businessman boxing

Klausimas: Su savo mergina kartu esame jau daugiau nei 3 metus. Ji – pirma mano meilė, nors jai šie santykiai ne pirmi. Prasidėjo viskas labai gražiai, susipažinome draugų kompanijoje, pusmetį buvom tiesiog draugai, rodos spėjom vienas kitą pažinti. Kaip ir turi būti, pirmas mėnuo buvo kupinas euforijos, džiaugsmo. Ir tie patys trys metai nebuvo kančia, kaip gali pasirodyti iš tolimesnės mano rašliavos, tačiau tiesiog noriu akcentuoti kertinius dalykus, dėl ko santykiai dabar tokie, kokie yra.

Rodos, per tuos prabėgusius metus nė karto nežengėme koja kojon. Tai vienas, tai kitas vis būdavom apsėsti kažkokių negerų minčių, dvejonių. Vienam atėjus į protą po praėjusio kivirčo, kitas pradeda neadekvačiai elgtis dėl pastarojo. Apskritai, vis bandžiau rasti atsakymą į klausimą, KODĖL ji kiekvienoje situacijoje tarsi varžosi prieš mane, ir turiu omeny tikrai ne draugiškai. Ji kaskart pykdavo ant manęs, jei kažkur pasirodydavau geriau. Pykdavo jei ginčo metu argumentuotai įrodydavau jai, kad ji klysta. Apskritai aš pats esu žmogus, besistengiantis viską spręsti proto pagalba – ieškodamas atsakymų, kompromisų, sprendimų. Ji – itin emocingas žmogus, impulsyviai reaguojanti į kiekvieną smulkmeną ir negalinti pakęsti mano siūlomų logiškų sprendimų. Negerai jaučiuosi tai sakydamas, bet rodos, kad ji – žemo EMOCINIO intelekto žmogus. Kartais jaučiuosi taip, lyg manimi manipuoliuojama, kadangi ji puikiai žino, jog neturiu kantrybės dideliems beprasmiams ginčams ir stengiuosi kuo skubiau viską užglaistyti, dažnai prisiimdamas kaltę net būdamas teisus. Visgi, tai dar tik viena mane neraminanti dalis.

Skiriasi ir mūsų požiūriai į gyvenimą. Pradedant kasdienybe – aš lengvai randu kalbą su aplinkiniais. Mėgstu trumpai, keliais sakiniais pasišnekučiuoti kavinėje su padavėjais, laukdamas eilėje parduotuvėje su aplinkiniais, galų gale net mieste prisėdęs užsirišti batraištį šalia nepažįstamo žmogaus. Ir man visiškai nesvarbu vaikinas tai ar mergina, nes bendrauju be jokių ketinimų, o štai ji niekaip nesupranta to ir kaskart iškelia didžiulę sceną, kadangi jai tai atrodo beprasmiška. Pati ji – itin konfliktiška asmenybė ne tik santykiuose bet ir kasdienybėje.

Neturi jokios vizijos gyvenime. Neplanuoja savo ateities. Nesistengia tobulėti. Turi gerus genus, todėl nesportuoja. Valgo greitą maistą, rūko. Kartais prisijungiu ir aš, nesigriežiu to, tačiau kas per daug, tas nesveika ir nepriimtina, bandau jai tą pasakyti, tačiau dažniausias atsakymas – susiims ateityje. Taip veda ir mane iš kelio.

Su mano šeima bendrauja gražiai. Tai džiugina, kadangi šeima man – viena didžiausių vertybių, tačiau pastaruoju metu pasigirsta replikos, kad skiriu jai per mažai laiko ir per daug savo šeimai. Mes negyvename kartu, bet kasdien leidžiame laiką, o šeimą aplankom tik kartą per savaitę. Nemanau, kad tai blogai ir kiekvieną tokią repliką priimu nemaloniai.

Tai – tik ledkalnio viršūnė. Išties pats nustebau, kiek neigiamų minčių turiu apie savo antrąją pusę, bet dar net neįpusėjau. Mane vargina buvimas kartu, vargina apsimetinėjimas, vargina pastangos šiltai bendrauti, vargina ginčytis, pyktis, taikytis ir vėl ginčytis dėl tų pačių dalykų. Per tuos tris metus vieną kartą ji paliko mane, bet pati po mėnesio panoro taikytis. Kitą kartą ją palikau aš, bet vėl taikytis panoro ji. Kas kart tekdavo matyti jos ašaras, klausyti maldavimų, pažadų kaip viskas pasikeis, bet niekas niekada nesikeitė. Aš žinau, kad ji nebus mano ateities žmona. Nepaisant jos kaltinimų, niekad jos neišdaviau ir neišduočiau, kadangi man tai – nevyriška ir nepriimtina, nepagarbu, tačiau į galvą vis lenda mintys apie buvimą NE SU JA. Manęs ji nebetraukia kaip moteris, tačiau žinau, kaip asmeniškai ji į tai reaguotų, todėl visad kartoju priešingai. Žinau, kad kiekvieną kritikos strėlę ji priima labai skaudžiai, o aš negaliu pakęsti kai ją skaudinu, todėl neįsivaizduoju net kokiais žodžiais kalbėti. Norėdamas gero jai, rodos įklimpau pats. Esu labai, labai nelaimingas savo meilės gyvenimu. Nežinau, kaip pakeisti situaciją. Taip, vienintelė išeitis – skyrybos, bet kaip tai padaryti? Nors ir nebejaučiu jai meilės, visgi ji vis dar svarbus žmogus man ir nenoriu, kad ji verktų, nenoriu kad kentėtų. Nes jos ašaros mane paperka ir žinau, kad kuriam laikui vėl pasijusiu euforijoje, norėsis nuraminti ją ir vėl būti kartu, bet tą pačią akimirką kai susitaikytume, vėl pasijausčiau tuščias. Ar išvis įmanoma šioje situacijoje abiems būti laimingiems?

Vytas (vardas pakeistas)

Komentaras: Labas, Vytai,
Panašu, kad pagrindinis Tavo klausimas laiške – kaip išsiskirti su mergina jos neįskaudinant. Vis dėl to, įdomu, kad prie šio klausimo prieini gana smulkiai nupasakodamas, dėl ko kyla mintys skirtis. Galbūt jautiesi, kad turi šį savo norą pagrįsti, pateisinti ir išteisinti save? O gal vis dar dvejoji dėl savo sprendimo? Bet kuriuo atveju pasidalinsiu mintimis, kurios kyla skaitant šį laišką.

Kalbėdamas apie sunkumus santykiuose pradedi nuo nesibaigiančių konfliktų. Neretai taip nutinka, kad prasidėjus vienam konfliktui, į gyvenimą sugrįžta jau praėjęs. Viena iš priežasčių gali būti ta, jog tas konfliktas niekada ir nebuvo išspręstas – tik apgesintas, apkamšytas ir užrakintas. Kyla jausmas, kad tokia situacija galėjo būti ir jūsų santykiuose. O toks jausmas kyla iš „varžosi prieš mane“, „jei pasirodydavau geriau“, „argumentuotai įrodydavau, kad ji klysta“, „negalėdavo pakęsti mano siūlomų logiškų sprendimų“. Panašu, kad jūs abu vienodai varžotės vienas prieš kitą, bandote laimėti konfliktą, kaip konkursą, kieno sprendimas logiškesnis ir teisingesnis. Šitaip netiesiogiai sakote vienas kitam – man nesvarbu, kaip tu jautiesi ir ko tau trūksta mūsų santykiuose, man svarbu, kad aš būčiau teisus. O iš tiesų svarbu, kad abi pusės turėtų progą būti išgirstos ir suprastos ir tuomet kartu ieškoti, kaip pasiekti trokštamo rezultato. Tai nėra greitas procesas, tam reikia daug kalbėtis, ieškoti. Greitas užglaistymas gali tik pakenkti, nes sprendimo nėra, situacija nesikeičia ir po to gali kilti dar didesnis konfliktas, kurį paaštrina nusivylimas dėl ankstesniojo.

Čia lenkiu prie Tavo vaidmens konflikte ir apskritai santykiuose. Kaip suprantu, Tau gana nelengva ištverti kai kurias emocijas, galbūt sunku pačiam išsakyti pyktį ar atsiverti, galbūt sunku iš tiesų priimti savo kaltę. Dėl to tą kaltę prisiimi „dėl vaizdo“ ir taip pabėgi iš konflikto. Ir man kyla klausimas, ar tai nėra manipuliacija nukreipta į draugę? Nes panašu, kad taip apgauni ją tam, kad pasiektum savo tikslą. Lygiai taip pat, gali būti, kad ir mergina manipuliuoja tavimi. Tik iki galo neaišku, kaip ji tai daro, ar pati supranta, pastebi tai, ar nori ir gali tai keisti? Bet kuriuo atveju, kiekvienas turėtumėte stabtelti ir atsirinkti savo atsakomybes, priimti savo kaltes.

Panašu, kad abu dažnai vienas kitą kritikuojate, norite vienas kitą pakeisti. Iš Tavo laiško išskaičiau, kad vienintelis dalykas, kurį apie ją mėgsti – tai, kad ji gražiai sutaria su tavo šeima. Tad klausimas Tau – ar iš tiesų tai ir yra viskas? Ar galėtum priimti ją tokią, kokia ji yra? Galbūt taip kalbi apie ją, nes pyksti ir nuvertini? Apsimetinėjant santykiuose, nuolat dirbtinai stengiantis iš tiesų gali kilti daug pykčio, noras kaltinti kitą už savo emocijas. Visgi, Tu pats pasirenki apsimetinėjimą, Tu pasirenki kaip elgtis konflikte. Kiekvieną dieną pats pasirenki, ar nori tęsti šiuos santykius, ar padėti tašką, ar grįžti atgal (nors esi įsitikinęs kad ši draugystė – be ateities).

Panašu, kad abiems šie santykiai nesiklosto, kaip norėtųsi – ji jau buvo nutraukusi jūsų draugystę, Tu apie tai galvoji dabar. Kodėl į tokius santykius sugrįžo draugė – ji ir težino. Tuo tarpu Tu gana aiškiai išdėstai, kad nenori, kad ji verktų ir kentėtų. Čia ir grįžkime prie pagrindinio Tavo klausimo. Pranešti apie tokį sprendimą iš tiesų yra nelengva – ji vis dar yra artimas Tau žmogus, tad gali kilti daug liūdesio, skausmo, nusivylimo, kaltės. Sakai, kad ašaros tave paperka, o iš tiesų, panašu, kad negali ištverti tuo metu kylančių jausmų, tad ir vėl renkiesi momentinį palengvėjimą – susitaikymą. Panašu, kad taip išduodi save, nes paskui jauti vidinę tuštumą. Tuo pačiu, išduodi ir ją, nes bėgdamas nuo skausmo pažadi tai, ko neketini išpildyti. O ar ilgalaikėje perspektyvoje tai nesukels abiems dar didesnio skausmo? Taip pat, galbūt jautiesi kaltas dėl santykių pabaigos? Norėtųsi čia Tave nuraminti – neturi teisintis, argumentuoti savo noro skirtis, nes nei vienas iš jūsų neturi būti kaltas, nei vienas neturi būti prastesnis. Svarbu būti su tuo, kurį gali priimti tokį, koks jis yra ir pats jaustis priimamas, suprastas. O pradėti siūlau nuo savęs, labiau suprantant savo pasirinkimus, elgesį, jausmus – tai padės pamatyti, kuriuo keliu eiti toliau.

Psichologė Evelina Jauneikaitė
El. paštas: evelina.jauneikaite@gmail.com
Konsultuoja Vilniuje ir internetu
Iliustracija: freepik.com

loading...