Kaip įtraukia kompiuterinių žaidimų liūnas?

2

Jei bandydami kompiuteriu žaidžiantį asmenį atitraukti nuo prietaiso sulaukiate audringos neigiamos reakcijos, verta susirūpinti, ar ne laikas kreiptis pagalbos į psichikos ligų specialistą. Mat pirmą sykį potraukis žaidimams – įskaitant ir kompiuterinius – Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) bus oficialiai pripažintas kaip psichikos sutrikimas.

Naujojo amžiaus liga

PSO įtrauks „žaidimų sutrikimą“ į 11-ąjį leidinį „Tarptautinė statistinė ligų klasifikacija“. Juodraštiniame šio dokumento variante tokia būsena apibūdinama kaip sukelianti liguistą potraukį ir reguliarų poreikį žaisti, tokį stiprų, kad jis „užgožia svarbesnius gyvenime interesus“.

Tiesa, nurodoma, kad nustatant tokią diagnozę kaip priklausomybė nuo žaidimų, ji turi būti stebima ne mažiau 12 mėnesių, tačiau šis laikotarpis gali būti ir mažesnis, „jeigu simptomai yra labai ryškūs“. Kai kurios šalys jau dabar įžvelgia žaidimų sutrikimus kaip rimtą problemą, daugelyje jų, tarp kurių – ir Didžioji Britanija, egzistuoja privačios klinikos tokio pobūdžio pacientams.

Pasak specialistų, priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų mechanizmas panašus į kitų priklausomybės ligų – pats žmogus nesugeba pripažinti, kad negali kontroliuoti potraukio. Todėl neretai problemų turinčius kompiuterių ir kitų IT technologijų mėgėjus į psichologų kabinetus atveda artimieji, vyrus – žmonos, draugai, tėvai. Sulaukiantys nemažai potraukio virtualiems žaidimams negalinčių nugalėti žmonių psichologai pabrėžia – daugiausiai nerimo kelia vaikų, ypač mažamečių, panirimas į kompiuterius ir kitas šiuolaikines technologijas.

Kas didina rizika?

Vis dėlto Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vedėja prof. dr. Roma Jusienė atkreipė dėmesį, kad negalima apibendrintai teigti, jog buvimas prie kompiuterio ar kitokių išmaniųjų technologijų ekranų ir visi kompiuteriniai žaidimai yra blogis bei formuoja priklausomybę.

„Kaip ir visos veiklos, taip ir ši gali tiek teikti naudos, tiek ir tapti probleminė. Viskas priklauso nuo aplinkybių: ar pakankamai gerai vaikas sutaria su tėvais, artimaisiais, ar rodo socialinį interesą, norą bendrauti ne tik su šeimos nariais, bet turi draugų, su kuriais susitinka ir leidžia laiką gyvai. Tai – stiprus apsauginis veiksnys, kad vaikas netaps priklausomas. Tuomet jis turi galimybę kitaip spręsti jam iškylančias problemas, ne tik užsimiršimu panirstant į virtualią erdvę“, – aiškino profesorė.

Pašnekovės pastebėjimu, į didžiausią priklausomybės susiformavimo rizikos grupę patenka užsisklendę, uždari, nerimastingi, linkę į emocines problemas vaikai, tie, kurie neturi su kuo pasidalinti išgyvenimais.

„Apskritai formuotis visoms priklausomybėms svarbią reikšmę turi maža savigarba ar menka savivertė. Kartais paaugliai išoriškai gali atrodyti arogantiški, net pasipūtę, tačiau toks elgesys maskuoja mažą savivertę, viduje jie tiesiog jaučiasi nemylimi, tarsi lydi noras „parodyti visiems“,“ – sako prof. dr. Roma Jusienė.

„Kitas variantas – vaikai jaučiasi menki ir tą demonstruoja, yra užsisklendę, susirūpinę, nieko nedarantys ir nenorintys. Jiems būdingas mąstymas – „Nieko ir nedarysiu, kad nepasimatytų, ko esu vertas“. O tėvai, mokytojai tokius vaikus ima vadinti tinginiais. Didelė problema, kad nemokama atpažinti kenčiančio, save nuvertinančio vaiko, o tuo susirūpinama tik paviešinus skaudžius savižudybių atvejus“, – pridūrė profesorė.

Pagalbos prireikia visai šeimai

Specialistė pabrėžė, kad priklausomybės – vieni iš sunkiausiai gydomų sutrikimų. „Čia neužtenka vieno specialisto pagalbos, jei priklausomybė pakankamai rimta, paprastai dirba komanda. Tėvų vaidmuo šiuo atveju svarbus tiek, kad pripažintų, kad tai yra problema ir vieni susitvarkyti nebegali. Lengvesnių atvejų gydymas minimaliai trunka nuo pusmečio iki net kelių metų. Taikoma tiek grupinė terapija, tiek individualios konsultacijos. Neretai prireikia dirbti ne tik su vaiku, bet visa šeima, ypač kai joje būna sutrikusi komunikacija, nemokama kitaip leisti laisvalaikio“, – kalbėjo R. Jusienė.

Verta žinoti

Jei vaikui, tiek pradinukui, tiek vyresniam, yra labai sunku sustoti, nutraukti žaidimą, kai prašoma, drastiškai išjungus priemonę audringai reaguojama – tai stiprus signalas, kad reikia susirūpinti dėl galimos priklausomybės. Kitas aspektas, kurį reikėtų įvertinti, ar vaikas turi draugų ir kitų veiklų, kurios domintų lygiai taip pat kaip ir žaidimai.

„Užburiantis“ ekranas didina ir infekcijų riziką

Vaiką „raminate“ įbrukdami išmanųjį telefoną? Naujo tyrimo autoriai įspėja – nenustebkite sulaukę priešingo rezultato. Be to, ilgas laikas, praleidžiamas prie ekranų, gali būti ir padidėjusio atžalos polinkio sirgti infekcinėmis ligomis priežastis.

Paskatina ligas?

Kalbėdama apie šiuolaikinių technologijų poveikį vaikams Vilniaus universiteto Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro vedėja prof. dr. Roma Jusienė pabrėžė, kad jau dabar fiksuojama per ilgo naudojimosi jomis pasekmės ne tik psichinei, bet ir fizinei sveikatai.

Kaip tik dabar atliekame Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimą, kurio tikslas – kuo anksčiau identifikuoti, kada buvimas prie įvairių ekranų tampa probleminiu, kokie yra rizikos veiksniai. Tiriame vaikus nuo 1,5 iki 5 metų amžiaus. Tyrimas dar įpusėjęs, esame apklausę netoli tūkstančio žmonių, bet jau galima įžvelgti tendencijas: vaikui prie ekranų per dieną vidutiniškai išbūnant daugiau nei 1–2 val. (o tokių vaikų labai daug), išauga jų nerimastingumas, daugėja fizinės simptomatikos – didėja sergamumas ūmiomis ligomis – virusinėmis, bakterinėmis infekcijomis, taip pat dėl neaiškių priežasčių atsirandančių virškinimo sistemos sutrikimų. Taip pat vaikų maitinimas prie ekrano ilgainiui veda į antsvorio problemas“, – kalbėjo R. Jusienė.

Tačiau kartu pašnekovė apgailestavo, kad matomas užburtas ratas – kuo daugiau vaikai serga, tuo tėvai dar daugiau laiko leidžia naudotis šiomis technologijomis. Panaši ydinga situacija: nerimastingus, prislėgtus vaikus tėvai „nusiraminti“ sodina prie ekranų.

„Naujųjų technologijų nereikėtų vienareikšmiškai drausti, bet formuoti saikingą naudojimą, padėti ugdyti skaitmeninį raštingumą, – aiškino psichologė. – Be to, kaip tik prieš Naujuosius metus gavome finansavimą dar vienam naujam tyrimui kartu su mokslininkais iš Taivano. Jie turi patirties, instrumentų, kurie leidžia atpažinti netgi labai mažus vaikus, taip pat ir pradinukus, paauglius, kurie turi priklausomybę nuo naudojimosi socialiniais tinklais, t.y. atpažinti vadinamąjį probleminį naudojimąsi internetu.“

Kuria depresiškos mamos įvaizdį

Taip pat pašnekovė įvardijo dar vieną svarbų rizikos veiksnį vaikams labiau įnikti į ekranus – pačių tėvų prie jų leidžiamas laikas, taip pat – foninis buvimas prie ekranų (pvz., įjungto televizoriaus).

„Vis dėlto ekranų ne tik nepatariama naudoti „fonui“, bet ir nereikėtų vaikų akivaizdoje mamoms ar auklėms leisti laiko panirus į išmanųjį telefoną. Japonų tyrimai parodė, kad net kelių mėnesių amžiaus vaikas į tokią mamą reaguoja kaip į depresišką. Ne paslaptis – susikoncentravus į telefoną žmogaus veidas tampa bejausmis, atsiribojęs“, – sakė R.Jusienė.

Todėl pirmiausia, prieš kalbant apie vaikų problemas, profesorė patarė pradėti nuo savęs, ar patys be darbo ir ekrano turi pakankamai kitų veiklų. „Beatodairiškas įnikimas į ekranus ilgainiui ima trukdyti kurti santykius arba griauna juos“, – įspėjo pašnekovė.

Aigustė Tavoraitė | lsveikata.lt
Iliustracija: dreamstime.com

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Žmogaus, nepasigilinusio į kompiuterinius žaidimus straipsnis. “Drastiškai išjungus priemonę audringai reaguojama”, rimtai? Paimkim bet kokią kitą situaciją. Važiuoji mašina iš Kauno į Vilnių ir vidury kelio mašina užgęsta ir nebeužsikuria. Kaip reaguotumėt Jūs? Gi tas pats su žaidimais, daugumoj atvejų. Sieki progreso ir nesuvokiantys elementariausių dalyjų “suaugusieji” galvoja, kad nutraukus tavo pastangas tu reaguosi ramiai. Ar išvis, paėmus žaidimus internete? Žaidi su 9 kitais žmonėm ir tavo staigus atsijungimas reiškia tą patį ką futbole raudona kortelė be galimybės pakeisti išmestą žaidėją. Elementari psichologija?
    Kalbant apie “priklausomybę”. Asmeniškai, nesutikau nei vieno priklausomo. Dažniausiai tai yra įtraukiantys žaidimai savo kontekstu, tikslų siekimais ar tiesiog jausmu, kurį jaučia bet kurie žmonės, turintys hobį. Ar tu “priklausomas” nuo elektronikos konstravimo, automobilių, riedlenčių, žvejybos ir t.t. ar nuo komp. žaidimų, skirtumo nėra. Tai tiesiog hobis, jei vaikui tai idomiausia veikla, jis aišku kad visą laisvą laiką atiduos šiai savo aistrai. Lengviausia viską “nurašyti” neigiamybėms ir priklausomybėms (panašiai, kaip žmogų išvadinti tinginių, vietoj to, kad bandyti suvokti jo motyvacijos stoką).
    Ką PSO teigia, tai kad yra atvejų, kai žmogus bazinius dalykus dėl žaidimų (ar kitų užsiėmimų) pamiršta, tokius kaip valgymą, tuštinimasi, miegojimą, vaikus ir t.t. Tada tai problema. Kitais atvejais tai tik aistringas hobis. Padėkit vaikui surast kitų hobių ir galėsit jį vadinti priklausomu nuo kitų dalykų.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here