Kaip man pamilti mamą, tokią kokia ji yra?0 (0)
Klausimas:
Kuris laikas, o gal visada, tai tiktų pasakyti, nejaučiu meilės savo mamai. Nors viską kiek galiu atiduodu, ir padedu finansiškai, be grąžos, man iš jos tikrai nieko nereikia. O gal taip yra todėl, kad buvo metas, kai ji kreipdavo didelį dėmesį į tai, ką pasakydavau. Praėjus laikui, jai susikaupdavo viduje ir prasprogdavo, išsiliedavo tai, kas jai nepatikdavo. Mano žodžiai, mano elgesys, ir daeidavo iki to, kad palikdavau apsiašarojusi. Nesvarbu, kad bandydavau paaiškinti, kad ne taip mane suprato. Bandydavau aiškiau išsisakyti, bet tai tapdavo beviltiška, ji laikosi savo ir tiek. Žeisdavo ją, kad pažiūrėdavau į čekį parneštą iš parduotuvės su pirkiniais, sakydavo, jog reikalauju pinigų ar likusių grąžų su savo pažiūrėjimu, nors nieko nesakydavau, kad atiduok ar kur grąža, nors likdavo, kad ir tiesiog litas. Ilgai, nors nedažnai, man tai primindavo. Primindavo ir kitokius mano žodžius, kuriuose tikrai tikrai nieko nenorėjau pasakyti, išversdavo ji savo supratimu kitaip. Laikui bėgant tapo baugštu kažką pasakyti, kreipdavau dėmesį ir taip iki šiol į jos ne tokį balso toną, ne tokį judesį ar tiesiog suspaustas lūpas, susikaustau viduje, lyg ji pyktu ant manęs Kartais paklausdavau ar be nuotaikos, o gal pikta dėl ko nors. Atsako, žinoma, kad ne. Bet manęs kartais tas nenuramina. Net šiuo metu, kol apie tai rašau, norėčiau net verkti. Nes pamenu nuo vaikystės, kad kai klausdavau ar pyksta ji ant manęs, atsakydavo, kad nepyksta, bet iš jos balso tono būdavo visada aišku, kad ji tikrai pyksta, eidavau prie jos apsiverkusi, apkabindavau, prašydavau, kad nepyktu. Labai sunkiai sekdavosi, bet nurimdavau tik tada , kai tenkindavo jos balso tonas ir bendravimas tarpusavyje. Jau pora metų, kai ji tvardosi, bent jau man atrodo, kad stengiasi viską nutylėti, kai pirmą kart atsidūriau ligoninėje su širdies dažnu plakimu, nors buvo atrasta priežastis, blogi simptomai nedingo, kaip nerimai ir panikos atakos, kartas nuo karto pasikartojantys iki šiol.
Ji yra vieniša, jau daug metų, draugių turėti nenori, nežinau kodėl. Priežasčių esu apgalvojusi nemažai, tačiau tikrosios vistiek nežinau. Jaučiu, kad jai reiktų pastovaus dėmesio, nors skambinu kas dieną, ir po kelis kartus, tačiau, kai susitinkame, dingsta nuotaika, tampu irzli, nors stengiuosi to neparodyti, nes ji suras ką pasakyti, o jei dėl kokios priežasties ji taps pikta, kad ir ne ant manęs, aš paklaususi, kodėl pyksti, pasako,tu ne kitaip, dar baisiau sugebi. Todėl, kad ir kiek užviręs kraujas, neberodau savo jausmų, kiek jau pavyksta, nors ne visada sekasi.
Bet jau pilnai atrodo įsitikinau, kad ji turėtų susitaikyti, kad bus visada vieniša, net neturės jokio gyvenimo draugo, tik ne jos charakteriui. Ji turi seseris, su jomis vis taip pat pykstasi, taikosi, o aš, pažiūrėjusi į jų konfliktus, didžiąją dalį matau kaltės konflikto jos.
Aš pati turiu šeimą, esu įžengusi į ketvirtą dešimtį, o turiu kas minutę galvoti tik apie ją. Turiu siūlyti ateiti pas mane, nes ji sako nedrįstanti, o aš be abejonės nesiūlanti, nors tuo pačiu bijanti, kad vieną kartą išsprūs ir pasakys, ką apie tai mananti.
Visą mano vaikystę ji atidavė savo sugyventiniams ir alkoholiui. Matydavau daugiausia vien girtus veidus, kaip netenkame namuose baldų dėl butelio. Gyvenant ir miegant tarp plikų sienų ir tuščių grindų, be langų, ir viskas tik dėl butelio. Dabar gal jau septinti metai kai negeria, nors iki šiol turiu baimę, kada vėl pradės. Tačiau galvoju, kad ji to nedaro dėl to, kad mano vaikai jau pakankamo amžiaus, kurie šito tikrai jau nepriimtų, jie tikrai ne aš. Tačiau iki šiol joje matau net ir tuos judesius, kuriuos matydavau, kai ji būdavo neblaivi, kurie labai mane trikdo.
Dabar situacija vėl kitokia, sutriko stipriai jos sveikata, finansuoju ir žadu finansuoti kiek tik pajėgsiu, pati mažiau valgysiu, bet jai padėsiu. Neleidžiu imti paramos iš kitų, bet ji ima dėl to, kad man įsiskolina, nors skolų neprašau nei cento. Palaikau ir morališkai, ir raminu, nes bijo sirgti tomis baisiomis ligomis, kurias gali diagnozuoti (vyksta tyrimai). Mintyse ir naktimis išpūstomis akimis prabundu lyg nuo lengvo šoko, kad jos nepasikviečiu pas save, kad palikau ją tokią vienišą leisti vakarus ir naktis. Bet to padaryti nesugebu ir dėl to blogai jaučiuosi.
Netgi teko pagalvoti, labai negražias mintis, kurios ypatingai glumina, kad jei ji mirtų, ar aš verkčiau jos netekus? Dar baisiau pagalvoju, o gal kaip tik, tik atsipūsčiau. Tik klausimas, ar ilgam, nes juk sakoma, supranti tik praradęs. Ir dabar, iki šiol, ar išvis sugebėsiu susivokti ir džiaugtis tuo ką turiu. Kaip man sugebėti, nejausti nerimų, pamilti mamą, tokią kokia ji yra?
Atsakymas:
Ačiū, kad pasidalinote savo istorija. Pagirtina, kad ieškote išeities šioje dviprasmiškoje situacijoje ir norite viską pakreipti gerąja linkme ir pradėti džiaugtis tuo, kad turite mamą.
Jau pirmajame laiško sakinyje išdėstote savo baimę dėl nemeilės mamai. Tai greičiausiai daugiau, nei natūrali baimė – juk visiems žmonėms įdiegtas požiūris, kad tėvus, o ypač mamą – kuri pagimdė ir augino – mylėti privaloma.
Mylėti už tai, kad pagimdė, mylėti už tai, kad augino, kad išleido į gyvenimą. O kas atsitinka, kuomet mes pradedame abejoti tuo, kas privaloma?
Ar pamenate, kada pirmą kartą pagalvojote, kad nejaučiate tos “privalomos” meilės? Kokiomis aplinkybėmis? Ir ar tikrai nejaučiate meilės? Galbūt tai tai neigiami jausmai, kurie Jus verčia dvejoti meile mamai? Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad mama Jums rūpi, nes svarstote įvairius variantus, kaip jai padėti, rūpinatės ja, suteikiate pagalbą, tačiau tas rūpestis, panašu, kad tapo slegiantis ir nepakeliamas, nes svarstote, ar mamai išėjus „atsipūstumėte“, panašu, kad perdėtas rūpestis pačią Jus nuvargino.
Labai gaila, kad Jums teko patirti sunkią vaikystę, kurią lydėjo artimųjų girtavimai. Pasakojate, kad mama turėjo daug sugyventinių, tai reiškia, kad tėvas Jūsų gyvenime nedalyvavo tiek, kiek mama. Vaikui (kad ir kiek metų Jums tada buvo) labai didelę įtaką daro ankstyva neigiama patirtis.
Iš Jūsų pasakojimo ryškėja keletas detalių, kurios galbūt daro įtaką Jūsų požiūriui ir elgesiui.
Visų pirma, Jums labai svarbus mamos pritarimas. Iš Jūsų žodžių galima daryti išvadą, kad vaikystėje Jums ypatingai reikėjo mamos palaikymo, įžvelgiama ir baimė klysti. Iš kur tai atsirado? Vaiko pastangos pelnyti tėvų prielankumą, ašaros ir prašymai nepykti, rodo, kad būtent pyktį yra tekę patirti anksčiau iš artimo žmogaus. Tai galėjo suformuoti tokią nesėkmės baimę, kuri trukdo Jums bendrauti su mama be įtampos, be baimės padaryti kažką ne taip.
Iš Jūsų žodžių taip pat panašu, kad jaučiate kaltę, kad mama yra vieniša, taip bandote tai kompensuoti nuolatiniu dėmesiu jai. Tačiau įdomu būtų sužinoti, ar mama yra kada nors skundusis Jums, kad jaučiasi vieniša? Teigiate, kad jaučiate, kad ji vieniša, tačiau ar tai tikrai yra tiesa? Ar tai nėra tik kita baimės nuvilti mamą išraiška?
Akcentuojate skolos jausmą kurį jaučia mama. Galbūt kartą jai išsprūdęs žodis apie lito skolą buvo tik tuometinė būsena, o Jūsų baimė nuvilti mamą sukūrė daugiau galimų scenarijų, kad ji nuolat skaičiuoja Jūsų pinigus?
Visos šios įžvalgos gimė perskaičius šią istoriją, o įvardinti fiziniai negalavimai tik dar kartą patvirtino, kad esate labai jautri.
Tai, kad graužiate save ne visiškai pasirūpinusi mama, apleidžiate save. Tačiau būtina nepamiršti, kad pati esate mama, Jūsų rūpestis reikalingas Jūsų vaikams, be jokios abejonės, pirmiausia pradėti rūpintis reikia savimi. Jūsų atveju, kuomet prasidėjo kamuojantys nerimo priepuoliai, širdies dažnio sutrikimai ir yra realus pavojus Jūsų sveikatai, stipriai rekomenduojama kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, kurie suteiks kvalifikuotą pagalbą ir pasistengs padėti Jums jaustis geriau.
Agnė Marcevičiūtė,
psichologijos magistrantė
Teipsiko.lt
Gali sudominti: Kūno maištas, Serganti šeima, Atleidimas kaip grįžimas į save, Huna ir Ho’oponopono metodas
Esu pati mama, bet perskaicius sukilo vien tik neigiamos emocijos tokiai mamai. Ir as vargu ar rupinciaus tokia mama. Kiekvienas gauna tai, ko nusipelne. Manau myleti ir rupintis tokia mama niekas negali priversti. Svarbu myleti ir rupintis savo vaikais, nes tai pagrindinis gyvenimo tikslas, bent jau mano manymu.
Laiško autorei labai siūlyčiau paskaityti Alice Miller knygą „Kūno maištas” – joje kaip tik rašoma apie tai, kas nutinka, kai bandome prisiversti mylėti savo tėvus. Man ji gerokai atvėrė akis.
Mano nuomone jūsų mama sudėtinga ir problematiška asmenybė, manipuliuoja jumis nuo pat mažens, jums trūko meilės, ryšio, dėmesio, normalių gyvenimo sąlygų. Bandote kompensuoti meilės stygių visaip įtikdama mamai ir tarsi atstatyti disbalansą, kuris vyrauja jūsų santykiuose. Man atrodo, jog neturėtumėte leisti savo mamai kelti jums kaltės jausmo, manipuliuoti jumis. Esate jau suaugusi moteris, rūpinkitės ir mylėkite save, savo vaikus, kurkite gražų santykį su jais. Santykiuose turi būti mainai, jeigu mama jūmis nepersistengė rūpintis, buvo egocentriškai užsiėmusi savimi, nesuprantu ką jūs jai esate įsiskolinusi ir dėl ko jaučiatės kalta? Slopinate savo tikrasias emocijas, kurios išlenda panikos ir nerimo priepoliais. Linkiu jums pamilti visų pirma save, tada nebeleisite sau būti tokiame destruktyviame santykyje, kuris nieko gero jums neduoda. Jeigu turite galimybę, nueikite pas psichologą, padės jums geriau suprasti situaciją ir pasijusti geriau.
pagrindine problema – alkoholizmas seimoje. Ir tai, kaip jis paveike visus seimos narius. Straipsnyje aptariamos alkoholizmo pasekmes ir su tuo susije jausmai – kalte, perfekcionizmas, itmapa, kontroliavimas, neigiamu emociju perdeta raiska ir teigiamu emociju nebuvimas, apleistumo ir skolos jausmai… labai rekomenduoju nueiti i grupes, skirtas Suaugusiems Alkoholiku vaikams arba i Alanono seimos grupes, skirtas girtaujanciu asmenu artimiesiems… siulau paskaityti siuos puslapius: http://www.al-anon.lt/ ir http://suaugealkoholikuvaikai.blogspot.ie/p/suaugusiu-alkoholiku-vaiku-problemos.html
Labas, Mieloji, jaučiu, kaip sielvartauji. Tad noriu tau patarimą duoti. Parašyk mamai svajonę apie tai, kokią ją nori matyti. Gal būt mylinčią ( tik mylima, gali būti mylinti), džiaugsmingą, jaučiančią ryšį su Kūrėju ( juk to ir Saliamonas prašė ir jam pasisekė tapti išmintingiausiu karaliumi Biblijos istorijų tarpe). Jauti ją tu geriau už kitus, žinosi ką parašyti. Tik svajonė turi būti rašoma su meile ir nesavanaudiškumu paremta, kad ji tarnautų visam pasauliui. Ir datą parašyk, kad prie laiko prisirištum, gali ir prieš tau gimstant, gali ir dabar, nors efektyviau pirmasis variantas. Kuo greičiau parašysi, tuo greičiau dings tas nerimas, kuriuo persmelktas tavo laiškas-klausimas. Drąsiau. Ir kuo nuoširdžiausios tau kloties.
ačiū jums už patarimus :(
Labai pažįstama situacija. Ir puikiai žinau, kaip tai gali veikti jau suaugusio žmogaus gyvenimą, kuomet tėvų (konkrečiai mamos ar anytos) manipuliacijos pereina į kitą lygmenį – anūkus. Nuolat esi verčiamas jaustis kaltu dėl to, kad neatitinki kieno nors keliamų reikalavimų, įsivaizdavimo, kaip turi atrodyti, ką mąstyti, ką diebti, kiek vaikų gimdyti, kaip juos auklėti ir pan., nors, greičiausiai, tai pats leidi, kad tie aplinkinių, artimųjų reikalavimai persismelktų į tavo gyvenimą. Tik ir aš nežinau, kaip to neleisti. Ir nuolat iš naujo kenčiu, kad nemoku, neįstengiu pastatyti manipuliatorius į vietą ir gyventi vien savo asmeninį gyvenimą. Net šimtai kilometrų tarpusavyje dar negarantuoja, kad manipuliacinis santykis pasikeis. Juk tai puikiai galima atlikti technologijų pagalba. O tas jausmas, kad tavo artimiesiems dėl tavęs nuolat gėda, nes esi ne toks sėkmingas, ne toks paklusnus, kokio jie tikisi, irgi neprideda pasitikėjimo savimi. Tas lemia gyvenimo kokybės prastėjimą, nuolatinę įtampą, depresiją, kitus somatinius negalavimus. Kai niekaip kitaip negaliu nieko pakeisti – griebiuosi raminamųjų. Vieną kitą naktį bent jau pamiegu ir vėl kuriam laikui geriau. Ir taip jau daugiau nei 30 metų. Vis iki kito karto, kada užkliūsiu artimiesiems savo netobulumu ir neišmanymu, puikybe, religiniu neatitikimu normoms ir kitomis ydomis.
oi kaip pazistama.. Gal be alkoholio dalies istorijoje, bet viskas atitinka mano ir mano mamos bendravimo santykius. Tik priesingai, nei aprasytoji – mano mama turi puiku socialini gyvenima, draugu, bendradarbiu, puiku, megstama darba. Tas amzinas „ar pyksti” „ne”, ar dar blogiau „ne, bet sitos temos mes daugiau neliesim”, pasakoma tokiu tonu, kad siurpai pagaugai nugara nueina. Taigi, o ka daryti – as irgi, ir padejau, ir stengiaus, ir didziules sumas pinigu paskyriau jos gyvenimo tvarkymuisi, ir vis vien, netgi po viso sito, ji sau leidzia man priekaistauti ir ozius rodyti. As sprendziu sita reikala jau seniai labai paprastai, taip kaip mano sesuo daro – bendrauti su ja tiek ir taip, kaip tau MALONU. visa kita – none of your business, negali padeti zmogui, kuris nenori padeti sau. Tau reikia atrasti SAVO gyvenima, del saves, o ne del mamos. Man visad, tarsi ji salia stovetu, tarsi as nenusipelniau laimes, dziaugsmo, kokio nors ivykio, ar dar ko, vis mintyse isdyksta jos „nuomone” tuo klausimu, ir lyg vis reikia jos pritarimo/neigimo/palaikymo, kai kazka del SAVES, ne del jos darau. Tai yra baisu. As pradejau skaityti budizmo literatura, siek tiek atveria akis ir padeda – tu nesi jos problemu kaltininke, taip kad ne tau jas spresti. gali padeti, gali pagelbeti, bet ji neturi tapti neigali, nes tu visad salia. Dabar labai tiesiai jai sakau, kas man nepatinka, ir taip nebus, kaip ji nori – aisku ji nuliusta, tada lyg ir noretu rodyt ozius ir manipuliuoti – as atsitraukiu visiska siena, net ne pykciu, o neutralia, tuscia siena. Pyktis reikstu reakcija, o ji nori kartais sukelti, pykti, nepasitenkinima ir panasias emocijas. Bet tu – bum atsitrauki, ir po kiek laiko, vel, tik apie smagius, mielus dalykus su ja bendrauji. Man dave labai daug pozytyvumo santykiuose su savo mama, jai skausmingas, bet tiesus mano atvirumas, kad nezadu daryti to to ar ano, vien todel, kad jai tai atrodo „privalu ir teisinga”. Dabar bendraujam nors nedaug, bet man tas bendravimas yra, po daugelio metu, malonus, neipareigojantis ir nepriesiskas. Beje, savo vaiku neturiu, nes nenoriu tureti, todel jokiu moraliniu priekaistu, kad va tai privalau mama gelbeti nuo sunkaus gyvenimo. Manes niekas negelbes.