Būsena, kai gyvenimas tampa nebemielas, nebedžiugina tai, kas buvo svarbu anksčiau, laikoma depresijos požymiu. O pasveikimas suprantamas kaip sugrįžimas prie to gyvenimo, kuris buvo prieš depresiją. Bet juk mes žinome patarlę: neįbrisi į tą pačią upę du kartus. Gyvenimas – tai nuolatinis kitimas, tėkmė ir mūsų psichologinė sveikata labai priklauso nuo gebėjimo prisitaikyti, keistis kartu su gyvenimu.

Pirmiausia – jei jums kilo mintis, kad sergate depresija, ar ką tik patyrėte panikos ataką, pasistenkite nekurti gąsdinančių scenarijų savo galvoje, nevystykite tokių minčių, kaip: kas dabar bus? Aš sunkiai susirgau, mano gyvenimas griūna, esu nevykėlis. Pabandykite pažiūrėti į šią nemalonią būseną kaip į signalą, žinutę jums, kad gyvenime atėjo laikas kažką keisti. Depresija gali padėti jums pakeisti gyvenimą.

Sveikas žmogus vystosi, auga kaip asmenybė, todėl keičiasi jo prioritetai gyvenime, ir kas anksčiau buvo svarbu, tampa nebeaktualu. Gal pastebėjote, kaip pradėję kažką naujo, jaučiame entuziazmą, įkvėpimą, kuris laikui bėgant mažėja, jį keičia pastangos, įpročio jėga. Tai yra gyvenimo dėsnis – pradžioje impulsas, kuris laikui bėgant gęsta, paskui kitas impulsas ir vėl gesimas. Čia mes turime du pasirinkimus – arba bandyti ignoruoti šį džiaugsmo ir entuziazmo mažėjimą, arba pripažinti sau, kad atėjo laikas keistis, ieškoti naujų prasmių ir įkvėpimo šaltinių. Jei bandome ignoruoti šį vidinio džiaugsmo trūkumą, rizikuojame susirgti depresija. Apskritai, džiaugsmas ir įkvėpimas mūsų psichologinei sveikatai yra tas pats, kaip vitaminai mūsų fizinei sveikatai, todėl geriau nuolat būti atviriems tiems pokyčiams, kurie ateina į mūsų gyvenimą ir gyventi su džiaugsmu ir entuziazmu. Taigi, į depresiją galima žiūrėti kaip į signalą, kad atėjo laikas keistis, atsisveikinti su tuo, kas buvo svarbu iki šiol ir ieškoti džiaugsmo tame, kas naujo ateina į mūsų gyvenimą.

Panikos atakos taip pat gali mums padėti tapti sąmoningesniais ir brandesniais. Panikos ataka – tai priminimas apie mirtį. Juk tai pagalba mums, gal ir nemaloni, skausminga, bet vis dėlto pagalba. Mes linkę gyventi tam tikrame užmaršume, gyventi taip, lyg mirtis mums nėra aktualu. Mes galvojame: taip ji ateis, bet turime dar daug laiko. O išties mes nežinome, kiek yra laiko, kiekviena akimirka gali būti paskutinė, gali sustoti širdis, galime patekti į auto įvykį. Ir čia panikos ataka, ar kita iracionali baimė mums primena, kad mes gyvename iliuziniame saugume, ir mums yra svarbu nepamiršti, kad mūsų laikas čia, materialiame pasaulyje, yra ribotas. Kažkas gal paprieštaraus, kad galvojimas apie mirtį nepadeda, o kelia depresiją, neleidžia džiaugtis gyvenimu. Sutinku, kad galvoti apie mirtį beprasmiška, mirtį reikia jausti, tiksliau mes turime labiau įsisąmoninti, kad šis gyvenimas yra baigtinis, kad laikas, kurį mes čia turime, yra ribotas.

Dar vienas priminimas, kurį mums siunčia panikos ataka, yra tai, kad mes esame per daug susitapatinę su savo kūnu, kūnas mums yra tapęs amžinumo, stabilumo simboliu ir kūno mirties galimybę mes tapatiname su katastrofa. O juk kūną galima palyginti su automobiliu, kuris mums duotas, kad galėtume leistis į kelionę, vadinamą gyvenimu. Ir yra natūralu, kad, kai kelionė baigsis, mes tiesiog išlipsime iš automobilio, tai yra paliksime savo kūną. Šis įsisąmoninimas mums gali padėti nepaskęsti rutinoje, kasdienėse problemose, jis mums suteikia daugiau laisvės, daugiau atsipalaidavimo. Tada mes jau galime su lengvu humoru pažiūrėti į aplink tvyrantį siekį gerai atrodyti, padaryti įspūdį, bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį, nesibaigiantį norą turėti, vartoti daugiau, lyg dauguma mūsų ruoštųsi gyventi amžinai.

Dažniausiai vien supratimo, kokią žinią mums siunčia viena ar kita nemaloni būsena, neužtenka, kad vėl jaustumėmės gerai. Sugrįžti į ramią pozityvią būseną padės darbas su mintimis. Darbas su mintimis prasideda nuo jų stebėjimo. Kokios mintys dažniausiai sukasi galvoje, kokias emocijas jos sukelia, kokios mintys labiausiai išmuša mus iš vėžių? Šis stebėjimas padeda mums suprasti, kaip stipriai mintys veikia mūsų emocinę, psichologinę būseną. Stebėdami taip pat galime pamatyti, kad šios neigiamos mintys sukasi galvoje mums to nenorint ir išvyti jų mes negalime.

Lieka vienintelė išeitis – jas ignoruoti, tai yra nekreipti į jas dėmesio, neatiduoti savo dėmesio joms. Čia svarbu per savo asmeninę patirtį pajausti ir suprasti, kad mes patys “finansuojame” šiuos kupinus neigiamų minčių ir emocijų „filmus“ savo galvoje. Galite pastebėti, kaip vos tik atkreipiame dėmesį į vieną neigiamą mintį ir galvoje tuoj ima kurtis istorija, vis tamsesnėmis spalvomis piešianti mūsų ateitį. Taigi, mes patys prisidedame prie vidinių būsenų kūrimo ir jos tęsiasi tol, kol mes maitiname jas savo dėmesiu. Mūsų vidinė emocinė būsena, kaip ir kiekvienas procesas, kuris nebegauna energijos, pradeda gęsti. Paprastas pavyzdys – jūs kūrenate laužą. Laužas degs tol, kol jūs mesite malkas. Taip ir mūsų vidinis neigiamų emocijų laužas degs tol, kol kurstysime jį savo dėmesiu. Pradžioje gali būti sunku ignoruoti jus užvaldžiusias mintis ir emocijas, bet jei iš tiesų, nuoširdžiai tai padarysite, jau po kelių minučių pastebėsite nedidelį palengvėjimą. Aišku, kuo laužas didesnis, tuo ilgiau jis gęsta, ir jus kamuojanti būsena nepraeis po kelių minučių, bet tai yra paprastas būdas padėti sau, mokytis būti savo minčių ir emocijų šeimininku.

Gyvenimas yra nenuspėjamas, kasdien jis mums atneša įvairiausių situacijų, keliančių džiaugsmą, liūdesį, nuostabą, baimę. Ir mes negalime išjungti šio įspūdžių srauto, tačiau mes galime išmokti rinktis į kuriuos įspūdžius atkreipti dėmesį, o kuriuos – ignoruoti. O nuo pasirinkimo, kokias mintis puoselėsime, kokioms mintims atiduosime dėmesį, priklauso ir mūsų sveikata, ir sėkmė, ir žmonių meilė mums.

Remigijus Stripeikis | gyvenkimegeriau.lt
Iliustracija: Riccardo Annandale

loading...