Kaip ištraukti žmogų iš sektos?

Kris Krüg / https://www.flickr.com/

Dažnai žmonės užduoda klausimus specialistams – kodėl mano vaikas, vyras ar žmona pateko į sektą? Kas juos ten traukia? Ką jie ten gauna? Esu sulaukęs, dėl savo patirties, įvairių klausimų apie ISKCON [krišnaitai] sektą, bet pats jautriausias man pasirodė „kaip ištraukti savo giminaitį, artimąjį iš sektos“? Bandydavau atsakyti trumpai, bet šiame straipsnyje pabandysiu panagrinėti šį klausimą išsamiau.

Pirminis atsakymas į šį klausimą labai paprastas – niekaip. Šeimos nariai niekaip „neištrauks“ žmogaus iš sektos tol, kol jis pats neužsinorės iš jos išeiti. Visai nesvarbu, ar tai jūsų artimas ar tolimas giminaitis, draugas, draugė ar kaimynas. Kad ir kiek stengtumėtės, juos įtikinti ir išgelbėti bus beveik neįmanoma. Kodėl to neįmanoma padaryti? Nejaugi nėra jokio būdo?

Turbūt buvę sektantai prisimena save, kuomet gyveno sektos rėmų užribyje, atsiskyrę nuo visuomenės, o draugai, artimieji bandė ne kartą priekaištauti kultivuojamai filosofijai ir pakitusiam atsivertusiojo požiūriui, bet neveikė jokie pokalbiai ir kontrargumentai.

Įsitraukimo priežastis

Žmogus, kuris įsitraukia į sektą, pasirinkimą daro ne be priežasties. Klaidinga manyti, jog žmogus nueina tiesiog pasižiūrėti, kaip sektos nariai gyvena, kas ten darosi, kokie žmonės renkasi ir koks jausmas būti sektoje. Viskas vyksta kiek kitaip. Jis ieško šeimos, kaip atramos, ramsčio, padėsiančio atlaikyti nelengvą gyvenimą, mano supratimu. Tai nėra paprastas dalykas, todėl dažnai ne visi savarankiškai su savimi susitvarko, todėl norisi kažkur prisišlieti ir glaustis, o kartais ir kažką „pamelžti“. Jei žmogus neranda atramos darbe, politinėje partijoje, sporte, mene ar kur kitur, jis yra linkęs patekti į sektą. Daugiau taisyklė nei išimtis, kad tokie žmonės laikomi keistokais. Jiems būdingas priešinimasis esamai santvarkai, dažnai būna nusiteikę prieš visus ir jiems daug kas neįtinka, tarsi būtų ne iš šio pasaulio. Panašiai veikia subkultūros ar paauglystės grimasos. Aplinkiniai žmonės jų nepriima ir jie jų nepriima. Dažnai nepriimtinomis tampa visos socialinės normos, pavyzdžiui, kasdienis vaikščiojimas į darbą. Žmogus jaučiasi kažkuo ypatingas ir norintis kitokio gyvenimo nei visi kiti. Sektoje atramos ieško ir užsisklendę, nepasitikintys niekuo, žemos savivertės žmonės. Ar susimąstėte kodėl kažkas iš artimųjų, draugų, būrelio, treniruotės komandos, kažkodėl patenka į sektą ir gali prabūti ten daug metų ar net visą gyvenimą, o kitų ten net kojos įžengti nepriversi? Tiesiog tam tikras procentas žmonių yra labiau linkęs patekti į tokią religioterapinę kultinę terpę.

Pasiutusiai sėkmingas „Iskcon“ verbavimas

Į „Iskcon“ sektą papuolusius žmones pasitinka tokie lozungai[1]: „jei čia atėjai, tu esi laiminga siela, nes pripažinai, pamatei tikrą ir absoliučią tiesą, gyvenimo prasmę“. Žmogaus narcisistinė dalis suvokia šią atramą –„taip aš laimingas, aš pamačiau tai, ko kiti nemato, suradau tikrąjį kelią, suvokiau tiesą, po mirties pateksiu į dvasinį pasaulį. Visą gyvenimą to ieškojau ir mano gyvenimas dabar prasmingas.“ Tuos, kurie ne kartu, laiko aklais, neišmanėliais. Juos vadina „karmiais“ (paprasti piliečiai), „mlečkomis“ (žemo lygio). Manoma, kad jie keliaus į pragarą.

Kitas sėkmingas įviliojimo triukas – viskas ypač kruopščiai apgalvota, struktūruota. Žmogus visiškai užimamas, jis aprūpinamas tarnyste, misija. Stengiamasi jį apsupti bendraminčiais. Visi vieningai dainuoja, valgo, buriasi klausytis paskaitų, eina į gatvę dalinti religinių knygų, gatvėje šlovina Dievą Krišną. Paskaitų metu netgi raginama kuo daugiau bendrauti su atsidavusiais (Krišnos sąmonės pasekėjais).

Įvairios sektos valstybėse sukuria savą valstybę ir nesvarbu, kokiame kontinente esi. Čia ne išimtis. Sukuriama vienoda „Harė Krišna“ filosofija su nedideliais inkultūruojamais akcentais, kuriuos absorbuoja[2] vietinė kultūra. Pvz., Italijoje prie visų tradicinių „Harė Krišna“ patiekalų patiekiami spagečiai, nes tai Italijos maisto kultūros dalis. Įvairiose valstybėse susikuria viena „Harė Krišna“ valstybė su sava filosofija. Kaip iš to ištraukti žmogų, kuris pilnai inkorporuojasi į tokią struktūrą? Niekaip. Plaukus lengviau nusirauti nei jį ištraukt. Jam visi tampa svetimais, gatvėje vaikštantys žmonės – tarsi jo nesuprantantys ateiviai. Su jais nėra apie ką kalbėti, nes jie tavęs nesupranta, o be to, gali nemaloniai tave paveikti ir geriau su „karmiais“ nebendrauti. Būtina atsitverti.

Kas pasikeičia, kai žmogus patenka į bendruomenę?

Pakliuvus į sektą, laikui bėgant, pasikeičia žmogaus pasaulio suvokimo žemėlapis. Kartais žmonės pradeda tikėti net sąmokslo teorijomis, kai kuriems prasideda haliucinacijos – mato įvairias statulėles (dievybes), Ramą, Krišną, o kartais ir visokius sunkiai apibūdinamus vaiduoklius. Jei pas pasekėją, ypač jauną, be gyvenimiškos patirties, pasikeičia pasaulio suvokimo žemėlapis, ištraukti iš bendrijos jo greičiausiai nepavyks.

Anksčiau pasitaikydavo tėvų, kurie susirūpinę savo atžalomis samdydavo specialias tarnybas, kad jų nepilnamečius vaikus ištrauktų iš sektos. Juos izoliuodavo, kad šie nebegrįžtų atgal. Elgdavosi panašiai, kaip su narkomanais. Man atrodo, kad tai klaida, nes tai veikia traumuojančiai. Sektos narys jau gyvena kitoje realybėje. Jį perkėlus į įprastą gyvenimą, įprastą realybę, jo nerimo lygis stipriai pakyla ir žmogui tampa nepakeliamai baisu, skausminga, bloga ir jam, tarsi narkomanui, prasideda abstinencija. Žinoma, psichoaktyvias medžiagas vartojantį narkomaną kankina dar ir fiziniai skausmai. O šiuo atveju kankina psichinė priklausomybė – prasta savijauta, nerimas, nesmagumas, jaudinimasis, nervinimasis, sunkios, kankinančios mintys. Žmogus netenka to, kas buvo jo kasdienybė – kartojamų mantrų, ritualų, paskaitų, skaitomų knygų ir t.t. Kuo stipriau pasireiškęs fanatizmas[3], tuo baisesnė priklausomybė. Dėl didelės psichinės priklausomybės, bandant jį perkalbėti, traukti iš bendruomenės, žmogus tai išgyvena, kaip dalies savo asmenybės sunaikinimą. Tai psichinė trauma, aštrus stresinis sutrikdymas, todėl prievarta čia veikiausiai nepadės. Tai tik gali paskatinti atsitverti nuo artimųjų, kurie nepritaria sektos pasekėjo pasirinkimui. Iš principo, tai vienas iš sektos tikslų – nutraukti ryšius.

Kaip bendrauti su atsivertėliu?

Jeigu atsivertėlis mano esantis „laimingas“, gali būti, kad jis jaučiasi saugus, lyg pasakų personažas, patekęs į rojų. Tokiose bendrijose kaip „Iskcon“ žmonės gali bent laikinai patirti „atradę save“, nes kažkuriuo gyvenimo periodu save kažkur „pametė“. Aš vis tik siūlyčiau gerbti žmogaus pasirinkimą, jo laisvą valią. Paprasčiausiai reikalinga pagarba, meilė. Panašiai kaip su priklausomu žmogumi – alkoholiku ar narkomanu. Reikia jį priimti. Galima gražiai ir pagarbiai su juo kalbėtis, stengiantis prasimušti iki jo sveikos dalies, bet kadangi čia jo pasirinkimas, leisti jam būti tuo, kuo nori būti. Žinoma, apgailestauju, kad neįmanoma padėti žmogui, jis pats to nenori ir nepradeda ieškoti tiesos, bet tokia yra priklausomybė. Jei yra psichiniai, emociniai, „melžimo“ prisirišimai, „nenukirsi“ šių gijų taip lengvai. Žmogus turi pats prašyti pagalbos. Turi norėti, kad jam padėtų ir jis padėtų pats sau. Bet ir tai padaryti ne taip paprasta. Tam reikia laiko.

Iliustracija: Rolandas Vičys

Šiokia tokia paguoda gali būti, nes statistika rodo, kad didžioji dauguma žmonių „Harė Krišna“ bendrijose prabūna apie 5-7 m. ir išeina. Dauguma pasekėjų vis tik išauga iš „vaikų darželio“. Jie ateina kaip vaikai. Suranda idealią šeimą. Suranda idealų pasaulį. Susikuria idealius santykius, žmones, šeimas ir galiausiai suauga iki suaugusiojo lygio, apsidairo ir supranta, kad čia jiems daugiau nėra ką veikti. Tokiems žmonėms, kuriems atsimerkė akys, įmanoma padėti. Kol žmogus aklas, laikosi idealios šeimos, guru, Dievo, Krišnos, vyresniųjų ramsčių, mažai ką padarysi. Todėl stengdamiesi nesugriauti santykių, nesukurti priešiškumo, neapykantos ir didelio santykių konflikto geriau tokį žmogų priimkite tokį, koks jis yra ir gerbkite jo pasirinkimą bei laisvą valią. Sektos pasekėjas yra žmogus, o žmogus yra svarbiau nei kažkokia religinė-kultinė sistema. Būti sektoje tai nėra pats prasčiausias pasirinkimas. Tai nėra tas pats kas sėsti į kalėjimą už nusikaltimą ar įsivelti į mafijos reikalus, prostituciją. Tai ne tas pats kas baigti gyvenimą savižudybe. Tai ne tas pats, kas užsiiminėti žalingais įpročiais, narkotikais ar alkoholiu.

Labiausiai žmogui, kuris papuolė į sektą, reikia palaikymo, o ne užgauliojimų. Jei žmogus sektoje, atsitvėrimas jau savaime vyksta. Geriausia laikytis kompromisinės pozicijos: „Aš nesuprantu jūsų bendruomenės filosofijos, bet tuo pačiu pripažįstu tavo teisę į asmeninę nuomonę ir pasirinkimą, asmeninius santykius su žmonėmis, kurie galimai man nepriimtini, ir tave myliu. Esu tavo pusėje ir, kad ir kas nutiktų, gali į mane kreiptis ir manimi pasitikėti, aš padėsiu.“

Jei esate tėvai, kurie jaudinasi dėl savo atžalų, juo labiau jūsų vietoje vengčiau kaltinti vaiką, kad jis kažkoks keistas. Geriau ieškoti priežasčių savyje. Kas vyksta manyje, mūsų šeimoje, kokį gyvenimą gyvenam, kokiomis vertybėmis sekame. Paraleliai vertėtų mokytis priėmimo ir analizuoti, kodėl vaikas papuolė į sektą. Gal žmogus tokiu būdu gelbėjasi nuo kažko kenksmingesnio, nuo priklausomybių? Gal po kiek laiko sustiprėjęs ir atgavęs resursus jis ir vėl grįš į įprastą gyvenimą.

Svarbu suprasti, kad sektose, tokia kaip mano minėta, didžioji dauguma žmonių bando būti geresniais, priartėti prie Dievo. Jie ieško Dievo, tariamai jį randa, su juo komunikuoja. Jie mokosi pirminio bendravimo su Dievu kartodami mantrą, šoka Dievui, valgo dėl Dievo, siekia gėrio. Tai skamba iš tiesų pakiliai ir jaudinančiai. Kokią tai įtaką daro asmeniui, atskiras klausimas. Diplomatiškai žiūrėti į šią bendriją, ir „gėrį“ nešančius jos pasekėjus, galima, mano nuomone, bet tik iki tam tikros ribos,  iki tam tikrų pasekmių ir tam tikriems žmonėms.

Arūnas Šuopys | arunas.suopys@gmail.com

Skelbta
1 dalis: Dėl kokių priežasčių žmogus patenka į sektą?
2 dalis: Kokie žmonės patenka į sektą?
4 dalis: Neįtikėtinas bendruomenės triumfas

Išnašos:

[1] Lòzungas  [vok. Losung], šūkis; trumpai, aiškiai išreikšta pagr. idėja, uždavinys, reikalavimas, principas.
[2] Absorbúoti [lot. absorbere], sugerti, susiurbti.
[3] Fanatizmas [pranc. fanatisme < lot. fanaticus – įkvėptas, sužavėtas]: 1. aklas prisirišimas prie savo tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu; 2. nekritiškas, beatodairiškas tikėjimas kokio nors reikalo, idėjos, doktrinos teisingumu; ppr. fanatizmas susijęs su netolerancija ir nepakantumu kitaip manantiems.

Susiję straipsniai:

Apie Krišnos kultą: sveiki atvykę į savo naująjį gyvenimą!KODĖL AŠ ATSUKAU NUGARĄ EGZOTINIAM KULTUI?Vedų guru mušamą vyro moterį moko, kad reikia atidirbti karmą.

Share Button

You may also like...

9 komentarai

  1. Andrius (Anuttama) parašė:

    Ačiū autoriui už dar vieną straipsnį. Džiugu, kad net kritikuojant pateikiamas gan švelnus ir jautrus požiūris, tačiau, kaip esamas ir niekur nesiruošiantis išeiti „Harė Krišna“ judėjimo narys, bei religijų tyrėjas, kaip ir anksčiau – tekste pastebiu ne vieną netikslumą arba nesuprastą mokymo detalę, netinkamą įvardinimą. Trumpi pastebėjimai būtų tokie:

    • „Kaip ištraukti iš sektos?“- Visų pirma reiktų išsiaiškinti ar tai sekta ar ne. Šiuo atveju ISKCON arba liaudiškai „Harė Krišna“ judėjimas yra oficialiai daugumoje šalių (įskaitant Lietuvą) įteisinta ir pripažinta religinė organizacija, sekanti senu dvasiniu mokymu, tad – tai ne sekta. Jeigu žmogus tiki Dievu – tai nėra nusikaltimas, ar kažkas, dėl ko reiktų „ištraukinėti“. Religinės laisvės pažeidimas ar žmogaus tikėjimo žeminimas yra ginamas LR įstatymo. Tuo tarpu, jeigu tėvai ar draugai išsiaiškinų, jog vaikas ar draugas tikrai pateko į nusikalstamą ar žmogaus teisęs pažeidžiančia grupuotę-sekta, derėtų kreiptis tiesiai į teisėsaugos institucijas.

    • Turbūt buvę sektantai prisimena save, kuomet gyveno sektos rėmų užribyje, atsiskyrę nuo visuomenės, o draugai, artimieji bandė ne kartą priekaištauti kultivuojamai filosofijai ir pakitusiam atsivertusiojo požiūriui, bet neveikė jokie pokalbiai ir kontrargumentai.“
    – minimas reiškinys pasitaiko ne dėl analizuojamo judėjimo mokymo, o dėl žmogaus nebrandos ar asmeninių problemų. Todėl šventyklose yra iškabos, jog vaikai ir nepilnamečiai yra neįleidžiami, nebent juos lydėtų tėvai ar turėtų jų sutikimą. Tačiau mūsų laikais net ir sulaukus pilnametystės daugybė žmonių yra besiblaškantys, nesuprantantys savęs bei sunkiai suderinantys kelias veiklas vienu metu. Jeigu pasineria į dvasinį tobulėjimą, tai ima atmetinėti kitus dalykus, o jei pasineria į materialią veiklą, tuomet atmeta dvasinį tobulėjimą. Tai iš tiesų pasitaikanti problema, kuri neramina daugumą, apie tai dažnai kalbama šventyklose ir mokinama kaip to išvengti, kaip suderinti darbą, mokslą, šeimą ir dvasinį tobulėjimą nepakenkiant nei sau, nei kitiems, netampant „fanatiku“. Autorius teisingai pastebi – jeigu taip nutinka, iš aplinkinių reikia supratimo, palaikymo ir gero pavyzdžio rodymo, kad per daug įsijautęs žmogus turėtų gyvo pavyzdžio atsvarą, kuri nenurašo nei dvasinio tobulėjimo nei materialių gyvenimo siekių, sugeba palaikyti juos abu ir sveikai suderinti.

    • „Jis ieško šeimos, kaip atramos, ramsčio, padėsiančio atlaikyti nelengvą gyvenimą, mano supratimu.“
    – dauguma narių prisijungia ne dėl šeimos jausmo ar trūkumo, o dėl sutampančių vertybių. Žinoma būna išimčių, tačiau tai nėra taisyklė.

    • „Tuos, kurie ne kartu, laiko aklais, neišmanėliais. Juos vadina „karmiais“ (paprasti piliečiai), „mlečkomis“ (žemo lygio). Manoma, kad jie keliaus į pragarą.“
    – mastymas apie kitus priklauso nuo kiekvieno asmeniškai „sugedimo laipsnio“. O mokymas, kuriuos sekame, iškelia pagrindinę užduotį – kiekviename žmoguje išmokti įžvelgti Dievo dalelę, Dievo vaiką, nepriklausomai nuo tikėjimo, religijos, socialinės padėties, rasės, pilietybės ar tt.

    • „Jam visi tampa svetimais, gatvėje vaikštantys žmonės – tarsi jo nesuprantantys ateiviai. Su jais nėra apie ką kalbėti, nes jie tavęs nesupranta, o be to, gali nemaloniai tave paveikti ir geriau su „karmiais“ nebendrauti. Būtina atsitverti.“
    – tai idealus nesuprasto ir nepritaikyto mokymo pavyzdys. Deja, taip pasitaiko, tačiau tai nesėkmingas pavyzdys, vadinamas „fanatizmu“, kuris nesusijęs su judėjimo mokymu, bet susijęs su asmenybės vidinėmis problemomis.

    • „Tai tik gali paskatinti atsitverti nuo artimųjų, kurie nepritaria sektos pasekėjo pasirinkimui. Iš principo, tai vienas iš sektos tikslų – nutraukti ryšius.“
    – tai irgi nesuprasto mokymo pavyzdys. Yra tokia dalis kai žmogus gali pasirinkti ryšių su artimaisiais nutraukimą, tai vadinamas galutinis vienuolystės etapas, arba „sanjasa“, pripažįstama daugumoje pagrindinių rytų religijų, kad senatvėje žmogui leidžiama atsitraukti į vienuolyną arba asketišką keliautojo gyvenimą, kad ramiai pasiruošti sutikti paskutinį gyvenimo etapą – mirtį. Tačiau ryšių nutraukimas draudžiamas jauname amžiuje, nebaigus auginti vaikų ar nesutinkant bent vienam iš šeimos narių. Bendrai minėtas etapas yra visiškai nerekomenduojamas mūsų laikams, jį pasirenka tik labai reti žmonės dėl asmeninių priežasčių ir – ne būtinai visam gyvenimui, o tik kažkuriam tarpsniui.

    • „Gal po kiek laiko sustiprėjęs ir atgavęs resursus jis ir vėl grįš į įprastą gyvenimą.“ – galima pastebėti, kad dauguma judėjimo narių, nors ir lankosi šventyklose, užsiima dvasine praktika, bei mokinasi meditacijos, bet tuo pačiu gyvena ir visiškai įprasta gyvenimą – mokosi, studijuoja, bendrauja su draugais, keliauja, eina į darbą, turi šeimas ir tt… Visai kita situacija, kai žmogus pasirenka stoti į vienuolyną (ilgam ar trumpam, kiek nusprendžia), tuomet žinoma kasdienybė tampa kitokia nei daugumos žmonių, tačiau tai galioja visų tradicinių religijų vienuolynams.

    • Olgerdas parašė:

      „“Harė Krišna” judėjimas yra oficialiai daugumoje šalių (įskaitant Lietuvą) įteisinta ir pripažinta religinė organizacija, sekanti senu dvasiniu mokymu, tad – tai ne sekta. Jeigu žmogus tiki Dievu – tai nėra nusikaltimas, ar kažkas, dėl ko reiktų “ištraukinėti”.“
      tai kad kazkas kazkur registruota tai nereiskia kad tai ne sekta. Krisnaitai yra labiau okultinis kultas nei sekta. Dievas? Jo ieskojimai? Nejuokaukit ir nemeluokit- rytu religijose nera Dievo, niekas Jo neiesko nes sie kultai garbina pati zmogu o ne zmogaus Kureja. Rutu religijose nera netgi Dievo savokos. Kas iseina is kultu? Tie kurie pamato ir praregi, pamato kad jie nera dievai ir eina ieskot Dievo, tikrojo Kurejo o ne kazkokiu mitu ir legendu, pasakeliu kurios sunkiam metui atejus negali nieko padet.
      Kas tas Krisna? Mitas. Nebuvo niekada tokio asmens net. Pasaku knyga, beletristika iskeliama iki kulto. nenuostabu kad zmones is ten iseina, tai dar gerai kad iseina nes nemazai is ju nusizudo ar patenka i psiciatrines.

  2. Adeptas parašė:

    Dėl ten tų visokių mentalitetų, tai Arūnas tikrai nedarė išsamaus tyrimo apie Krišnos sąmonės judėjimo sekėjus. Žmonių yra kuo įvairiausių, ir visus apibendrinti kokia nors viena siaura fraze, viena siaura mintimi – rodo tiesiog siaurą ir nerealistinį, neadekvatų požiūrį.

    Bet kuris žmogus savo gyvenime, ar gyventų paprastai, be jokios religijos, ar būtų daugiau ar mažiau tikintis, eina ne tiesia linija, bet vingiuota, per kalvas ir daubas, t.y. kartais sekasi geriau, kartais sekasi prasčiau. Kartais ieškoma savo kelio. Kartais kyla gyvenimo krizės. Pereinami įvairūs brendimo etapai. Tuo pat metu judama nuo jaunystės į brandą ir senatvę. Psichologai nagrinėja normalių žmonių brandos procesus, įvairius charakterio netolygumus, charakterio tipus, psichologines problemas, gyvenimo etapus ir krizes, ir t.t. ir pan.

    Tai dabar iš tokių išvedžiojimų, kaip čia rašo Arūnas, kokią išvadą reiktų padaryti? Kad „sektantai“ neturi teisės į savo natūralius psichologinius procesus, kokią turi visi žmonės? Jų psichologija turi būti štai taip „mėsinėjama“, kaip kažkokia nenormali, nebūdinga žmogui kaip būtybei? Mano vertinimu, tai absurdiška ir neadekvatu.

    • Anonimas parašė:

      „““Tai dabar iš tokių išvedžiojimų, kaip čia rašo Arūnas, kokią išvadą reiktų padaryti? Kad „sektantai“ neturi teisės į savo natūralius psichologinius procesus, kokią turi visi žmonės? Jų psichologija turi būti štai taip „mėsinėjama“, kaip kažkokia nenormali, nebūdinga žmogui kaip būtybei? Mano vertinimu, tai absurdiška ir neadekvatu.“““
      Autorius tiria vieną iš marginalių grupių – sektą. Galima pasirinkti savižudžius, kalinius, prostitutes, akoholikus ir kt. grupes. Šiuo atveju pasirinkta sekta. Kas čia nuostabaus, sociologijos ir psichologijos studentai gana seniai nagrinėja new age judėjimus, įvairias sektas. Tai jų tyrimo objektas. Nematau dėl ko stebėtis.

      • Adeptas parašė:

        Autorius tiria? Nematau jokio tyrimo. Matau svaičiojimus ir išvedžiojimus, remiantis subjektyvia asmenine patirtimi ir subjektyviu asmeniniu požiūriu. Nematau moksliško racionalumo ir rimtumo. Ar autorius yra psichologijos ekspertas, ar bent psichologijos studentas?

    • Adeptas parašė:

      Pratęsiant tą pačią mano mintį.

      Dienraštyje „Literatūra ir menas“ kažkada buvo publikuotas Dianos Romanskaitės straipsnis „Psichiatrija kaip prievartos forma“. Tai visai kita tema negu „sektos“, bet tame straipsnyje yra gerų įžvalgų, kurios gali praversti ir vertinant štai tokius kaip Arūno bandymus „psichologizuoti“ ir „patologizuoti“ žmogišką tariamų „sektantų“ egzistenciją ir žmogiškus tikėjimo kelius.

      Arūnas bekartodamas „sekta“, „sekta“, „sekta“, nepaaiškino, kokiu pagrindu tokią etiketę klijuoja Krišnos sąmonės judėjimui ir tikėjimui. Aš pats nepriklausau ir niekada nepriklausiau ISKCON’ui, ir turiu savo nuomonę apie kai kurias šios tikinčiųjų institucijos problemas, bet man net į galvą neateina taip menkinti tikėjimą Dievu apskritai, ir visą tikėjimo Krišna tradiciją, kuriai kaip viena iš daugelio institucijų priklauso ir ISKCON, ir kuria seka dešimtys milijonų žmonių Indijoje ir visame pasaulyje. Arūnas, nepagrįstai „pakrikštijęs“ kitus žmones „sektantais“, mano turįs teisę juos teisti ir priskyrinėti jiems kažkokias psichologines problemas.

      Cituoju iš D. Romanskaitės straipsnio:

      „Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugėja siūlymų, raginimų, o kartais ir gana įkyriai brukamų reklamų gerinti savo ir artimųjų psichinę sveikatą, kreiptis užsitęsus pablogėjusiai nuotaikai, pašlijus santykiams, galvojant apie savižudybę ir t. t. Šiuos siūlymus transliuoja valstybės institucijos, viešos ir privačios organizacijos, pavieniai asmenys, tokie kaip sveikatos specialistai, įstaigų atstovai, žmonės, besidalijantys savo patirtimi sprendžiant dvasinius sunkumus. Tai supaprastintai vadinama „gydymusi“, tarsi egzistuotų konkreti, apibrėžta liga, pvz., plaučių uždegimas ar auglys, kurį reikia skubiai išoperuoti. Emocinė būsena ir būtis pasaulyje tapo paaiškinama medicininiais terminais, klasifikuojama į tinkamą ir ne, kuriamos sveikųjų ir nesveikųjų kategorijos, o pastaruosius, įgijusius sergančiųjų tapatybę, stengiamasi „destigmatizuoti“ ir viešinti jų patirtis; šios dažniausiai byloja apie pasikeitusį aplinkinių požiūrį, nusivylimą, savęs nuvertinimą. Visuomenėje vykstantį ir galią turinčių jos grupių palaikomą procesą galima įvardyti higiena ar apsivalymu, mažai ką bendra turinčiu su meninėmis priemonėmis pasiekiamu katarsiu. Tai labiau išrūšiavimo, patologizavimo ir socialinės kontrolės mechanizmas, veikiantis po skambiais atviros demokratijos ir žmogaus teisių šūkiais.“

  3. Anonimas parašė:

    Tai jau pirmam straipsnyje juk parašyta aiškiai lietuviškom raidėm:
    „Autorius remiasi savo sukaupta patirtimi, atsiskyrimo metu išstudijuota ir išanalizuota psichologine literatūra, literatūra apie kultines organizacijas, klausymu ir bendravimu su psichologais – psichoterapeutais bei žmonių pasakojimais.“

    • Adeptas parašė:

      Vis vien tai nerodo kad jis būtų psichologijos ekspertas ar panašiai. Ypač skaitant straipsnius, jaučiasi diletantiškumas toje srityje ir nerimtas požiūris. Tai daugiau tiesiog jaunatviški maksimalistiniai apmąstymai.

      Reiktų užduoti tokius klausimus autoriui dėl jo galimo šališkumo:
      – kokio tikėjimo jis dabar laikosi?
      – kokiai tikėjimo ar dvasingumo bendruomenei priklauso?
      – jeigu jis turi kažkokį tikėjimą, ir priklauso ar yra susijęs su kokia nors dvasingumo bendruomene, kodėl jis to atvirai nedeklaruoja savo straipsniuose, o tiesiog kritikuoja kitokį tikėjimą?

  4. Anonimas parašė:

    Straipsnis silpnas. Manau, kad įvairioms organizacijoms, kurios uzurpuoja asmenybę, mažiausiai rūpi „atsivertimas“. Pagrindinis tikslas, – įvairiomis priemonėmis manipuliuoti žmogaus sąmone ir tuo būdu tenkinti žemus hierarchijos viršuje esančių interesus, kas visumoje yra paprasčiausia niekšybė. O ką mes girdime? Sapaliojimus, kada reikalinga principinga visuomenės pozicija ir pasipriešinimas visokiems aferistams, kurių dabar tiek, kad per jų keliamą triukšmą neįmanoma išgirsti bent kiek sveikesnės nuomonės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.