Šiais metais Finikso universiteto Ateities institutas (JAV) paskelbė dešimt darbo įgūdžių, turėsiančių didžiausią įtaką sėkmingai prisitaikant 2020 m. visuomenėje. Tarp jų įvardijamas ir socialinis intelektas – žmonių gebėjimas užmegzti gilų ir tiesioginį kontaktą, pajusti ir gebėti įtakoti kito reakcijas, inicijuoti bendravimą. Panašu, kad dar neseniai ant pjedestalo kelti informacijos valdymo, kūrybiškumo ir kritinio mąstymo įgūdžiai, labiau linkę į aukštesnį proto vertinimą, užleidžia lygiavertes pozicijas ir jausmų pažinimui. Arba, jei tiksliau, – emociniam intelektui.

Protas ir / ar jausmai?

Žymaus amerikiečių psichologo Howardo Gardnerio 1983 m. išleistoje knygoje „Proto ribos“ (Frames of Mind: The Theory of Multiple Intelligences) ir vėlesniuose jo darbuose išskiriamos devynios intelekto rūšys, tarp kurių – ir gebėjimas suprasti kitų ir savo jausmus.

Pirmą kartą terminą „emocinis intelektas“ 1985 m. pavartojo amerikiečių mokslininkas Waynas Paynas. Tuo metu stipriai suabejota, ar intelekto koeficientas atspindi visus mūsų gebėjimus ir potencialą.

Praėjus dešimtmečiui, šie svarstymai dar labiau sustiprėjo, ypač kai amerikietis psichologas Danielis Golemanas iškėlė mintį, kad emocinis intelektas, dar vadintas tarpasmeniniu intelektu, gali būti net svarbesnis už protinius gebėjimus. Pasak jo, emocinis intelektas – tai vidinis „stuburas“, asmens savitvarda, entuziazmas, atkaklumas ir gebėjimas pagrįsti savo veiksmus. Naujausi ilgamečiai tyrimai rodo, kad svarbiausius gyvenime sprendimus nulemia giliai slypinčių jausmų stiprumas, jų galia, o vaikai, kurių emocinio intelekto lygis aukštesnis, užauga rūpestingesniais, atsakingesniais ir laimingesniais suaugusiais. Jie dažniau tampa lyderiais, pasiekia ir išlaiko geresnes pareigas darbe, sukuria tvaresnius santykius.

Turėdami sugebėjimą pajusti kitus žmones, tokie darbuotojai geriau ir supranta, kada ir kiek kolegos linkę bendradarbiauti, kaip spręsti konfliktus ir palaikyti efektyvią atmosferą kolektyve. Atidžiau patyrinėję sėkmingų verslininkų, politikų, pedagogų, paslaugų srities personalo ar tiesiog sėkmingų šeimų bendravimą, atrastume, kad jie visi geba pastebėti, priimti bei taikliau reaguoti į savo ir kito žmogaus nuotaikas, charakterį, tikslus, svajones. Ir, kas įdomiausia, vis labiau linkstama manyti, kad vystyti emocinį intelektą yra daugiau galimybių nei protinį, kurio lankstumą smarkiai įtakoja genetika.

Ar jau išmokome nesigėdyti jausti?

Pasvarstykime, ar mes ir mūsų tėvai turėjome galimybę emocinio intelekto sąvoką įtraukti į savo kasdienį gyvenimą. „Psichologiniu požiūriu, pokarinė mūsų senelių ir tėvų karta visą savo psichinę energiją skyrė bazinių poreikių – fizinio saugumo, prasimaitinimo, išlikimo politinėje santvarkoje užtikrinimui“, – kalbą apie dabartinę situaciją pradeda psichologė Aistė Jasaitytė – Čeburiak.

Trauminės patirtys yra be galo sunkiai integruojamos į vidinį gyvenimą, todėl neretai tiesiog išstumiamos taip drauge užblokuojant daugelį jas lydinčių emocijų. Apsauginis psichikos mechanizmas padėjo daugeliui išgyventi ir susilaukti palikuonių, tačiau, pagal posakį „trauma gimdo traumą“, tai lėmė jausmiškai ribotą ir neskatinančią atmosferą visoje socialinėje aplinkoje – tiek šeimose, tiek visuomeniniame gyvenime.

„Berniukai neverkia“, „bobiška reakcija“, „ko čia bijot“ ir panašūs kalbos konstruktai, nusakantys mūsų reakcijas vienų į kitus, iki šiol nesusimąstant perduodami iš kartos į kartą. Griuvus sienoms, pasikeitus santvarkai, gerokai smuktelėjus ir vėliau pagaliau kylant ekonominiam lygiui, turėjo smarkiai keistis ir tarpusavio santykiai. Visą dėmesį teko kreipti prisitaikymui naujame laisvės pasaulyje, informacijos priėmimui ir apdorojimui, dar daugiau jėgų reikalaujančiam ekonominių tikslų siekimui. Natūraliai kyla abejonių, ar tokioje nuolatinės įtampos būsenoje atsirado vietos mūsų išgyvenamų jausmų supratimui ir priėmimui.

Daugeliui pažįstama situacija: tėvai smarkiai dirba, šeima iškyla finansiškai – taip pagaliau išpildydama ankstesnės kartos lūkesčius, tačiau vaikai kenčia nuo depresijos. Kodėl? Neretai geriausiu išsilavinimu, naujosiomis technologijomis, drabužiais ir kitomis materialinėmis gėrybėmis kompensuojamas tėvų dėmesio trūkumas, arba, net labiau tikėtina, – negebėjimas atliepti kasdienius jausmus, nesidomėjimas vidiniu vaiko (vadinasi, ir savo paties) pasauliu.
„Kokia šiandien tavo nuotaika?“, „Kas nutiko, kad ji tokia?“, „Ką galiu padaryti, kad jaustumeis kitaip?“ – tokie klausimai nereikalauja daug papildomo laiko ar psichologinio išsilavinimo“, – drąsina psichologė. Jiems „tik“ būtina pagarba ir šiluma artimajam – greta lygiai taip pat per gyvenimą žingsniuojančiam žmogui.

O kadangi pagarba kitam yra tiesiogiai priklausoma nuo pagarbos sau ir savo vidinei būsenai, taip atsiduriame uždarame rate, iš kurio išeiti galime tik suprasdami, kad jausmai yra ne mažiau svarbūs ir lemiantys gyvenime už pažymius. Širdis, kaip emocinis asmenybės centras, turi grįžti į kasdienio bendravimo dėmesio centrą. Kuo sąmoningiau atsikratysime trauminio protėvių kartų palikimo, tuo labiau tikėtina, kad auginsime psichiškai sveikesnę ir laimingesnę kartą, nuo kurios patys, anksčiau ar vėliau, ir būsime priklausomi.

Kaip emocinis intelektas vystomas ir ar dar yra vilties?

Šių dienų jauni tėvai, ruošdamiesi vaiko auklėjimui, jau mokosi suprasti, kad kūdikis turi ne tik fiziologinių poreikių, kad verksmu nebūtinai praneša kad jis tik alkanas ar šlapias, bet taip gali išreikšti norą bendrauti, patirti artumą. Psichologiniu požiūriu, žmogus auga matydamas save mamos ir tėčio akimis – ar jo emocijos atliepiamos, ar ir kaip jie patys išreiškia įvairius – ne tik neigiamus – jausmus.

Svarbu, ar vaikas patiria, kaip sprendžiamos konfliktinės situacijos, ir ar įtampą pakeičia atsipalaidavimas, susitaikymas, pasitikėjimas. Tik tokioje aplinkoje ir jo paties pasitikėjimas savimi auga, kaip ir atsparumas išorinėms problemoms. „Jei šie poreikiai neatliepiami, o matomos tik neigiamos, nekontroliuojamos ir „neišrišamos“ emocijos – augdamas vaikas pasaulį matys kaip vis labiau nedraugišką, ir savo vaidmeniu jame nuolat abejos“, – patikina psichologė A. Jasaitytė-Čeburiak.

Priimti emocijas reikia išmokti visas, nors ir linkstame skirstyti jas į geras-blogas, malonias-nemalonias. Kiekviena kylanti jausmų banga gali daug pasakyti apie pasąmoninius procesus, kurių nesuprantame, kol „pratrūkstame“. Pavyzdžiui, pyktis – už jo dažniausiai slypi peržengtos žmogaus ribos (moralinės, fizinės ar kt.). Baimė – lemiama savisaugos instinkto, tačiau jei ją kursto neužtikrintumas dėl ateities, savo galimybių, ji gali išaugti į socialinę izoliaciją. Arba priešingai – nustumta baimė skatina neprotingai rizikuoti.

Pykčiui išgyventi yra labai svarbi jo išraiškos forma. „Pykčio emocija yra labai dinamiška, aktyvi, atnešanti pokyčius, skatina keisti gyvenime supratus, kas gi netinka, ko nebesinori priimti. Jei žmogus nesupranta, apie ką tas pyktis, jis links išreikšti jį destruktyviai, griaudamas vietoj to, kad keistų. O nerasdamas būdų pyktį išlieti, toks žmogus tampa apatiškas, vis kažką, tarsi netyčia, pamiršta, teisinasi ar perkėlinėja savo kaltę. Elgesys ima artėti link pasyvios agresijos“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Jei tėvai vaikui nepadeda susieti jo patyrimo su jausena, nepaaiškina, o kaip tik stengiasi nustumti „Baik, liaukis, neverk“, taip duoda signalą, kad jiems jis neįdomus. Emociškai. Reiškia – iš esmės. Tokio vaiko mąstyme užsifiksuoja, kad negalima būti savimi, jei netinka tėvams – jis blogas ir netinkamas niekam kitam. Vaikas pradeda daryti tik tai, ko iš jo norima, kad pasijustų priimtas ir mylimas, arba gali vis dažniau elgtis pateisindamas susikurtą neigiamą „aš esu blogas ir dėl to manęs nemyli“ identitetą. Taip atsiranda depresija, dėmesio ir net mąstymo sutrikimai, negebėjimas draugauti, polinkis nusikalsti, valgymo problemos, piktnaudžiavimas ir priklausomybės, žalojimasis. Ambivalentiškoje, nesaugioje ir pilnoje įtampos aplinkoje augantiems vaikams vėliau gali padėti tik ilgai trunkantis nuoseklus gydantis santykis, keičiantis spėjusius nusistovėti neigiamus mąstymo modelius.

Augant „teisingoje“, bet emocinio santykio stygių išgyvenančioje šeimoje formuojasi vadinama „netikroji savastis“ – būti tokiu, kokiu jį nori matyti kiti. Kyla didelė grėsmė visai asmenybei, nes prarasdamas savąjį „aš“, žmogus auga nebesuprasdamas ko pats nori, ko iš tiesų nori siekti gyvenime, kaip iš tiesų save vertina. Lyg ir gyvendamas „gerą gyvenimą“, išgyvena gilų vidinį liūdesį, nerimą, kenčia neįsisąmonintą pyktį, kuris anksčiau ar vėliau išsiveržia keisčiausiais būdais.

„Suprantu, kad dabar labai nori sausainio, bet turi palaukti, kol atvės“. „Skauda, nes tave užgavo. Tikriausiai liūdna, kad tavo draugas taip elgiasi“, „Labai pyksti, nes neleidžiu žiūrėti daugiau filmukų“. Gavęs tokį savo jausmų atspindėjimą, vaikas augs vis geriau suprasdamas emocijų tvarką ir kaitą, mokėdamas vis geriau jas kontroliuoti, jomis dalintis ir nesigėdyti. Jis paprasčiausiai nebeturės slėptis ar griauti, kad būtų pamatytas. Tapęs labiau susietas su savimi, gyvens dermėje su savo vidiniu pasauliu, vadinasi – ir su išoriniu. „Bet tam būtinas nuoseklus darbas – auginant vaikus jie pereina skirtingus laikotarpius, su skirtingomis problemomis, tėvai turi augti drauge“, – pabrėžia A. Jasaitytė-Čeburiak.

Kuo kinas gali padėti ir kodėl kino kūrėjai nori edukuoti?

Iki šiol nesutariame dėl pagrindinės švietimo užduoties – ar perduoti žinias ir lavinti informacijos įsisavinimą, ar suteikti socialinių įgūdžių. Suomijos, apsisprendusios didžiulį dėmesį skirti moksleivių emocinei būsenai, sukuriant mokymosi aplinką ir būdą be streso ir įtampos, moksleivių pasiekimai vis labiau žavi Vakarų valstybes, ypač dar besivaduojančias iš postsovietinio palikimo.

Bet kol esminės švietimo sistemos pertvarkos dar laukiame, pokyčiai gali ir turi ateiti iš kitur. „Nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos yra vienas realiausių būdų pradėti kažką keisti jau dabar, tik jos gali greičiau atnešti naujos informacijos suvokimą per patirtis“, – sako kino režisierė Kristina Buožytė, prieš kelerius metus įkūrusi kino gamybos bei edukacijos per kiną ir kūrybą aktyviai užsiimančią VšĮ „Natrix natrix“.

Režisierė patirties sėmėsi kūrybinio mokymo programoje „Kūrybinės partnerystės“, perėmė Didžiosios Britanijos kūrybinio mokymosi metodikas. „Stokojant nuoseklios praktikos, kultūros gilintis į save ir kitus, atsiranda daug automatizmo, pati savo gyvenime tai pastebiu. O kino dirbtuves matau ne tik kaip veiklą užimti vaikus, bet efektyvų būdą per patrauklią formą perteikti reikiamą turinį – pavyzdžiui, žinias apie emocinį intelektą, perduoti vaikams vertingą užtaisą ateičiai,“ – dalinasi K. Buožytė, „jausminio ryšio svarbos suvokimas pas mus iš tiesų yra dar visiškoje užuomazgoje. Vis sklando skambios frazės, kaip svarbu skatinti kūrybiškumą, kritinį mąstymą, tačiau kaip tai padaryti, kas to turi mokyti pačius mokytojus, kuriems dažniausiai mokymo programos tiesiog numetamos, be galimybės patiems patirti, suvokti naują kryptį, neatsižvelgiama į jų užimtumą ar galimybes“.

Šių metų rugsėjo – lapkričio mėnesiais prie VšĮ „Natrix natrix“ inicijuoto ir Kultūros tarybos paremto projekto prisijungusių Vilniaus dienos centrų vaikai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Mano kinas“, kurios koncentravosi į emocinio intelekto pažinimą.

„Kodėl kinas? Gyvename vaizdinėje kultūroje, todėl jis yra tas viliojantis „saldainis“, kurio vaikai greitai užsinori“, – šypsosi K. Buožytė. Ir kinas neįmanomas be jausmų. Tiek jo kūrimo procese, tiek stebint rezultatą. Kinas yra dėkinga priemonė, suteikianti galimybę patirti daugybę patirčių koncentruoto proceso metu. „Vaikams sudėtinga kalbėti apie emocijas, nes tam jau reikia bent trupučio pasitikėjimo savimi ir įgūdžių – būti patyrusiu, ką tai reiškia, kai esi girdimas, kai gali išsikalbėti. O jei duodame kurti – iškart gauname maksimalų jų dėmesį – „O, veiksmas!“. Tada jau kūrimo metu gali eiti gilyn, susipažinti su jausmais, juos pastebėti, apie juos galvoti ir kurti istorijas, mąstyti, kaip ir kodėl siužetas kinta, dalintis procese kylančiais jausmais“, – dalinasi K. Buožytė.

„Savo jausmus išreikšti vaikai nori, tačiau neturi galimybių kalbėtis, retai turi klausytojų. Suteikus progą būti išgirstiems, mes jų mąstyme paliekame gilų teigiamą įspaudą, kad gali būti kitaip. Ir labai svarbu, kad dienos centrų vadovai patys įsitrauktų į tokias „ateinančias ir išeinančias“ dirbtuves, kad pamatytų naudą ir perimtų metodus, vėliau juos taikytų kasdienėje veikloje“, – atkreipia dėmesį psichologė A. Jasaitytė-Čeburiak. „Net tie vaikai, kurie nesijungia į diskusiją ir pradžioje net nemato prasmės kalbėtis, po kelinto užsiėmimo „atsiriša“. Reikia tęstinio proceso, kad pasiektume tuos labiausiai užsidariusius“, – pabrėžia K. Buožytė.

„Labai norėtųsi paneigti, kad dabartiniai vaikai yra abejingesni, sunkiau prieinami ar iš viso niekuo nesidomi. Jei randi būdą ir laiko juos pasiekti, visi anksčiau ar vėliau atsiveria, susidomi, pasineria į jiems įdomią veiklą. Kartais kyla įspūdis, kad vaikams dabar tokia didelė užimtumo pasiūla, net perteklius – įspūdžių, potyrių, dirgiklių, tačiau iš tiesų yra didelis trūkumas kryptingų, nuoseklių veiklų, nukreiptų į konkrečių problemų sprendimą. Visos pastangos pasiekti vaikus sumuojasi, tikrai verta skirti jiems daugiau dėmesio, tik daryti tai nuosekliau, perduodant su vaikais dirbantiems vadovams palikimą, kuris būtų tęsiamas ir taptų nuoseklia praktika“, – reziumuoja režisierė.

Su kokiais pokyčiais vaikai susiduria dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse?

„Vaikų dienos centruose vaikai ateina iš mažiau socialinių įgūdžių turinčių šeimų, kovojančių su priklausomybėmis ir prastesnėmis sąlygomis gyvenančių – tokie vaikai tikrai nėra pamatyti“, – dalinasi psichologė A. Jasaitytė-Čeburiak. Pradžioje vaikai supažindinti su emocijomis ir jų poveikiu, sprendimo būdais. Pyktis – kaip išeiti iš jo nesugriovus? Reflektuojama – kaip jauteisi, kas padėjo liautis pykus. Ką gali padaryti kitam, kai jam pikta? Dirbtuvių pabaigoje kalbėdavomės, koks buvo lūžio momentas, kas paskatino įveikti abejones, kas suteikė vilties? „Vaikai pamatė, kaip emocijos keičiasi, kaip įmanoma neigiamus išgyvenimus pakeisti teigiamais. Mokėmės dėkoti vienas kitam už bendrą darbą, pasidžiaugti vienas kito pasiekimais. Jie išdrąsėjo, ėmė kalbėti, išdrįso scenoje pristatyti savo filmą, atlaikė dėmesį, ko paprastai vengia, nes šeimoje gaunamas dėmesys yra dažniausiai neigiamas“, – pasakoja psichologė.

„Manau, kad dirbtuvės jiems paliko įspaudą jų psichikoje, nepaisant, kad tai buvo trumpalaikis potyris. Pokyčiai negali būti greiti, tačiau jie jau susidūrė su savimi kitokiu, nei buvo anksčiau. Gavo progą pamatysi save geresnį, naujame vaidmenyje. Jie pamato, kad gali būti kitaip. Svarbiausieji potyriai – kad susitvarkė, sugebėjo, atrado savo naujų savybių, ar net talentą“, – dalinasi Bernardinų socialinių paslaugų centro Vaikų dienos centro socialinė pedagogė Gabrielė Bartkienė, „didžiuliu įnašu tapo jau vien tai, kad pradėjome taikyti dirbtuvių metu naudotas refleksijas kasdien. Net pradėjome vartoti daugiau žodžių, apibūdinančių jausmus, ypač tuos sudėtinius, su atspalviais. Dienos pabaigos praktika susėdus į ratą aptarti per dieną kilusius jausmus ir pokyčius tapo mėgstama ir inicijuojama pačių vaikų.“

G. Bartkienė pastebi, kad dirbtuvės parodė, kaip naudinga sujungti dvi skirtingų vaikų grupes bendram projektui. „Kai filmo kūrimui prie mūsų dienos centro vaikų prisijungė Visų Šventųjų šeimos paramos centro vaikų komanda, tai tapo didelės draugystės pradžia. Pamatėme, kaip jiems svarbu išeiti už savo rato, pamatyti kitus ir save naujoje šviesoje“.

Daugeliui vaikų filmo kūrimas buvo lyg prisilietimas prie dar nepatirto stebuklo ir tuo, kad tai tapo proga įsitikinti savo drąsa, galimybėmis. „Po dirbtuvių vaikai džiaugėsi, kad iš viso dalyvavo – įsigalino. Filmo kopija su pasididžiavimu dalinosi su šeimomis, draugais. Jausmų ir nuotaikų aptarimą jau gana dažnai taikome, tai nebuvo nauja, bet taip įtraukiančių veiklų su profesionalais iš šalies mums tikrai dar trūksta“, – įvertino Michail Arefjev, Pal. J. Matulaičio socialinio centro paauglių dienos grupės „Tranzitas“ vadovas.

Geriausiai apie pokyčius atsiliepia patys dirbtuvių dalyviai:
„Aš sužinojau, kad jausmai gali būti visokie, svarbu vienas kito palaikymas ir pasitikėjimas kitais”.
„Jei nebūtų jausmų, visi būtų vienodi. Labiausiai supratau, kad nereikia muštis“.
„Sužinojau, kad nereikia per daug pavydėti ir iš karto atiminėti daiktus. Negalima tyčiotis.”
“Jausmai reikalingi tam, kad juos galėtum  išreikšti, nes belaikant savyje pvz. pyktį, gali išsilieti ant tų žmonių, kurie niekuo nekalti”.
„Galėjau kitaip elgtis, galėjau jau iš pradžių labiau dalyvauti“.
„Reikia dalintis ir draugauti. Jei nedraugautum, būtum vienišas”.
„Per filmo kūrimą atradau save, sužinojau, kad baimę reikia nugalėti ir siekti savo tikslo. Kurti filmą man labai patiko. Tiesiog uau, aš LAIMINGA!”.

loading...