Kaip man tapti švelnesnei?

6

Klausimas:

Sveiki, aš esu Solveiga, man 17 metų. Pasiryžau parašyti šį laišką, nes man pabodo mano elgesys, kurio nesugebu kontroliuoti… Aš dažniausiai būnu pikta, šiurkščiai kalbu su šeima ir draugais, kartais man užeina tokie pykčio priepuoliai, tada menkiausias ištartas žodis mane labai suerzina. Per mokslo metus, kai grįžtu namo, esu pavargusi ir dar piktesnė, nei bet kada. Dažniausiai laiką praleidžiu namuose, kasdien vis ta pati rutina… Retai kur išeinu, mano draugų ratas gana mažas, ar tai yra viso mano pykčio priežastis? Kaip man tapti švelnesnei?

Solveiga (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika Solveiga,
Visų pirma, džiaugiuosi, jog išdrįsai parašyti. Vadinasi, savo problemą esi motyvuota išspręsti, nori keisti savo elgesį, kaip pati rašai, nori tapti švelnesne.

Tik žinai, Solveiga, skaitant Tavo laišką, man kyla labai daug klausimų. Pradedant nuo to, kas nutinka, kad susierzini? Kokios to pykčio galimos priežastys? Kada visa tai prasidėjo? Galbūt savistaba leistų apie tai pamąstyti…Kadangi Tau 17 metų, esi paauglė. Gal tai tiesiog noras maištauti?

Laiške rašai, jog per mokslo metus tampi dar piktesnė, nes pavargsti. Taip, suprantama, mokykla, namai, namų darbai… Skamba kaip rutina. Tačiau kiekvienas iš mūsų turime pomėgių, veiklos, kuri leistų atsipalaiduoti ir užsimiršti (vieniems tai – piešimas, kitiems – grojimas, tretiems – galbūt lipdymas ir t.t.). Tarp visų dienos darbų, būtina atrasti laiką sau. Taip galima ir pailsėti, ir atsipalaiduoti, ir nusiraminti. Galbūt suradusi veiklą, kuri Tau taptų maloni atsirastų ir bendraminčių, kaip manai?

Solveiga, laiške išdėstai, jog esi pikta, šiurkščiai kalbi su tėvais, pykčio priepuoliai… O kokios Tavo stipriosios asmenybės pusės? Aš tikiu, kad tų stipriųjų asmenybės savybių Tu turi daug, tiesiog galbūt jos slepiasi ir yra užgožtos to pykčio?

Linkėčiau kartais tiesiog apsidairyti, pamatyti, kiek gražių ryškių spalvų aplinkui, kiek vis dėlto teigiamų savybių turi pati, kiek gėrio yra aplinkui Tave….Galbūt ir pačiai norėsis būti bent šiek švelnesne?

Sėkmės,
Psichologė Rasa Baležentytė

Gali sudominti: Kaip įveikti pyktį?, Pasakėčia apie vinis, Saviugdos metodas

Dalintis:

6 COMMENTS

  1. As puikiai suprantu apie ka kalba Solveiga. Aprase tarsi mane pacia! Tiesa sakant, jau pati beveik atsake i savo klausima…
    As irgi bunu tikra ziezula namie, mane ‘uzknisa’ menkiausi dalykai ir kartais pratrukstu ant artimuju visai be reikalo. Beje, cia ne paauglio maistingumas – man jau 22-eji. Pastebejau, kad taip yra tik pastaruosius keleta menesiu, nes kol buvo vasaros atostogos mano uzimtumas buvo mazesnis, daugiau laiko praleidau namie ir jauciu, kad tiesiog per daug laiko praleidziu seimos rate ir ilgainiui atsiranda trintis. Tad mano patarimas butu susirasti kazkokios veiklos, iseiti is savo komforto zonos jei reikia – eiti i sporto kluba ar sokiu klases, susirasti savaitgalini darbeli ar savanoriauti. Kuo maziau laiko praleisi namie ir kuo daugiau laiko praleisi veikdama naujus dalykus, susipazindama su ivairiais zmonemis tuo daugiau igysi patirties, pasitikejimo savimi, o svarbiausia – grizusi namo busi savotiskai pasiilgusi artimuju, noresis ir pabendrauti, pajuokauti. Isties, pradesi labiau vertinti savo laisva laika ir ismoksi ji panaudoti kokybiskam atsipalaidavimui. Suprantu, kad su mokslais nera lengva, bet kai labai uzsispiri kazka keisti savo gyvenime i gera – viskas buna imanoma. Kaip minejo psichologe – ugdyk pozityvu mastyma, yra daug geru knygu ta tema ir jos tikrai vertos skaitymo. Sekmes tau! ;)

  2. Kas del situacijos – kai buvau tokiu metu, kaip si panele, elgiausiai lygiai taip pat. Nezinau kodel viskas nervindavo, bet tiesiog nervindavo. Taip pat buvau grubi, atsiauri. Draugu turejau, bet tikriausiai todel, kad jie zinojo, jog toks yra mano budas ir zinodavo, kad greitai atsileisiu, jog jei susinervinu, su manimi geriau nesigincyti. Ir viskas nurimdavo. Taciau nemazai zmoniu manau bijojo su manimi bendrauti, juokinga :) Metai bego, bet as nesikeiciau, gal todel, jog nebandziau? Tik skirtumas tas, kad su metais pradejau labiau kontroliuoti savo pykcio priepuolius, nors kartais jie islysdavao ne vietoje ir nelaiku. Manau, jog ir dabar mane viskas nervina labiau, negu kitus. Nervina ivairios smulkmenos, kartais pagaunu save grubiai bendraujat su zmonemis, kurie man nieko blogo nepadare. Tuomet keikiu save. Tik dabar jau nebera tokiu draugu, kurie mane suprastu. Gaila. Galvodavau, jog tai nuo mokslu, po to nuo darbo. Bet kad ir kur buciau dirbusi, vistiek atsirasdavo, kas mane nervina ir pykdo. Kadangi neismokau su tuo kovoti, tai priimu tai kaip savo charakterio bruoza, tiesiog, kad kartais esu ragana :) Gal tu atrasi savo buda, kaip nebebuti piktai, o jei ne, tai zinok, kad tu ne viena :)

  3. Ir dar patarimas – nevenk draugu. Prisiversk iseiti ir bendrauti, jei tik turi su kuo. Pasakyk, kad as pikta kaip velnias, ir eikit gerti kavos :) p.s. man 27, bet as vis dar pikta kaip velnias :)

  4. Atsakymas tiesmukiškas ir paprastas – fizinis aktyvumas. Praleisk nors valandą per dieną sportuodama. Nesvarbu ar tai būtų bėgiojimas ar veikla sporto klube. Tavo pasirinkimas.

  5. Kai psichologas pasirašo be pavardės, norėdamas mažiau viešintis, tai nesudaro patikimo įvaizdžio, tarsi norėtų pasislėpti. Kodėl? gėda pačio savo pateikto atsakymo?

  6. O ka psichologas ne zmogus? Ir ar privalo jis pasirasyneti? Ne manau, kad psihologas bijo viesintis, jis toks pat zmogus kaip ir tu Egle. O cia skamba is tavesEgle, kaip moralas ir laukimas atsakymo kodel taip o ne anaip? Nemoralizuokite vienas kito…..Ziurekite i save.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here