Kaip motyvuoti save tapti geresniu žmogumi?

0

mergina

Esu jauna, 22-jų metų, dirbanti mergina. Jau gana ilgą laiką jaučiuosi labai nelaiminga. Niekas nedžiugina, atrodo, norėtųsi visą dieną gulėti lovoje ir nieko nedaryti. Pasidariau apatiška viskam, dažnai meluoju, neišeina susitvarkyti su savimi.

Gyvenu su vaikinu, atrodo, viskas turėtų būti puiku, gerai sutariame, esu mylima, jis taip pat yra mylimas, tačiau, kažko mano gyvenime, rodos, trūksta. Nepasitikiu savimi, nepasitikiu savo išvaizda, savo sugebėjimais.

Kartais atrodo, kad reikėtų psichologo, bet bijau, kad tai gali pasirodyti kaip nerimtos problemos. Nors save valdyti ir su savimi susitvarkyti būna tikrai labai sunku. Kartais užeina nervų ir pykčio priepuoliai, pykstu ir būnu bjauri su žmonėmis, su kuriais nenorėčiau tokia būti. Tada graužiu save, kad padariau kažką ne taip.

Kartais būnu labai didelė egoiste, po to stengiuosi atsigriebti kam nors ką nors paaukodama, padovanodama ar padėdama. Norėčiau išmokti kovoti su savo vidiniais demonais. Norėčiau išmokti šerti tą gerąjį vilką, ne blogąjį. Kaip motyvuoti save, kaip tapti geresniu žmogumi ir išmokti save mylėti?

Ūla

Komentuoja psichologė Aušra Stumbrytė

Labas, Ūla, ačiū Tau už laišką. Gerai, kad nelieki viena su savo išgyvenimais, kreipiesi ir ieškai atsakymų. Man neatrodo, jog Tavo problemos būtų nerimtos ar nevertos psichologo dėmesio. Tai, ką Tu išgyveni, yra svarbu, Tu nori apie tai kalbėti, rodai pasiryžimą priimti ir kito žmogaus žvilgsnį į savo situaciją, galbūt ir panagrinėti ją kartu. To pilnai pakanka, kad galėtum apsilankyti pas psichologą ir pasikalbėti apie visa tai gyvai. Juk Tu kalbi apie jausmus, apie savęs priėmimą, apie vidinius pokyčius, apie norą būti laiminga – tai pats tas psichologų darbo laukas.

Pati rašydama laišką sakai, jog jauti, kad kažko Tavo gyvenime trūksta, nors atrodo, kad viskas turėtų būti gerai. Dažnai žiūrint per vertinimo prizmę atrodo vienaip, o jausmai mums sako ką kita… Verta į tuos jausmus įsiklausyti. Žinai, skaitau Tavo laišką ir man kyla toks jausmas, kad Tu sau kažko neleidi. Visų pirma, neleidi sau jaustis būti nepatenkinta esama situacija, tarsi būtų nelegalu jausti kokį nors trūkumą, tarsi reikėtų teisintis dėl to, ką dabar jauti, tarsi tai nepakankamai rimta ir pan… Galbūt kasdienybėje ir santykiuose neleidi sau jausti ir kitų sunkų jausmų? Kiek pavyksta leisti sau pajusti pyktį, nepasitenkinimą, liūdesį..? Ką darai, kai kyla šios emocijos? Kyla prielaida (nebūtinai teisinga), kad galbūt esi linkusi jas kaupti, slopinti, neparodyti, nepripažinti..? Tuomet jos, sukauptos ir užspaustos, vis tiek kažkada prasiveržia nervų ir pykčio priepuoliais, kurių sukontroliuoti pati jau nebegali. Labai noriu Tau, Ūla, pasakyti, kad tai, jog jauti neigiamas emocijas nereiškia, kad esi blogas žmogus. Dėl to tu esi tiesiog Žmogus. Pamėgink pagauti savyje įvairius jausmus, pažink juos, pastebėk, kaip į juos reaguoji, paieškok būdų, kaip tada ir ten, kur jie kyla, juos ir išreikšti, stebėk, kaip į tai atreaguoja Tavo aplinka.

Tau nemalonius jausmus, vidinius patyrimus ir elgesį laiške sudedi į „blogojo vilko“ pavidalą, su kuriuo norisi kovoti ar jį numarinti. O aš tau noriu pasiūlyti užuot kovojus su tuo vilku ar mėginus jo atsikratyti, pamėginti jį prisijaukinti. Visi mes turime savo tamsiąją pusę, savo vadinamąjį šešėlį. Kuo labiau stengsimės jį atskirti nuo savęs, tuo labiau prarandame ir savo autentiškumą, savo pilnatvę. Juk kiekvienas apšviestas objektas meta šešėlį, ar ne? Taip ir mes galime išmokti surasti savo gyvenime vietos ir priimti įvairias savo puses. Galime būti geri kitiems, tačiau kartais pasielgti savanaudiškai; galime mylėti žmogų, bet kartais su juo susibarti; galime būti protingi žmonės, bet kartais pasielgti kvailai ir neapgalvotai… Būtent psichoterapijos procesas ir gali padėti geriau pažinti savo šešėlį, savo „blogąjį vilką“ ir su juo susidraugauti, jį suprasti, priimti. Kuo geriau pažįstame save, tuo geriau mokame apsieiti su tam tikromis savo savybėmis, tuo labiau išsiplečia mūsų poelgių, jausmų, motyvų kontekstas ir jie nebeatrodo tik kraštutinai blogi ar geri. Clarissa Pinkola Estes savo knygoje „Bėgančios su vilkais“ tyrinėja moters dvasinį gyvenimą, kviečia išgirsti savo vidinį balsą, pabudinti savo instinktyvią prigimtį. Labai simboliška, kad Tu pati pasirinkai būtent vilko simbolį savo vidinio pasaulio būtybei apibūdinti. Galbūt kaip tik šioje knygoje rasi kai kuriuos atsakymus į Tau svarbius klausimus.

Linkiu tau įdomios ir turiningos kelionės ieškant savo gyvybingumo ir gyvenimo džiaugsmo šaltinio, kuris tikiu, yra pačioje Tavyje.

Psichologė Aušra Stumbrytė
Iliustracija: Foto: Léa Dubedout

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here