Man 25-eri metai, esu uždaras žmogus, tačiau vasaros pradžioje pagaliau nusprendžiau kažką daryti su savo asmeniniu gyvenimu, kadangi kol kas gyvenu mažame miestelyje, nusprendžiau pasinaudoti pažinčių svetainės (kuri save afišuoja, kaip svetainę rimtoms pažintims), paslaugomis. Man ten patiko, tikrai pavyko rasti įdomių pašnekovų. Bet norėčiau aprašyti vieną, išskirtinę pažintį, kupiną lūkesčių, gerų emocijų, bet, galiausiai, pasibaigusią skausmu ir pasitikėjimo savimi sumažėjimu.

Vasaros eigoje susipažinau su vaikinu, ėjusiu gyvenime nelengvu keliu (augo be tėvų, sunkiai vertėsi, anksti turėjo suaugti), turėjusiu sunkias patirtis meiles fronte (toksiški buvę santykiai), mane stebino, kad, nepaisant turėtų santykių destruktyvumo, antrosios pusės ne pagarbos jo atžvilgiu – jis nuoširdžiai buvo “pasinėręs”, pripratęs, prisirišęs prie to žmogaus (netgi minėjo tą šaltumą ir valdingumą, kaip teigiamas, jį traukiančias savybes, tačiau nuogąstavo, kad tokios merginos jam netinka), o išsiskyrimas jam suteikė daug kančios.

Taigi, susipažinome ir bendravimas buvo puikus! Aišku, atsirasdavo tam tikrų detalių (tiktų angliškas terminas “redflag”), kurios manęs nežavėdavo – šaltumas, nesutampantys požiūriai kai kuriais aspektais, keli virtualūs ginčai, nepaisant visko, lyg narkotikas mums abiems buvo mūsų bendravimas, tokiu plačiu temų diapazonu su niekuo nebuvau diskutavusi, jam rūpėjo mano nuomonė, o man jo. Bendravome kas dieną, šiek tiek daugiau nei mėnesį. IR ATĖJO LAIKAS SUSITIKTI.

Atrodo, išspaudžiau iš savęs, ką galėjau tai dienai (išvaizdos prasme), esu paprasta, neįvaldžiusi makiažo, tad jo buvo labai mažai, su suknele ir tiek… Iš esmės – tiesiog mano tikrasis veidas (apie ką jam minėjau ir jis tą priėmė teigiamai). Ir nuo pat pirmo jo žvilgsnio į mane pajutau jo nusivylimą…Likusi pasimatymo dalis buvo apverktina… Pradžioje jis dar bandė kažkaip taisyti padėtį, kalbėjo kažką (iš serijos “apie orą”), tačiau aš buvau labai liūdna, nesava, nes mačiau… Mačiau, kaip nepatikau, jis nežiūrėjo į mane kalbėdamas, nebuvo akių kontakto… Ilgainiui atsirado ilgi tylos tarpai, mes tiesiog ėjome nekalbėdami… Žiūrėjome filmą, jam pasibaigus netrukus išsiskirstėme. BUVO BLOGAI… Nors jis šaltokas ir gan tiesmukokas (“nevyniojantis žodžių į vatą”), kelios dienos po susitikimo stengėsi išlikti maloniu, bet jautėsi pasikeitimas… Pasikeitimas jautėsi ne tik jame, bet ir manyje, galbūt manyje netgi pirmiausia. Po pasimatymo tiesiog negalėjau su juo bendrauti kaip seniau – atvirai, entuziastingai, šiltai, negalėjau būti savimi…Jaučiausi blogai dėl to, kokia buvau, kaip tylėjau, kaip nejaukiai jaučiausi, pykau ant savęs, nes maniau, jog aš kalta, kad viską sumoviau.

Jau po kelių dienų ryškiai suprastėjusio bendravimo, galiausiai išsiaiškinome, kas ir kaip – jo problema slypėjo tame, jog aš jo netraukiu fiziškai. Nežinau, ar tai kūnas, ar visa visuma, bet taip – aš sulysusi, nesu aukšta, kas, galbūt, dar labiau akcentuoja tą mano mažumą, nors minėjau jam tai prieš susitinkant…Tai mano kompleksas, kurį aš stengiuosi įveikti, stengiuosi grįžti į buvusį stovį, mokslai, darbas, gerų rezultatų vaikymasis pastaruosius kelerius metus, padarė nemažą įtaką mano būsenai, vidaus ir išorės prasme. Neslėpsiu, aš jam taip pat nepajutau traukos realybėje, nebuvau pajutusi fizinės traukos ir pamačiusi jo nuotraukas, tačiau išvaizda man tikrai ne pirmos svarbos kriterijus, tikėjausi, jog ilgainiui tie “drugeliai” atsiras, juk kai patinka asmenybė, gali nė nepastebėti, kaip pamilsti ir žmogaus išorę, galvojau, kad patvarus, stiprus ryšys yra svarbiausia. Tiesa, jis tikrai simpatiškas, sportuojantis, aukštas, išsilavinęs ir tikrai patrauklesnis už mane (tikrai), matyt, tame “chemijos” lygmenyje tarp mūsų neįvyko jokia teigiama reakcija, kuri būtų galėjusi nulemti tolesnį norą bendrauti ir puoselėti draugystę.

Buvo labai keista tiek daug ir giliai bendravus, pagaliau susitikti realybėje…Ir ką daryti? Kaip bendrauti? Susitikus jautiesi lyg svetimi žmonės, bet kaip ir nesame visai svetimi…Kaip kalbėti, ko klausti ir dar daug minčių sukosi mano galvoje, jos sukosi taip nerimastingai, kad buvo sunku susikoncentruoti į tai, ką jis kalba.

Nepaisant abipusio traukos nebuvimo, tai vistiek man kirto per savivertę. Ji ir taip, ilgą gyvenimo dalį buvo maža, nes ankščiau buvau labai uždara, ne kartą buvau girdėjusi nemalonius epitetus savo adresu, kas liečia išvaizdą. Tiesiog, to nebuvo jau gana ilgą laiką ir aš geriau jaučiausi savo kailyje + kažkiek pasikeičiau, išsiugdžiau didesnę meilę sau, didesnį pasitikėjimą savimi…

Visa ši patirtis mane įskaudino. Jis dar paminėjo, jog jam taip ir nesiseka gyvenime, suprask, kad – jei graži, tai charakteris negeras ir atvirkščiai. Nenoriu jo “nupiešti” kaip nebrendylos, susireikšminusio, nemandagaus žmogaus, jis tikrai taktiškas, jo mąstymas gilus ir įdomus.

Mes nebūtume pora, manau, bet kokiu atveju (dėl mano minėtų “redlfag”, o ir jis, manau, manyje jų matė ar, bėgant laikui, būtų pamatęs), bet, manau, mane tiesiog įskaudino tas pasakymas, jog nėra fizinės traukos, aš tai priėmiau, kaip netiesioginį pasakymą – “esi negraži” ir dar šį pasakymą labai suabsoliutinau, lyg tai būtų patvirtinimas, kad visam pasauliui esu negraži…

Dar kažkiek skaudino ir tai, kad esu linkusi dirbti, bandyti, ne mesti įdirbį, kuris mano aprašomoje situacijoje buvo (beje, neidealizuoju, jis lygiai taip pat džiaugėsi mūsų ryšiu, negalėjo patikėti, kaip šauniai susibendravome). Paskutinėmis bendravimo dienomis labai atšalau, patyriau nesėkmių gyvenime, kas dar labiau smukdė, o jo žinutės labiau sukosi apie jį (klausė patarimo, rašė kaip jaučiasi). Visad mėgdavau kalbėti labiau apie pašnekovo bėdas, ieškoti išeičių, nei kalbėti apie savus skaudulius, tiesiog, tuo metu buvo momentas, kai man taip reikėjo išsikalbėjimo, paprasto pasiteiravimo „kaip tu?“, nes tikrai akivaizdžiai matėsi, kad nesu tokia, kaip visad. Ir aš to negavau, taigi – visai išsijungiau.

Po gal 6 dienų tylos, nurimimo, pasikrovimo, parašiau jam atsisveikinimo laiškelį „savame stiliuje“ – pozityvų, dėkingą, šiltą, nuoširdų. Jis taip pat atsakė šiltai ir maloniai, paminėjo, kad kartas nuo karto galėtume pabendrauti, jei tik norėčiau. Nebuvau už tai, nebenorėjau to tęsti, nes maniau, kad nebe pavyks atkurti to ryšio (vien dėl to, kad pati jau nesijaučiau, kaip seniau), tad tiesiog, pasiūliau jam savo pagalbą, išklausymą, kai/jei jam to reikės. Džiaugiuosi tokia pabaiga, geriau nebūčiau tikėjusis. :)

O klausimai, kilę man po šio nutikimo, būtų: kaip ištverti atmetimo jausmą po nenusisekusių pasimatymų? Ką daryti, kad jie nemažintų savivertės ir neatbaidytų nuo tolesnių bandymų megzti pažintis? O gal, visgi, yra pagrindo tai savivertei mažėti? Jei nesiseka ne vieną, penkis, o 20 kartų… Nė nenumaniau, kad mane tai taip paveiks… Gal taip ir dėl to, kad tai mano pirmoji patirtis. Žinau, jis irgi turėjo lūkesčių mano atžvilgiu ir irgi nusivylė ir nėra kaltas, kad jam nepatikau. Man ir dar skaudu, kad pamačiusi jo nusivylimą, nesugebėjau būti savimi, normaliai bendrauti, visiškai užsiblokavau, užsidariau ir neparodžiau tikrosios savęs. O nemeilė sau, nepaisant ilgamečių pastangų ir progreso, vis tiek mane lydi. Lyg šiol vengiu veidrodžių, nemėgstu fotografuotis arba, tiesiog, nenoriu tų nuotraukų vėliau matyti. Galėčiau dar tęsti, bet jau ir taip užverčiau Jus tekstu.

Dėkoju už skirtą laiką.
Laura (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Lora Šapailienė

Sveika, Laura, ilgas Tavo istorijos aprašymas skatina manyti, kad santykių su vaikinais tema šiandien yra ne tik aktuali, bet ir jautriai išgyvenama. Esi ne vieniša savo patirtyje – mes visi svajojame apie meilę…trokštame įsimylėti, laukiame, kalbame apie tai ir dažnai…stipriai to bijome. Kodėl tai vyksta?

Nes įsimylėjimas – tai kartu ir laimė, ir baimė, nes tas, kuris įsimylėjęs, visada rizikuoja. O jeigu nebegalės gyventi be mylimojo? O jeigu įsimylėjėliai susipyks ir išsiskirs? Be to, mes negalime pasirinkti laiko, kada įsimylėsime, bei žmogaus, kurį pamilsime. Tačiau kiekvienas iš mūsų gali mylėti ir būti mylimas, kiekvienas gali savo santykius grįsti meile. Nes meilė nėra tik likimo dovana, ji – ne tai, kas „ateina ar išeina“, mes ją kuriame…taigi kurti meilę gali kiekvienas iš mūsų.

Apie išskirtinę meilės reikšmę rašė Viktoras Franklis savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“: „Mane persmelkė mintis: pirmą kartą gyvenime suvokiau tiesą, apdainuotą daugelio poetų, o mąstytojų paskelbtą didžiausia išmintimi. Tiesą, kad meilė yra galutinis ir didžiausias žmogaus tikslas. Tada ir aš suvokiau didžiausios paslapties, kurią skelbė poezija, mąstymas ir tikėjimas, reikšmę – žmogaus išsilaisvinimas slypi meilėje ir įvyksta per meilę.“

Laura, Tavo reakcija į nepavykusią pažintį su vaikinu žmogiška ir adekvati – atitinkanti situaciją. Kai neįvyksta tai, ko trokštame ir viliamės, jaučiamės įskaudinti, atstumti, nusivylę savimi. Man įsiminė Tavo pačios pasakymas – „labai viską suabsoliutinau, lyg tai būtų patvirtinimas, kad visam pasauliui esu negraži“. Iš tiesų, viena nesėkminga pažintis – ne pasaulio pabaiga ir ne įrodymas, kad visiems vaikinams esi nepatraukli ar neįdomi.

Klausi, kaip ištverti atmetimo jausmą po nenusisekusių pasimatymų, ką daryti, kad tai nemažintų savivertės ir neatbaidytų nuo tolesnių bandymų megzti pažintis?

Visų pirma, noriu supažindinti su Valerio Albisetti knyga, „Santuokinės meilės terapija. Kaip spręsti gyvenimo kartu problemas“, kurioje autorius dalijasi įžvalgomis, kaip atpažinti tinkamą gyvenimo draugą.

10 tikros meilės paslapčių

1. Ar jis turi tas fizines, emocines, intelektines ir dvasines savybes, kuriomis turėtų pasižymėti Tavo gyvenimo draugas?
2. Ar gerbi jį?
3. Ką galėtum jam dovanoti, kad patenkintum jo poreikius?
4. Ar jis yra Tavo geriausias draugas? Ar turite bendrų tikslų ir siekių, bendrų vertybių ir įsitikinimų?
5. Kai apkabinate vienas kitą, ar jaučiatės esantys vienas asmuo?
6. Ar pakankamai suteikiate vienas kitam erdvės ir laisvės, kad galėtumėte augti ir tobulėti?
7. Ar galite bendrauti vienas su kiti atvirai ir sąžiningai?
8. Ar abu vertinate tarpusavio santykius?
9. Ar esi aistringa jo atžvilgiu?
10. Ar visiškai pasitikite vienas kitu?

Jei į nors vieną iš nurodytų dešimties punktų negali atsakyti teigiamai, verta gerai pagalvoti prieš įsipareigojant kitam žmogui, o tuo pačiu ir sau – turėti viltį patirti tikrą meilę, puoselėti, saugoti ir auginti tarpusavio santykius. Aistra įžiebia meilės santykius ir juos palaiko. Esi teisi, Laura, ilgalaikė aistra neatsiranda vien dėl fizinio patrauklumo, ji kyla iš nuoširdaus atsidavimo, entuziazmo, susidomėjimo ir džiaugsmingo susijaudinimo.

  • Yra viena puiki taisyklė: jei tu ką nors myli, paleisk jį į laisvę, jei jis sugrįžta atgal, jis yra tavo, jei ne – jis niekada nebuvo tavo.
  • Antra, nepavykusio pasimatymo su vaikinu nebūtina vertinti kaip atmetimo ar atstūmimo – taip jau yra, buvo ir bus gyvenime – vieniems žmonėms esame patrauklūs, gražūs ir įdomūs, kitiems – ne. Nepaisant mūsų pastangų!!!
  • Trečia, norėdama rasti tikrą meilę, pirmiausia turi rasti tikrą draugą. Meilė – ne žiūrėti vienas kitam į akis, o drauge žiūrėti viena kryptimi. Iš tikrųjų mylėti ką nors reiškia mylėti jį už tai, kas jis yra, o ne už tai, kaip jis atrodo. Draugystė – tai dirva, kurioje sudygsta meilės sėklos. Jei nori mylėti ir būti mylima, pirmiausia turi užmegzti draugystę.
  • Ketvirta, poros santykiuose dažnai kenčiame dėl to, kad nepavyksta kontroliuoti kito ar užvaldyti jo taip, kaip norėtųsi. Labiau kenčiantis partneris ieško atsakymo, kodėl kitas taip elgiasi, kodėl jo pakankamai nemyli, kodėl nebendrauja, nėra švelnus ir panašiai. Tiesa ta, kad tokie santykiai nėra tikra meilė. Privalome išmokti valdyti save patį. Užuot jautęsi aukomis ar nelaimingais, užuot atkakliai siekę pakeisti kitą, verčiau pasistengtume pažinti save. Tikras savęs pažinimas padeda nereikalauti, neturėti pretenzijų kitam, bet jį priimti, suprasti. Tai leidžia poros santykius išlaisvinti iš iliuzinių lūkesčių, klaidingos atsakomybės ir nenaudingo kaltės jausmo. Geras giliausių savo lūkesčių pažinimas yra tvirtas pagrindas matyti save ir kitą tokį, koks yra iš tikrųjų, tai ir augimo kartu atraminis taškas, nesijaučiant nei pačiam, nei verčiant kitą jaustis nuolatinės kritikos objektu.

Jau mano cituotas porų konsultantas V. Albiseti mano, kad net prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, žmonės toliau gundomi įgyvendinti nerealius idealus, svajoti, tikėti, kad viskas yra galima, apsiriboti gyvenant daugiau fantazijoje, vaizduotėje, o ne tikrovėje. Mūsų laikmetis savo egzistenciją grindžia labiau troškimu nei tikrove. Jei poros santykiuose nesame suvokę tikrovės, visi stengiamės kitame matyti realizuotą asmeninį idealą. Todėl verčiau renkamės kentėti, likti apvilti, tušti, iššvaistyti visą savo energiją, kad realizuotume dalykus, kurie niekada neįvyks, negu įgyvendinti tai, ką mums natūraliai, autentiškai pateikia tikrovė. V. Albiseti apgailestauja, kad kartais žmonija yra labai susipainiojusi – sumaišo gyvenimą su kančia, fantaziją su tikrove, meilę su pasiaukojimu ar valdymu, laimę su galia ar pinigais, seksu.

Problema ta, kad svajojant, viliantis, apgaudinėjant save gerai jaučiamasi, jaučiamasi laimingu. Štai kodėl tiek daug žmonių priima šį apsiribojimo būdą – jis yra patogus. Gyvenimas ne tikrovėje veda į nuolatinius idealizavimus. Mes ieškome tobulo partnerio kėsindamiesi į jo kaip žmogaus esmę. Kodėl? Todėl, kad tikimės susikurti ramų, giedrą, laimingą gyvenimą. Iš tiesų ieškome ne meilės, o globos, saugumo, patogumo, galimybės per kažką kitą realizuoti savo troškimus.

Bet jei tikrai norime realizuoti kokius nors planus ar norus, kodėl nepadaryti to patiems?

Laura, mes dažnai tikime iliuzija, kad kitas žmogus padarys mus pilnaverčius, užpildys mūsų tuštumas ir išgydys sudaužytos širdies skaudulius. Tikroji tokio tikėjimo priežastis – nepasitikėjimas savimi, savęs negerbimas, todėl kitiems žmonėms perduodama galia padaryti mus pilnaverčius ir laimingus.

Tiesa ta, kad tikra asmens pilnatvė pasiekiama tik vienu būdu – kuo geriau pažįstant save, priimant save ir pačiam save pranokstant.

Visavertis žmogus tas, kuris atrado save. To nuoširdžiai ir linkiu, Laura.

Lora Šapailienė, medicinos psichologė
lora.sapaile@gmail.com
Iliustracija: StockSnap / pixabay.com

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!