Kaip ištverti psichologinį tėvų smurtą?

0 (0)

Klausimas: Esu 19 metų mergina. Tuojau baigsianti 12-tą klasę. Tačiau iš karto po mokyklos niekur nestudijuosiu. Nes nėra tam finansavimo, o tėvai aiškina: „eik dirbt po mokyklos, o ne studijuok“. Tėtis (jei jį taip galima vadinti, nes nenusipelno tėvo vardo, beveik kiekvieną dieną vartoja alkoholį) visada naudoja psichologinį smurtą, vadina mane necenzūriniais žodžiais, aiškina: „tu degradavusi, durna, nieko nepasieksi. Baigi mokslus ir eini iš namų, kur nori ant savo sprando, nes čia tavęs niekas nelaikys“.

O motina taipogi nieko nesako, neužstoja nuo tėvo. Tėvas, beje, mane veja iš namų, kurių oficiali savininkė esu aš pati. Nes po močiutės mirties viskas teisėtai priklauso man. Turiu tik vieną klausimą, ką daryti žmogui, kuris dar tik baigs mokyklą ir neturi niekur jokio pagrindo, negali pradėti kurti kažką savo. Psichologinį smurtą patiriu nuo tada, kai užaugau ir supratau, kas tai yra. Esu stiprių nervų žmogus, bet… Monika.

Atsakymas:

Laba diena, Monika. Tikrai labai sunku, skaudu ir liūdna, kuomet nepalaiko, patys artimiausi žmonės – tėvai, o yra netgi atvirkščiai – jie smurtauja,  žemina, niekina, žaloja savo alkoholizmu, nejautra, abejingumu ir pan.

Ko gero eilinį sykį pasikartosiu, bet prisimink seną gerą rytiečių pasakymą, jog tai kas mūsų nesulaužo, nesužlugdo, nenužudo, tas sustiprina, užgrūdina, priverčia augti, tobulėti, subręsti. Sutinku, galbūt tenka subręsti anksčiau laiko ir ilgai gydytis siaubingas žaizdas ir padarytas traumas, visgi yra kaip yra.

Galima virkauti, rautis plaukus nuo galvos, visiems skųstis savo baisiu gyvenimu, neteisybe, kurią patiri, kaltinti tėvus, pykti, niršti ant jų iki negalėjimo ir iki pat gyvenimo galo (ką, beje, daro nemažai žmonių, kuriems taip nepasisekė su jų tėvais), galima kristi į depresiją ar alkoholizmo liūną, pradėti vartoti narkotikus, o galima priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir bandyti iš jos kapanotis.

Taigi – drąsiai pasitikti gyvenimo iššūkius ir, nors ir kaip būtų nelengva, bloga ir baisu, vis tiek eiti į gyvenimą, o ne nuo jo atsiriboti, užsidaryti savo skausme, apmaude ir kartėlyje arba opozicijoje – priešiškume visam pasauliui – bei pasilikti amžinu vaiku ar paaugliu, nieko nedaryti ir vegetuoti: nesimokyti, nedirbti, prasigerti, tapti bomžu arba įkristi į priklausomybę nuo narkotikų, sekso ir t.t.

Visgi mes visada turime pasirinkimą, jį turi ir tu, Monika. Mes patys kuriame savo gyvenimą, savo santykius ir tikrai bent jau iš dalies esame savo likimo kalviai. Taigi, atrodo, tau tiesiog teks stotis ant kojų pačiai, drąsiai (nors ir su didžiausia baime ir nesaugumu) eiti i gyvenimą, o jame visada atsiras žmonių, kurie tau padės. Jei „likimas“, gyvenimas nuskriaudė, gimei šeimoje, kurioje nepatiri meilės, tas pats gyvenimas dažnai kompensuoja ir padeda atrasti tinkamus žmones arba tiesiog atsiunčia tuos, kurie palaiko, pabūna „mama“ ir „tėčiu“, „broliu“ ar „seserimi“, ir padeda mums užaugti, sustiprėti.

Matyt, Monika, tu iš tiesų esi stipri asmenybė, jei gyvenimas tau siūlo tokius išbandymus ir iššūkius. Kartais net sakoma, jog jis neatsiunčia žmogui daugiau nei jis gali pakelti, ištverti…

Tu gali tiesiog eiti dirbti, Monika, ir nieko čia tokio, kad ne iš karto po mokyklos baigimo pradėsi studijuoti. Kartais, manau, taip yra net geriau: įgyji patirties, yra galimybė praplėsti horizontus, pamatyti daugiau gyvenimo, pasaulio, užmegzti daugiau santykių, pažinti žmones, save, galų gale, įgyta patirtis ir tai, ką pamatai, supranti, įsisąmonini, padeda atsirinkti, ko gi iš tiesų nori gyvenime, atsakyti sau į labai svarbius klausimus: ko aš iš tikrųjų trokštu gyvenime, ką man pasirinkti, kokia kryptimi judėti, ką ir kur studijuoti, kas yra tas mano kelias, ko aš labiausiai noriu išmokti, ką dar turiu sužinoti, į ką gilintis.

Nieko baisaus, jei pradėsi studijuoti, pavyzdžiui, ne 18-kos ar 19-kos, o tarkime, 21 metų, kai jau būsi labiau subrendusi. Galbūt tuo metu jau turėsi savų pajamų, santaupų, gal jau galėsi šiek tiek emociškai atsiskirti nuo tėvų, jų gyvenimo modelio, visų tų neigiamų emocijų, o gal net ir fiziškai gyventi atskirai, t.y. ne toje pačioje erdvėje, pavyzdžiui, išsinuomoti kambarį ar butą, o jei nepakaks viskam lėšų, tą padaryti kartu su bendraminčiais, draugais ar draugėmis, galbūt sugalvosi studijuoti kitame mieste ar užsienyje ir gyvensi bendrabutyje. Taigi, Monika, galbūt galėsi pati rinktis bei pati atsakyti už savo pasirinkimus, sprendimus,  pati susimokėti už savo studijas.

Tėvų vaikystės patirtis

Tiesą sakant, tėvai ir neprivalo išlaikyti savo vaikų po jų pilnametystės. Jie neprivalo atiduoti savo turto vaikams, neprivalo užmokėti už jų studijas, maitinti, rengti ir t.t. Jie tik gali padėti savo ūgtelėjusiems vaikams, jei tik patys to nori. Jie savo pareigą jau atliko: pagimdė, išnešiojo, maitino, rūpinosi taip, kaip sugebėjo, taip, kaip jie tą suprato. Neretai tėvai (jei tik jie nėra visiškai sutrikusios psichikos žmonės) elgiasi kažkaip blogai savo vaikų atžvilgiu ne dėl to, kad norėtų sąmoningai kenkti savo vaikams, juos kankinti, o dėl to, kad patys yra sužaloti.

Dažnai tėvai baimindamiesi dėl savo vaikų ir norėdami jiems gero (žinoma, gerais norais, kaip sakoma, ir kelias į pragarą grįstas, ir nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės) ima juos kritikuoti, bausti, sakyti savo vaikams įžeidžiančias pastabas, kad tik šie „neišleptų“, kad jų vaikai būtų „stiprūs“, mažiau pažeidžiami, užsigrūdinę, kad aplinkinis pasaulis jų nesužlugdytų, tarsi tokiu būdu, apsaugo juos nuo negandų.

Kaip ir minėjau, greičiausiai ir pačių tėvų vaikystė buvo nelengva, taigi, jie neturi iš ko duoti tos besąlyginės meilės, švelnumo, atjautos, nes šių dalykų patys negavo iš savo tėvų. Net tuo atveju, jei tėvai bando kažkaip apsimesti arba tiesiog stengiasi, kad jų vaikas nesijaustų taip, kaip jie savo vaikystėje, t.y. bando elgtis su savo vaiku taip, kad šis jaustų tą meilę ir būtų pasitikintis savimi, dažnai nieko iš to neišeina: vaikas būdamas jautrus, imlus, vis tiek jaučia, kad tai falšas, melas, jaučia, jog kažkas čia yra ne taip.

Pavyzdžiui, jis gali galvoti: „hm.., keista, mama/tėvas elgiasi su savimi ir aplinkiniais visiškai kitaip, nei man sako, kad turiu daryti“, taigi, vaikas jaučia, jog tėvai patys yra žemos savivertės, todėl negali perimti to tikro pasitikėjimo savimi iš savo tėvų… Atrodytų, beviltiška, ar ne? Egoistai tėvai negali užauginti ne egoistų vaikų, bet šie, tobulėdami ir mokydamiesi, vėliau gali įveikti tokią baisią savo ydą kaip egoizmas.

Tikėjimo, vilties ir meilės

Linkiu tau, Monika, stiprybės, kantrybės ir, kaip akcentuojama Šventajame Rašte (Himne meilei) – tikėjimo, vilties ir meilės: „taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė, – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13 ). Taipogi nepamiršk, kaip dar labai taikliai rašoma Biblijoje (Meilės ir tikėjimo kilmėje), jog meilė visada nugali ir išveja baimę: „nebėra meilėje baimės, o tobula meilė išvaro baimę” (1 Jono 4, 18).

Taigi, Monika, linkiu tau drąsos mylėti, o visų svarbiausia – išdrįsti pamilti save, nes tik tuomet galėsi mylėti kitus ir pasaulį, o taip pat – gerų ir teisingų pasirinkimų. Sėkmės!

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt