandą ilgiau, nei trunka tavo darbo diena, būtų didelis trukdis tavo asmeniniam gyvenimui ir poilsiui, ar ne, ir tuomet atitinkamai elkis. Kai kurie iš mūsų iš tikrųjų dievina savo darbą, yra dėl jo pamišę ir darbo valandų neskaičiuoja, tačiau kiti susiplanuoja, kad po darbo nueis į kiną, užsiims mėgstamu hobiu ar praleis laiką su šeima, todėl papildomi prašymai tokiu atveju tik siutina. Nuspręsk, kas tau svarbu, ir prisimink tai, kai tavęs vėl kas nors ko nors prašys.
  3. Jei kažko nenori imtis, atsakyk tiesiogiai tam žmogui, kuris tavęs prašė. Neprašyk kolegės Agnės, kad ji pasakytų Kamilei, jog tu kažko nedarysi: geriau tiesiai nueik pas Kamilę ir pasakyk, kodėl tu nenori imtis užduoties, kurią ji tavęs paprašė atlikti. Tu turi pati prisiimti atsakomybę už savo sprendimą, o ne perduoti ją kažkam kitam.
  4. Kalbėk aiškiai, trumpai ir paprastai. Netuščiažodžiauk, nekalbėk užuolankomis, nepradėk ilgų pasiaiškinimų. Moterys, nenorėdamos išsiduoti, kad kažko nenori daryti nei dabar, nei kada nors vėliau, dažnai linkusios atsakyti neapibrėžtai, pvz.: Gal ir galėsiu tai padaryti. Be to, kartais jos mėgsta atsakyti klausimu, o ne aiškiai ir tiksliai. Jei kalbėsi daug ir vis atsiprašinėsi, pašnekovui gali susidaryti įspūdis, kad tave įmanoma perkalbėti. Kalbėk tiesiai ir pasakyk ne, jei iš tiesų kažko daryti neketini.
  5. Nesijausk, kad turi pasiteisinti – paprasčiausiai todėl, kad to neprivalai. Nebent iš tiesų norėtum padaryti tai, ko tavęs paprašė, tik tau reikia surasti laiko savo įtemptoje dienotvarkėje. Tokiu atveju prašytojams paaiškink ir pasakyk, kad jie primintų tau dar kartą apie savo prašymą po kurio laiko.
  6. Jei jau pasakei ne, vėliau nepersigalvok. Jeigu tu nuolat pasakai, kad kažko nedarysi, o vėliau vis dėlto padarai, tau paprasčiausiai gresia perdegimas, nes aplinkiniams tavo ne atrodys toks, kurį galima perkalbėti ir pakeisti. Greičiausiai tau įgris nuolat kartojami prašymai, aplinkiniams tikintis, kad po kurio laiko tu suminkštėsi ir vis tiek padarysi tai, ko tavęs prašoma. Laikykis savo ir būk tvirta.
  7. Praktikuokis. Pasakyti ne reikia drąsos, ypač jei paprastai dėl šventos ramybės esi linkusi niekam neprieštarauti. Pasimokyk sakyti ne prieš veidrodį, garsiai ištark šį žodį kasdien po 10 kartų namuose. Nesutik su skambinančių telekomunikacijų ar draudimo bendrovių atstovų pasiūlymais, atsisakyk, kai tau ką nors siūlo įsigyti parduotuvėje, nes dabar akcija. Pamatysi: po kurio laiko pasakyti ne bus lengviau.

Kartais labai norisi būti visiems reikalinga, neparodyti, kad kažko negali – tiesiog būti tokia supermoterimi, kuri gali viską ir yra nepakeičiama.

Psichologė-psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė

moters_psichologija_JUODAS

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

1 Response

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.