Kaip kalbėtis su antrąja puse?

4

seimos-pareigos

Klausimas: Esame pora pusantrų metų ir susižadėję šiek tiek daugiau nei pusmetį. Labai džiaugiuosi, kad turiu rūpestingą ir mane mylintį vyrą šalia savęs. Tačiau kaip ir visi žmonės – nesame nei aš, nei jis tobulybės.

Problemos kyla kiekvienuose santykiuose ir iškilusias problemas visada norisi išspręsti susėdus ir gražiai pasikalbėjus. Bet dažniausiai gražiai „nesigauna“.

Aš esu gerai išauklėta, visuomet stengiuosi bendrauti maloniai, anksčiau buvau gana uždaras žmogus, per daug kukli ir nedrąsi išreikšti savo nuomonę, nežinodavau kartais kaip pasipriešinti, paprieštarauti, atsikirsti. Ir atrodo, jau perlipau per save ir išmokau kovoti su neteisingais prieštaravimais prieš mane. Taip pat
esu pakankamai jautrus žmogus, kartais gal kiek „paisterikuoju“, todėl dažnas pokalbis skaudžia-jautria tema baigiasi ašaromis (nors pastaruoju metu stengiuosi susilaikyti – ne visada pavyksta).

Šiuose santykiuose stengiuosi visuomet išsiaiškinti nesklandumus iki galo, išspręsti kartu su antrąja puse konfliktus kilusius tarpusavyje ir dažnai stengiuosi tą įsiplieskusį pyktį, isterijas slopinti, bet kaip žinote, kantrybė ne geležinė.

Mano sužadėtinis šiek tiek kitoks. Pasitaiko atvejų, kai mes galime gražiai ir ramiai pasikalbėti, tačiau dažnesni atvejai, kai aš noriu išsiaiškinti rimtus dalykus, jis užsidaro savyje, su savo pykčiu ir įsiučiu, ir nebekalba arba išeina parūkyti.

Tuomet aš esu ta, kuri „lenda“ aiškintis, nes esu tokios nuomonės, kad santykiuose tik kalbėjimas padeda suprasti vienas kitą. Nemėgstu būti įkyri, bet kai matau, koks mano žmogus tampa abejingas, negaliu pakęsti ir tiesiog apima liūdesys ir „sukyla“ nervai, o tada būna visko: ir riksmų, ir ašarų.

Nemėgstu aiškinti vyrui, kaip jis turi elgtis su savo moterimi, ką reikia žinoti apie moteris, kokios turi būti vyrų pareigos, bet neapsieinu be to, nes matau, jog jis elgiasi ne taip, kaip vyras turi elgtis su savo būsima žmona. Ir kai pasakai, prasideda nepasitenkinimo
lavina, kad aš žiūriu tik savęs ir nematai jo gerųjų „žygdarbių“.

Matau aš viską ir vertinu viską, kas daroma, tik aš noriu, kad būtų abipusis ryšys dar stipresnis, ir daugiau supratimo, kad ne dėl savęs viską reikia daryti, o dėl MŪSŲ.

Žinau savo problemą, su kuria stengiuosi po truputį susidoroti, tai yra, man kuo toliau, tuo sunkiau pasakyti tai, ką galvoju savo sužadėtiniui, žmogui, su kuriuo sieju ateitį. Sunku dėl minėtų priežasčių, tiesiog nebegaliu pakęsti tų principingų žodžių, kurie mane žeidžia ir tada aš įsiuntu.

Situacija dėl automobilio. Atsikraustėme į mano tėvų pastatytą namą užmiestyje, gyvename tryse, mes abu ir mano sesuo, tėvai kartu negyvena. Su antrąja puse esame kalbėję, kad jam nejauku ateiti gyventi į uošvio namus, bet aš jį nuraminau, kad reikia tik džiaugtis tokiomis suteiktomis galimybėmis ir tiesiog reikia stengtis šiuos namus puoselėti. Ir matau juk, kaip jis stengiasi. Mano tėvai taip pat nori, kad mano būsimasis jaustųsi kaip namų šeimininkas ir mes patys tvarkytumėmės, kad nebereikėtų jiems rūpintis kada ir kaip nupjauti kieme žolę ir panašiai. Ir dar žinot kaip kartais būna su tais vyrais,
kol neparodysi pirštu, tol nepadarys.

Taigi, automobiliai. Tėvai man ir seseriai nupirko automobilį, kurį dalinamės. Maniškis turi savo
valdišką automobilį. Ir štai reikia paimti užsakytas prekes, tarkim, dabar, nes laukia darbininkai tų prekių. Ir kaip tyčia, kai reikia [dažniausiai] iš jo paimamas automobilis ir jis negali nuvažiuoti paimti tų prekių. Aš paimti irgi negaliu, nes automobilis pas sesę, sesė negali, nes iš darbo neišleidžia. Gyvename užmiestyje, todėl be
automobilio – kaip be rankų. Ir štai situacija, kai matai valdiškų daiktų minusus. Kadangi tokia situacija ne pirmą kartą, o be to, ir maniškis jau senai kalba, kad reikia nusipirkt kokį automobilį nebrangų, kad tiesiog turėt pavažiuot į miestą, kur reikia ar pan. Ir jis esą kalbėjo su mano tėvu, kad jis (tėtis) pirks automobilį dar
vieną.

Aš žinau, kad mano tėvai gali pasirūpinti viskuo, ko tik gali reikti, bet palaukite, tai kam man tada mano vyras? Aš jau iš tėvų gyvenu visus savo gyvenimo metus, turiu nuostabų vyrą, kuris užsidirba tiek, kad nieko iki šiol netrūksta, sau gali nusipirkti normalų dviratį ar išleisti „šmutkėm“ mano beveik viso atlyginimo dydžio sumą pinigų, bet negali pasirūpinti automobiliu, kad būtų ne tik man
patogu, bet MUMS. Galų gale, juk kuriamės ateitį, tai ar mano tėvai turi rūpintis tokiais dalykais, kai jie jau mums stogą virš galvos suteikė?

Man būna net nemalonu prieš tėvus, nes jie mato mano būsimo
vyro elgesį su manimi ir jie bijo, kad tai nebūtų tas vyras, kuris užlips man ant galvos, o aš tapsiu „vergė Izaura“.

Šios situacijos išsprendimui pasinaudojau Jūsų tinklalapyje publikuotu metodu, kaip kalbėti su kritiku ir iš tiesų, tai padėjo ramiai išsiaiškinti.

Kitas niuansas, apie kurį galvoju senai, bet vėl gi, noriu patarimo, kaip tai pasakyti mylimam žmogui neįžeidžiant jo orumo. Klausimas, kuris kamuoja: kas turėtų apmokėti gyvenamojo būsto mokesčius?

Šia tema esame kalbėję ir pasak mano vaikino, turėtume dalintis. Nors aš manau, kad vyras, atėjęs į savo moters tėvų namus, turėtų pasisiūlyti sumokėti. Ar aš nelogiškai mąstau? Ar čia gali atrodyti, kad aš tik noriu išnaudoti savo mylimąjį? Kaip jam pasakyti tai?

Galbūt atrodo, kad tėvai per daug kišasi į šiuos santykius, bet manau, kad visi tėvai nori apsaugoti savo dukreles, kad jos gyventų gražiai ir laimingai su savo vyrais ir vyrai rūpintųsi mumis taip, kaip tėtis rūpinasi mūsų mama.

Man baisu, kad tas jo nesupratingumas tęsis ir tęsis, o aš pratrūksiu ir apims nebežinojimas bei abejingumas, ar tikrai su tokiu žmogumi aš noriu sieti ateitį. Bijau, kad tas nesupratingumas nebūtų naudojimasis padėtimi. Labai myliu savo sužadėtinį ir žinau, kad jis mane, net nenoriu būti akla vištelė, kuriai pamojus piršteliu bėgtų paskui.
Nenoriu, kad žlugtų mūsų santykiai dėl nesusikalbėjimo vienas su kitu.

Todėl prašau jūsų patarimo, kaip bendrauti su širdžiai artimu žmogumi, kaip išmokyti supratingumo, kurio taip reikia jo moteriai.

Lauksiu Jūsų atsakymo,
Pagarbiai,
Milda (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveiki, kiekvienas žmogus į konfliktus reaguoja skirtingai. Iš Jūsų laiško galima manyti, kad jūs probleminę situaciją linkusi aiškintis iš karto, o Jūsų draugas – atsitraukti. Jūsų požiūris, kad problemas reikia išsiaiškinti labai teisingas, bet tai padaryti gali pavykti geriau, kai emocijos yra kiek nuslūgę. Jei stipriai išsiskyrus nuomonėms padarytumėt pertraukėlę, jausmams leistumėt nurimti, tuomet gal ir Jūsų draugui būtų lengviau kalbėtis, nes per tą laiką ir jo neigiami jausmai sumažėtų, o Jūs nespėtumėt prieiti iki ašarų ar kitų Jums nemalonių reakcijų.

Rašote, kad vis sunkiau su sužadėtiniu kalbėtis. Galite parašyti sužadėtiniui laišką ir jame tiksliai surašyti už ką esate dėkinga jam ir ko iš jo tikitės. Taip pat galima susitarti, kad sužadėtinis išklausys, ką norite pasakyti be pertraukimo. Išsakant ar rašant laišką geriau nerašyti/nesakyti „tu mane supykdai“, „tu manęs nesupranti“ ir pan.

Geriau kalbėti apie savo jausmus ir sakinius pradėti „Aš……….“ (pavyzdžiui, „aš nuliūdau, kai …). Taip pat Jūsų sužadėtiniui būtų lengviau suprasti Jūsų norus, jei tiksliai įvardintumėt ko tikitės. Ne – „Noriu daugiau supratimo“, o tai, kokie jo veiksmai Jums rodytų tą didesnį supratimą.

Mano pagrindinis patarimas Jums – išsiaiškinti, ko tikitės vienas iš kito ir kaip turėtų atrodyti sudėjus tai į veiksmus. Tą patį žodį skirtingi žmonės gali suprasti skirtingai. Taip pat esate užaugę skirtingose šeimose, todėl galite skirtingai įsivaizduoti šeimą ir moters bei vyro pareigas šeimoje. Išsiaiškinkite tai ir bandykite susitarti.

Sėkmės ir stiprybės!
Nuoširdžiai,
Psichologė Indrė Vaidelienė
www.psichologiniaisprendimai.lt

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. Paskaičiau šį ilgą klausimo autorės laišką ir užkliuvo vienas momentas: “ Aš jau iš tėvų gyvenu visus savo gyvenimo metus“. Toks jausmas, kad klausimo autorė yra tėvų išpaikinta mergaitė ir dabar nori, kad lygiai taip pat ją paikintų ir vyras. Galbūt skamba ir per griežtai, bet čia mano asmeninė nuomonė, susidariusi iš gyvenimiškos patirties. Tad klausimo autorei siūlyčiau tiek daug nebemąstyti apie idealus, o bent susirasti darbą ir pradėti nešti ir finansinį indėlį į savo būsimos šeimos biudžetą, nes tik pajutusi ką reiški uždirbti pinigus, o ne juos gauti iš tėvų, suprasi ir kaip jaučiasi vyras ir nebeliks jokių klausimų kas už ką turi mokėti etc, nes bus bendri pinigai ir viskas bus mokama iš to bendro biudžeto.

    • Tas tinka vyrui. Tapti savarankišku, susirasti darbą, uždirbti pinigus, kovoti, konkuruoti ir gyventi atskirai nuo tėvų. Jei jaunuolis, užsitupi tėvų namuose, silpsta kaip vyras. Vyrams tiesiog privalu turėti savo, o globa ir lepinimas „mergaitiška“, kaip kad teisingai ir parašėte.
      Merginos priešingai – tėvų namuose gali gyventi tol, kol pačios to nori ir kaip asmenybės tik dar labiau atsiskleidžia, tai praturtina.

  2. Labas,

    Kaip matau is destomu tavo minciu, tavo antra puse yra labai svarbi tau ir tu noretum is jo puses daugiau vyriskumo (seiminiskumo), noretum pilnaverciu dvieju artimu zmkniu santykiu. Tai labai sveikitinas noras – saunuole!!!. Deja gyvenime neviskas buna, kaip mes norime. Tu turi apsaugoti save, savo jausmus ir I sia situacija paziureti labai kritiskai. Zmones beveik nesikeicia. Tu turi atsakyti sau – ar tai tikrai tavo zmogus? Ar jis tave papildys, palaikys ir brangins? Kiekviena neigiama smulkmena, tai signalas, kad kas ne taip. Tu tiesiog privalai buti tokia kokia esi ir nesisitaikyti prie jo, nebandyti keisti ar jam aiski ti, kaip jis turi elgtis. Tai tik naujo kivirco pradzia arba tiesiog jis tyles ir rukys. Manau, kad jis pradeda blaskytis, bet nenori sakyti ar isties jums lempta buti kartu. Gal jis bijo pasakyti tai arba tiesiog nenorimar bijo priimti sprendima del ateities. Tau reiktu tiesiai jo paklausti ko jis nori? Kaip isivaizduoja savo ateity su tavimi ir galu gale ka jis daro, kad taip butu? Jis turi buti ryztingas ir palaikyti tave, lydeti kiekviename tavo zingsni ir suteikti tau pilnavertisku santykiu jausma. Jei taip nera ir vis blogyn – gal tai nera tavo zmogus ir jus abu blaskotes.
    Minejai, kad anksciau buvai uzdaresne ir sunkiai reiksdavai mintis, o dabar perlipai per save. Tai nera pasikeitimas, tiesiog tu suaugai ir ismokai buti savimi, sakyti ko nori irnebijoti reiksti savo mintis. Saunuole ;). Tu turi sau atsakyti, ar tikrai tai tavo zmogus. Jei yra abejoniu, tai lai, laikas priimti sprendima ir apsaugoti save nuo isgyveinimu ir skausmingu santykiu/isgyvenimu, nes ateity tai astres.

    Linkiu tau sekmes ir tikek savo ateitim – viskas bus ok.

  3. Sorry uz gramatines klaidas, nes rasiau is plansetkes, tai kartais subludija klaviatura :p

Comments are closed.