Kaip ištrūkti iš panikos gniaužtų?

0

Šiame straipsnyje pateikiu informaciją, kuri galėtų būti įdomi ir naudinga panikos priepuolius patiriantiems žmonėms bei jų artimiesiems. Pamėginsiu glaustai ir aiškiai atsakyti į daugelį klausimų, kuriuos užduoda konsultuotis ateinantys klientai. Taip pat pastebėjau, kad šios temos gana aktyviai aptariamos ir diskutuojamos įvairiuose internetiniuose forumuose.

Kas yra panikos priepuolis?

Panika – tai labai stiprus baimės ir nerimo jausmas bei ūmus poreikis sprukti iš situacijos, kurią suvokiame kaip didžiulę grėsmę savo ar savo artimų žmonių sveikatai bei gyvybei. Tai natūrali apsauginė žmogaus reakcija, kuri automatiškai kyla realaus, neišvengiamo pavojaus akivaizdoje.

Panikos priepuoliu dažniausiai vadinamas labai stiprus baimės ir nerimo jausmas, užvaldantis žmogų kasdienėse situacijose, kuriose nėra jokio realaus pavojaus nei jo gyvybei, nei sveikatai.

Priepuolio metu baimės intensyvumas toks didelis, kad žmogui iš tiesų atrodo, jog jis tuoj numirs arba išprotės. Šis jausmas persipina su gausybe somatinių pojūčių ir vegetacinių reakcijų. Dauguma pasakoja jautę svaigulį, pykinimą, padažnėjusį širdies plakimą, drebulį, prakaitavimą, dusulį, kūno dalių tirpimą, dilgčiojimus ir pan. Kartais pakinta aplinkos ir savęs suvokimas, atsiranda nerealumo pojūtis.
Panikos priepuolis gali trukti nuo kelių minučių iki maždaug valandos.

Kas sukelia panikos priepuolius?

Vienkartinis panikos priepuolis yra simptomas, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Panikos priepuolį gali išprovokuoti ir psichologinės, ir ne psichologinės priežastys.

Pavyzdžiui, panikos priepuolis nurodomas kaip galimas šalutinis kai kurių vaistų vartojimo poveikis. Priepuolis gali ištikti staiga nutraukus vartoti kai kuriuos medikamentus arba abstinencijos sindromo būsenoje, kai ilgai vartojus alkoholį ar narkotikus staiga nustojama juos vartoti. Panikos priepuoliai gali būti būdingi tam tikrų fizinių ligų atveju, pavyzdžiui, esant kai kuriems skydliaukės ar širdies veiklos sutrikimams.

Kadangi panikos priepuolis yra labai “kūniškas” ir labai gąsdinantis potyris žmogui, dauguma nedelsdami kreipiasi pagalbos į gydytojus. Ir tai yra labai svarbu. Ištikus pirmiesiems panikos priepuoliams būtina nustatyti, dėl ko jie atsirado. Gydymo įstaigoje paprastai atliekami išsamūs tyrimai, kurie ir padeda įvardyti tikrąsias panikos priepuolio priežastis bei pasiūlyti tinkamiausią gydymą.

Jei randama fizinės sveikatos sutrikimų, žmogus paprastai siunčiamas pas atitinkamos srities specialistus ir pradeda gydytis.

Jei nustatoma, kad jokių kitų sveikatos pakitimų nėra ir panikos priepuolio priežastys yra grynai psichologinės, žmogui rekomenduojama psichoterapinė ir / arba psichofarmakologinė pagalba.

Neretai šią žinią žmogus patiria kaip savotišką “šoką” – dažnam sunku būna patikėti, kad jis fiziškai yra visiškai sveikas. Kartais žmonės aplanko ne vieną gydymo įstaigą, atlieka papildomus tyrimus, kad tikrai įsitikintų, jog gydytojai neklysta.
Abejonės dėl savo sveikatos gali išlikti ilgą laiką. Patiriantiems panikos priepuolius yra gana sunku patikėti, kad priepuolio metu negresia joks pavojus nei jų gyvybei, nei sveikatai.

Ar panikos priepuoliai tikrai nekenkia sveikatai?

Jei priepuolis yra psichologinės kilmės, tai jokio realaus pavojaus žmogaus sveikatai nėra. Panikos priepuolio metu žmonės nemiršta, nealpsta ir neišprotėja.

Nors priepuolio metu subjektyviai atrodo, kad organizme vyksta kažkas baisaus, kad “tuoj numirsiu”, iš tiesų yra visiškai atvirkščiai – mūsų organizmas mobiliuozuojasi ir pasirengia gintis. Prisiminkime, kad panika – tai instinktyvi gynybinė reakcija didelio pavojaus akivaizdoje. Gamtoje ši reakcija tiek gyvūnams, tiek žmonėms kaip tik užtikrina galimybę išgyventi: pasprukti iš pavojingos situacijos arba apsiginti.

Taigi pavieniai panikos priepuoliai sveikatai tikrai nekenkia.

Neretai panikos priepuolius patiriantieji baiminasi, kad dažnai ir ilgus metus pasikartojantys priepuoliai gali pakenkti jų širdies veiklai. Pasaulyje šioje srityje atlikta nemažai tyrimų. Tačiau kol kas nenustatyta jokių patikimų įrodymų, kad panikos priepuoliai tiesiogiai įtakotų širdies veiklos sutrikimus. Tačiau yra prielaidų, kad esant dažnai ir ilgą laiką pasikartojantiems priepuoliams, šalutinis poveikis sveikatai gali kartais atsirasti ne dėl pačių priepuolių, o dėl ilgą laiką vartojamų medikamentų.

Kokią žinią mums siunčia panikos priepuolis?

Panagrinėkime, kokios galėtų būti psichologinės priežastys, sukeliančios panikos priepuolius.

Kodėl žmogus taip smarkiai panikuoja, jeigu jam tuo metu negresia joks realus pavojus? Atvirkščiai, gana dažnai žmonės pasakoja, kad pirmasis priepuolis juos ištiko visiškai ramioje aplinkoje, pvz., tvarkėsi namuose ir laukė ateinant svečių arba važiavo automobilyje namo, arba stovėjo eilėje parduotuvėje. Dauguma tvirtina, kad panikos priepuolis jiems buvo tarsi “perkūnas iš giedro dangaus”. Tas netikėtumo jausmas ir daugybė nemalonių somatinių pojūčių žmogų tarsi “įtikina”, kad jo sveikatai gręsia rimtas pavojus, kad jį gali ištikti mirtis. Vėliau jau pats priepuolis suvokiamas kaip “grėsme”, kurio baimingai laukiama ir stengiamasi išvengti. Tačiau kas galėtų kelti pavojaus jausmą pirmojo priepuolio metu, kai žmogus iki šiol fiziškai jautėsi pakankamai sveikas, ir kai jo realioje aplinkoje nėra jokios grėsmės?

Bandydami atsakyti į šį klausimą ir remdamiesi gausia klinikinio darbo patirtimi psichologai daro prielaidą, kad šiuo atveju pavojaus pojūtis yra susijęs su vidiniais žmogaus išgyvenimais, o ne išoriniu pasauliu. Dirgikliai sukeliantys automatinę neurobiologinę panikos reakciją glūdi ne išorėje, o mūsų psichikoje. Dažnai tai gali būti dalinai arba visiškai neįsisąmoninti mūsų jausmai.

Pateiksiu labai supaprastintą tokio galimo dirgiklio pavyzdį. Tarkime, panikos priepuoliai ištinka ištekėjusią moterį, kuri savo santuoką laiko sėkminga, vyrą suvokia kaip labai dorą, gerą, rūpestingą, ją mylintį ir tobulą vyrą. Jie visur būna kartu ir jaučiasi neišskiriama pora. Prasidėjus panikos priepuoliams jie dar labiau suartėja, nes moteris baiminasi kur nors išeiti viena, bijo pasikartojančių priepuolių, todėl vyras tampa jos ištikimu palydovu, garantuojančiu tam tikrą saugumą. Tai kas šiame gražiame vaizde lieka tarsi “už kadro” – tai nepasitenkinimo, pykčio, priešiškumo, suvaržymo, nesavarankiškumo jausmai, troškimas išsilaisvinti, noras jaustis tokia pat tobula kaip vyras ir tuo pačiu baimė, kad visi šie jausmai gali sutrikdyti dabartinę “idilę”, gal net išardyti santuoką, baimė būti atstumtai, baimė būti savarankiškai ir prisiimti atsakomybę. Panikos priepuoliai atsiranda tarsi sprendimas, padedantis išlaikyti esamą situaciją ir nesusidurti su savo jausmais bei troškimais, kurie juntami kaip gąsdinantys ir keliantys pavojų.

Dar kartą norisi pabrėžti, kad prieš tai pateiktas pavyzdys yra labai supaprastintas. Psichoterapinėje praktikoje dažnai tenka išgirsti klientų lūkestį, kad kalbantis su psichoterapeutu bus greitai išsiaiškinta ir aptikta kokia nors viena aiški panikos priepuolio priežastis, pavyzdžiui, koks nors įvykis, kurį tereikia prisiminti, ar jausmas, kurio sau nepripažįstame, ir tada žmogus galės kiek pakoreguoti savo gyvenimo aplinkybes arba pakeisti savo elgesį, ir panikos priepuoliai išnyks. Deja, panikos priepuoliai dažniausiai yra savotiška “ledkalnio viršūnė”, po kuria slypi pakankamai sudėtingas jausmų, troškimų, patirčių ir aplinkybių raizginys, kurį psichoterapijos eigoje pamažu siekiama suvokti, išnarplioti, įsisąmoninti.

Panikos priepuoliai gana dažnai pasireiškia sudėtingais, kriziniais, “pereinamaisiais” laikotarpiais žmogaus gyvenime: tapatumo krizių ( kas aš esu? kuo noriu būti? koks atrodau kitiems?) metu ar pereinant iš vieno amžiaus tarpsnio į kitą (pavyzdžiui, pradedant savarankišką suaugusiojo gyvenimą ar pasiekus vidurio amžių, ir pan.). Priepuolis gali būti psichosomatinė reakcija į išsiskyrimus su svarbiais žmonėmis, realų arba įsivaizduojamą atstūmimą ir t.t.

Tačiau šie dėsningumai nebūtinai tinka visais atvejais. Kiekvienas panikos priepuolius patiriantis žmogus turi savitą ir unikalią gyvenimo istoriją ir savas patirtis, kurios ne visada gali būti apibendrinamos ar sudėliojamos į “lentynėles”. Panikos priepuolius galima suvokti kaip ženklą, kad įprasta psichinė pusiausvyra yra laikinai sutrikdyta, ir kad greičiausiai metas ieškoti naujų kelių šiai pusiausvyrai atstatyti.

Kitaip tariant, panikos priepuolis mums siunčia žinią, kad laikas atsigręžti į savo vidinį pasaulį, skirti daugiau dėmesio savo jausmams, atidžiau paanalizuoti vidinius prieštaravimus. Metas “perskaityti” tą konkrečią panikos priepuolio siunčiamą asmeninę žinutę ir taip sutvirtinti savo savasties, individualumo jausmą, atrasti dvasinę pusiausvyrą.

Kodėl panikos priepuoliai linkę kartotis?

Panikos priepuolis gali būti vienkartinis reiškinys, kuris kartą ištinka ir praeina be didesnių pėdsakų. Tačiau psichologinės kilmės priepuoliai gana dažnai turi tendenciją kartotis.

Kaip jau minėjau, žmonių, kurie patiria panikos priepuolį, paprastai nenuramina nei gydytojų pranešama žinia, kad jie yra sveiki, nei suvokimas, kad jų baimė yra nepagrįsta ir joks realus pavojus jiems negresia. Išgyventas potyris yra labai stiprus ir gąsdinantis. Žmogus pradeda kreipti dėmesį į menkiausią savo kūno pojūtį, ir jei pastebi ką nors neįprasto, pradeda dėl to nerimauti ir baimintis pasikartojančio priepuolio. Panašiai kaip užpuolikų smarkiai išgąsdintos apiplėšimo aukos vėliau girdi kiekvieną įtartiną krebždesį ar šnaresį už savo buto durų, taip ir panikos priepuolį patyrusieji atkreipia dėmesį į kiekvieną širdies virptelėjimą, galvos susvaigimą ar nemalonų pojūtį skrandyje. Sukilus nerimui žmogus pradeda dar atidžiau “klausytis” savo kūno, kūno pojūčiai stiprėja, įsijungia vaizduotė, kuri piešia pačius baisiausius scenarijus, nerimas auga, kol galiausiai tampa nebevaldomas. Panikos priepuolio metu žmogus tiki, kad jo įsivaizduojama nelaimė (sustos širdis, numirs, apalps, išprotės) tikrai įvyks arba jau dabar vyksta. Pats priepuolis tampa traumuojančia patirtimi, kurios vėliau visaip stengiamasi išvengti. Užsisuka užburtas ratas – vien mintis apie panikos priepuolį arba jį primenantis kūno potyris, arba situacija, kuri asocijuojasi su patirtu priepuoliu, gali tapti priepuolį iššaukiančiu dirgikliu.

Tokiu būdu panikos priepuoliai pradeda “gyvuoti” tarsi nepriklausomai ir atsietai nuo žmogaus jausminio pasaulio, jo psichologinių patirčių. Išsiplėtęs dirgiklių, galinčių išprovokuoti panikos priepuolį, ratas dar labiau įtikina žmogų, kad negaluoja jo kūnas, o ne siela. Jei pirmojo arba kelių pirmųjų priepuolių atveju žmogus nors ir miglotai, tačiau visgi gali atrasti sąsajų su savo jausminiais išgyvenimais, prisiminti reikšmingas psichologines aplinkybes, kurios galėjo paskatinti priepuolių atsiradimą, tai vėliau vis labiau atrodo, kad priepuoliai yra susiję tik su kūno potyriais, fizine savijauta ar nereikšmingomis atsitiktinėmis aplinkybėmis. Kai kuriuos žmones pasikartojančių priepuolių baimė paskatina vengti visų situacijų, kurios tik asocijuojasi su priepuolio patirtimi. Jei panika ištiko vairuojant automobilį, vengiama apskritai sėsti už vairo arba vengiama vairuoti tam tikrose gatvėse. Jei prekybos centre, – vengiama eiti į prekybos centrus. Bėda ta, kad vengimo elgesys plinta ir vietų, kurių žmogus pradeda vengti, vis daugėja, o tai labai sutrikdo įprastą jo gyvenimą, žmogus tampa priklausomas nuo aplinkinių.

Būtent todėl patyrus pirmuosius panikos priepuolius, ypač jeigu jie pradeda kartotis, patartina kuo skubiau kreiptis psichoterapinės pagalbos. Tuomet lengviau atsekti “siūlo galą”, neleisti įsisiūbuoti nerimui ir panikai, lengviau užkirsti kelią vengimo elgesio atsiradimui.

Kas yra panikos sutrikimas?

Jei panikos priepuoliai ima kartotis (mėnesio laikotarpyje ištinka bent keli sunkūs vegetacinio nerimo priepuoliai), nustatomas panikos sutrikimas.
Specifiniai šio sutrikimo požymiai yra šie: 1) priepuoliai ištinka situacijose, kurios nėra objektyviai pavojingos; 2) priepuoliai atsiranda ne tik žinomose ir prognozuojamose situacijose; 3) tarp panikos priepuolių žmogus nejaučia beveik jokių nerimo simptomų (išskyrus lūkesčio, kad priepuolis gali pasikartoti nerimą).

Jei priepuoliai linkę kartotis tik tam tikrose situacijose, pvz., tik prekybos centruose, keliaujant autobusu arba lifte, ir tampa tam tikra prasme prognozuojami, o žmogus pradeda tikslingai vengti šių situacijų, gali būti nustatomi fobinio nerimo sutrikimai, pvz., agorafobija ir kt.

Kaip gydomi panikos ir nerimo sutrikimai?

Panikos ir nerimo sutrikimai gali būti gydomi psichoterapija ir / arba vaistais. Galimi įvairūs variantai: 1) tik vaistais, 2) tik psichoterapija, 3) ir vaistais, ir psichoterapija.

Medikamentinis gydymas. Panikos ir kitų nerimo sutrikimų atveju dažniausiai skiriami raminamieji ir / arba antidepresantai. Gydymas medikamentais padeda gana greitai pasiekti geresnės savijautos, efektas paprastai stebimas nuo pirmųjų gydymo savaičių. Jei panikos priepuoliai kartojasi labai dažnai ir yra smarkūs, vaistai gali būti efektyvi priemonė, kuri padeda žmogui sumažinti nemalonius simptomus, ištverti, neprarasti darbingumo ir palaikyti santykinai “normalią” gyvenimo kokybę.

Raminamieji vaistai (benzodiazepinai) dažniausiai yra efektyvi “greitoji pagalba”, padedanti greitai sumažinti nerimo lygį bei kitą nemalonią panikos sutrikimo simptomatiką. Vieni žmonės vartoja juos tik tada, kai nujaučia artėjant priepuolį arba jam ištikus. Kiti gali kurį laiką vartoti reguliariai. Svarbu, kad vartojant šiuos vaistus būtų konsultuojamasi su gydytoju, laikomąsi jo nurodymų ir vengiama savigydos. Raminamųjų nerekomenduojama vartoti ilgą laiką, nes jie gali sukelti tiek fizinę, tiek psichologinę priklausomybę, taip pat turi šalutinius poveikius. Didžiulis šių vaistų vartojimo minusas yra tas, kad raminamųjų veiksmingumas dažniausiai yra trumpalaikis, t. y. jie tik laikinai numalšina nerimą, tačiau neužkerta kelio panikos priepuolių atsikartojimui.

Stabilesnis savijautos pagerėjimo ar visiško simptomų išnykimo efektas pasiekiamas gydant antidepresantais. Paprastai antidepresantus rekomenduojama vartoti ne trumpiau kaip pusę metų. Patartina glaudžiai bendradarbiauti su psichiatru siekiant parinkti tikrai tinkamus ir efektyvius antidepresantus. Vaistų parinkimas ir dozės nustatymas gali užtrukti iki kelių savaičių.

Ar vartojant tik medikamentus galima visiškai išgydyti panikos sutrikimus? Taip, dalis žmonių išsigydo visiškai ir panikos priepuoliai nebesikartoja. Tačiau tyrimai rodo, kad maždaug 20 – 50% baigusių gydymo kursą pacientų panikos priepuoliai atsinaujina. Vaistais gydomi simptomai, bet ne jų priežastys. Palyginti galima, pavyzdžiui, su slogos gydymu. Įvairūs lašiukai šiais laikais gali gana efektyviai sumažinti arba visiškai išgydyti slogavimą, tačiau jei slogos priežastis yra alergija, ji greičiausiai vėl atsinaujins, kai žmogus susidurs su alergenais; arba jei slogos priežastis yra persišaldymas, žmogus vėl susloguos, jei ir toliau nesirūpins savimi ir nuolatos persišaldys.

Būtent todėl panikos priepuolių atveju greta medikamentinio gydymo dažniausiai yra siūloma ir psichoterapija.

Psichoterapija. Gydymo psichoterapija tikslas – ne tik sumažinti nerimo simptomatiką, bet ir išsiaiškinti sutrikimo priežastis bei jas pašalinti.
Patiriantieji panikos priepuolius šiais laikais sau tinkamą psichoterapinį gydymą gali pasirinkti iš gana plačios pasiūlos. Galima ieškoti trumpalaikės arba ilgalaikės psichoterapijos, pasirinkti, kurios psichoterapijos mokyklos gydymo metodai ir būdai priimtiniausi, arba ieškoti konkretaus psichoterapeuto, kuriuo pasitikima.

Kokia psichoterapijos rūšis panikos priepuolių gydymui yra efektyviausia? Įdomu tai, kad pastarųjų metų moksliniai tyrimai rodo, jog įvairių psichoterapijos mokyklų (šiuo atveju kalbu apie pasaulyje pripažintas ir moksliškai pagrįstas psichoterapijos rūšis, tokias kaip psichoanalizė, psichodinaminė, kognityvinė elgesio, geštaltinė, egzistencinė psichoterapija ir kt.) taikomų metodų efektyvumo skirtumai yra palyginti nereikšmingi. Manoma, kad psichoterapijos sėkmė ir rezultatai dažniausiai priklauso ne nuo teorinės krypties ir metodologijų, o nuo visumos kitų psichoterapijoje veikiančių veiksnių, tokių kaip geras “terapinis” kliento ir psichoterapeuto tarpusavio santykis, psichoterapeuto patirtis, kliento motyvacija ir pan.

Taigi apsisprendžiant kreiptis psichoterapinės pagalbos tikriausiai svarbiausia žinia yra ta, kad šiuo metu sukaupta pakankamai mokslinių tyrimų duomenų, kurie patvirtina, jog psichoterapija yra tinkamas ir efektyvus būdas gydyti panikos bei nerimo sutrikimus. Psichoterapija gali būti lygiaverte alternatyva medikamentiniam gydymui arba gali būti veiksmingai derinama kartu su medikamentiniu gydymu. Taip pat svarbu žinoti, kad psichoterapija yra labai individualus procesas, kurio trukmė, metodai bei siekiami tikslai gali būti labai įvairūs. Todėl kiekvienu atveju dėl konkrečios psichoterapijos trukmės, sąlygų, metodų ir tikslų klientas ir psichoterapeutas turėtų susitarti pačioje psichoterapijos pradžioje, t. y. turėtų būti sudaromas taip vadinamas psichoterapinis kontraktas.

Ar psichoterapija visada veiksminga? Ne visada, tačiau dauguma atvejų psichoterapija yra veiksminga, t.y. psichoterapijos eigoje retėja arba visai išnyksta panikos priepuoliai ir kita nerimo simptomatika, sumažėja arba išnyksta vengimo elgesys, žmogus išmoksta nuraminti save, geriau valdyti savo nerimą, “nepaversti” jausmų kūno pojūčiais; atstatoma prarasta, o dažnai netgi pagerėja žmogaus gyvenimo kokybė. Psichoterapija, skirtingai negu vaistai, neturi jokio pašalinio poveikio ir tikrai nėra žalinga žmogaus sveikatai.

Kodėl dvejojama kreiptis psichoterapijos? Dažniausiai tenka girdėti kelis pagrindinius argumentus: abejojama psichoterapijos efektyvumu; vartojant vaistus savijauta simptomų lygmenyje pagerėja greičiau, tuo tarpu gydantis tik psichoterapija savijauta gali pagerėti ne iš karto; psichoterapija yra santykinai brangus gydymas, nes Lietuvoje ligonių kasos kompensuoja labai ribotą psichoterapijos sesijų kiekį, kurio paprastai neužtenka pasiekti psichoterapiniam efektui; psichoterapija gali būti sunkus ir nelabai malonus procesas, nes tenka gilintis į save, kreipti dėmesį į skaudžius išgyvenimus, įgyvendinti realius pokyčius savo gyvenime, kitaip tariant, psichoterapija reikalauja gana daug asmeninių žmogaus pastangų ir motyvacijos.

Kombinuotas, psichoterapijos ir medikamentinis, gydymas. Manoma, kad būtent abiejų šių metodų derinimas panikos sutrikimų atveju užtikrina efektyviausią pagalbą ir stabilius ilgalaikius rezultatus.
Kaip jau minėjau, medikamentinis gydymas efektyviai pagerina savijautą, ir tai yra geras būdas palengvinti žmogaus kančią. Kartais panikos priepuoliai ir nerimas gali būti tokie dideli, kad žmogus psichoterapeuto kabinete net nelabai pajėgia normaliai susitelkti ir mąstyti. Arba vengimo elgesys yra toks stiprus, kad žmogus bijo iškelti koją iš namų, taigi net negali ateiti iki psichoterapeuto. Tokiu atveju vaistai yra vienintelė galimybė žmogui nusiraminti tiek, kad galėtų apskritai pasvarstyti apie kitas gydymosi alternatyvas.
Ir atvirkščiai, jei žmogus vartoja vaistus, tačiau priepuoliai vis tiek kartojasi, arba sparčiai plečiasi situacijų, kurių žmogus pradeda vengti, ratas ir dėl to pradeda trikti įprastas gyvenimo būdas, socialiniai santykiai ir pan., – tai yra labai rimtas signalas, kad reikėtų ieškoti psichoterapinės pagalbos.

Iš savo praktinės patirties galiu pasakyti, kad kombinuoto gydymo atveju, vaistų vartojimas palaipsniui mažėja, kol galiausiai jų visiškai atsisakoma. Iš pradžių klientai neįsivaizduoja gyvenimo be raminamųjų, tabletes nešiojasi visur ir visada, gana dažnai jas vartoja. Vėliau – tik nešiojasi, bet vartoja retai arba visai nebevartoja, kol vieną dieną pastebi, kad netyčia pamiršo vaistus namie ir nieko baisaus neatsitiko. Galiausiai tabletės atsiduria vaistinėlėje ir apie jas apskritai užmirštama.

Kas vyksta psichoterapijos kabinete?

Psichoterapija paprastai prasideda nuo vieno ar kelių pirminių susitikimų, kurie skirti abiem pusėms – klientui ir psichoterapeutui – susipažinti ir aptarti gydymosi galimybes. Psichoterapeutas paprastai stengiasi išgirsti informaciją apie savijautą, gyvenimo istoriją, dabartines gyvenimo aplinkybes ir pan., bei iš tos informacijos įvertinti kliento būseną (sutrikimo sunkumo laipsnį, galimas sutrikimo priežastis, motyvaciją psichoterapijai ir t. t.) ir nuspręsti, kokią pagalbą šiuo metu pasiūlyti klientui būtų adekvačiausia ir efektyviausia. Klientas pirmųjų susitikimų metu turi galimybę gauti atsakymus į visus rūpimus klausimus – apie sutrikimą, apie savo būseną, apie jam prieinamą pagalbą, apie psichoterapiją, metodus ir pan. Klientas gali stebėti, kaip jaučiasi bendraudamas su šiuo konkrečiu psichoterapeutu, ar jaučiasi pakankamai komfortiškai, kad norėtų tęsti psichoterapiją, gali įsivertinti savo paties motyvaciją psichoterapijai. Taip pat labai svarbu, kad šių pirmųjų susitikimų metu, pasakodami savo gyvenimo istoriją, atsakinėdami į psichoterapeuto užduodamus klausimus, klientai dažniausiai jau pradeda pastebėti ar bent nujausti savo simptomų sąsajas su tam tikrais įvykiais gyvenime, jausmine patirtimi.

Jei pirmųjų susitikimų metu abi pusės randa bendrą kalbą ir nori tęsti bendradarbiavimą, sudaromas psichoterapinis kontraktas, t. y. žodinis susitarimas dėl psichoterapijos trukmės (gali būti iškart sutariama dėl konkretaus baigtinio sesijų skaičiaus arba pabaigos klausimą galima palikti “atvirą”, t. y. sutarti, kad šiuo metu psichoterapijos trukmė nėra tiksliai apibrėžiama), psichoterapijos sąlygų (laiko, sesijų skaičiaus per savaitę, lankymo, apmokėjimo, atostogų, konfidencialumo ir t. t.), psichoterapijos metodų, turinio, tikslų ir kt.

Kaip jau minėjau anksčiau, psichoterapijos metodai ir eiga gali skirtis, priklausomai nuo to, kokia teorine kryptimi vadovaujasi psichoterapeutas. Čia pabandysiu pateikti vieną iš galimų psichodinaminės psichoterapijos eigos pavyzdžių:

1. Sudarius kontraktą, klientas su psichoterapeutu toliau tyrinėja aplinkybes, gyvenimo įvykius ir jausmus, susijusius su pirmųjų panikos priepuolių atsiradimu. Stengiamasi suprasti ir išsiaiškinti, kokią asmeninę reikšmę žmogus sąmoningai ar nesąmoningai suteikia šiems simptomams. Paprastai nerimo ir panikos kamuojamiems žmonėms pradžioje labai reikia nuraminimo, paaiškinimo, palaikymo, patikinimo, kad šios problemos tikrai gali būti išgydomos. Saugioje psichoterapinėje aplinkoje tyrinėdami priepuolių atsiradimo aplinkybes, klientai pamažu pradeda geriau pastebėti ir įsisąmoninti savo jausmus, vidinius konfliktus, o kasdieniniame gyvenime įsitikina, kad geresnis psichologinis supratimas suteikia jiems daugiau kontrolės jausmo, kad jie gali geriau valdyti savo nerimą. Tuo pačiu silpnėja (retėja) panikos bei vengimo simptomai.

2. Psichoterapijos eigoje kuo toliau, tuo mažiau kalbama apie nerimą, paniką ar kitus simptomus, ir vis daugiau – apie jausmus, santykius su svarbiais žmonėmis. Atrandamos tam tikros tendencijos, pastebima, kad tie patys jausminiai reiškiniai kartojasi įvairiose žmogaus gyvenimo situacijose, įvairiame kontekste. Vidiniai prieštaravimai pamažu atsiskleidžia ir kliento bei psichoterapeuto santykiuose, “čia ir dabar” analizuojant įvairius šio santykio aspektus (elgesį, jausmus, fantazijas, sapnus ir t.t.). Šio psichoterapijos etapo tikslas gali būti kur kas platesnis negu vien nerimo ir panikos simptomų sumažėjimas ar išnykimas. Atrandama erdvė asmeniniam augimui, savojo “aš” įtvirtinimui, realiems asmenybės ir gyvenimo pokyčiams.

3. Paskutinis etapas – psichoterapijos pabaiga. Šis laikas, paprastai trunkantis nuo kelių mėnesių iki pusmečio, skiriamas apibendrinti, aptarti psichoterapijos patirtį ir rezultatus, atsisveikinti. Kartais tik atsisveikinimo procese akivaizdžiai susiduriama su tokiais jausmais kaip pyktis, praradimo liūdesys, išsiskyrimo baimė ir kt., kurie atlieka labai svarbų vaidmenį panikos priepuolių atsiradimo istorijoje. Taigi psichoterapijos pabaiga – tai dar viena galimybė išgyventi, įsisąmoninti, išreikšti ir aptarti kylančius prieštaringus jausmus. Būtent gebėjimas išreikšti pyktį, drąsa atsiskleisti, atkaklumas ir ryžtas siekiant savo tikslų, mokėjimas išsiaiškinti nesutarimus ir kalbėti apie konfliktus, gali būti tie veiksniai, kurie padeda pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę ir sumažina panikos priepuolių pasikartojimo tikimybę.

Kaip reaguoti, jei panikos priepuolius patiria artimas žmogus?

Jei esate šalia žmogaus, kuris patyrė pirmą stiprų panikos priepuolį, greičiausiai būsite tas, kuris iškviesite greitąją pagalbą arba pasirūpinsite, kad jūsų artimas kuo skubiau nuvyktų į gydymo įstaigą. Svarbu užtikrinti, kad būtų atlikti medicininiai tyrimai, nuodugniai patikrinta sveikata.
Jei gydymo įstaigoje paaiškėja, kad panikos priepuolio priežastys psichologinės, žmogui labai svarbu sulaukti artimųjų supratimo ir palaikymo. Visuomenėje, deja, sklando daug įvairių mitų apie psichikos sutrikimus, todėl kartais aplinkinių reakcijos ar replikos gali būti nelabai adekvačios, įžeidžiančios, skaudinančios. Kartais ir pats žmogus labai išgyvena dėl savo tariamo “nenormalumo”, jaučia gėdą. Todėl labai svarbu, kad aplinkiniai išlaikytų ramų ir pagarbų požiūrį, skatintų kreiptis pagalbos, stengtųsi, kad žmogus neužsisklęstų su savo bėdomis vienas. Būtų puiku, jei artimieji pasidomėtų adekvačia informacija apie panikos sutrikimą, pasikalbėtų su specialistais, ir galėtų tą informaciją perteikti sergančiajam. Panikos priepuolius patiriantiems žmonėms labai svarbu girdėti, kad joks pavojus jų gyvybei ir sveikatai negresia, kad panikos priepuoliai yra išgydomi. Galima kartu apsvarstyti visas prieinamas psichofarmakologinio ir/ arba psichoterapinio gydymosi galimybes.

Artimieji turėtų būti supratingi, užjaučiantys, palaikantys, bet ne globėjiški – nereikia perimti visos atsakomybės. Per didelis rūpinimasis ir globėjiškumas gali skatinti didesnį vengimo elgesį, nesavarankiškumo jausmą, priklausomybę. Panikos priepuolius patiriantis žmogus nėra toks ligonis, kurį reikėtų nuolat prižiūrėti, viską už jį padaryti ar nuolat visur lydėti. Šis žmogus iš tiesų kenčia ir jam yra labai sunku, tačiau jis tikrai gali pasirūpinti savimi ir turėtų pats prisiimti atsakomybę už savo sveikimą. Juo labiau, kad sveikimo prognozės esant panikos sutrikimui yra tikrai labai palankios.

Jei turite klausimų ar komentarų, laukiu jūsų laiškų –
ausra.sapranauskiene@gerabusena.net

Parengė psichologė-psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here