Klausimas: Sveiki, rašau jums jau antrą kartą. Ateina sunkūs laikotarpiai ir nebežinau, kaip su jais susidoroti. Nors, tiesa pasakius, gal tie sunkumai net nežsibaigia, tik prislopsta. Bet šiuo metu išgyvenu gana gilų įklimpimą.

Pradėsiu nuo savo vidinių jausmų: kasdien jaučiuosi nelaiminga, suirzusi, lyg įsisukusi į savo negatyvių minčių ratą, iš kurio nerandu išėjimo. Pati pastebiu, kai negaliu mėgautis „čia ir dabar“ momentu, nes mąstau, kokia nepasitikinti savimi, menka, visko bijanti, nieko negalinti pasiekti mergina esu. Kamuoja žema savivertė, nuolatinė baimė, užpuola nerimas.

Santykis su aplinka: atrodo, kad bijau žmonių (nors seniau komunikabilumu nesiskundžiau), vengiu buvimo dviese, su mažiau pažįstamais žmonėmis, atsisakau veiklos, kur reikia kontaktuoti su kitais. Norisi tik užsisklęsti, būti vienai. Žinoma, turiu draugą, gyvenu su juo, jaučiu meilę ir palaikymą, bet atrodo, kad net nuo jo ir gerų dalykų noriu atsiriboti.

Dirbu darbą, kuris man nepatinka, nes kasdien turiu bendrauti su „naglu“ viršininku, su kuriuo buvimas kartu man kelia stresą. Mąstau apie darbo keitimą, tačiau prieinu prie tokių minčių, kad neturiu pakankamai sugebėjimų naujai veiklai, galvoju, jog pirmos dienos man sukels per daug įtampos (nes nauji dalykai visad man taip veikia) ir tiesiog vengiu kažką daryti ta linkme.

Vaikystės patirtis: augau mylinčioje šeimoje ir manimi tikrai rūpinosi. Tik manau, kad nuo vaikystės buvau per mažai savarankišką. Visur iniciatyvą rodydavo tėtis, jis turėjo tvirtą nuomonę ir dažniausiai dalykai turėjo vykti pagal jį. O mama priešingai – su žema saviverte, sirgusi sunkia depresija. Todėl šiuo metu vis mąstau, kad veikia paveldimumas + paklusnumas tėčiui, todėl taip sunku gyventi. Todėl atsiradusi žema savivertė. Todėl nuolat mąstau apie negatyvius dalykus, iškreipiu savęs vaizdą. Ir bijau kad tai jau tapo įpročiu.

Užsiimu aktyvia veikla: sportuoju, šoku, bet atrodo, kad net tai nepadeda išsigelbėti. Atsiranda tik momentiniai pagerėjimai.

Taip pat minusas yra ir mano dienotvarkėje: neturiu griežtų normų, kada keltis, kad eiti į darbą (laisvas grafikas, kada dirbu tada gerai), todėl visad turiu kovoti su savimi, nėra jokios disciplinos. O kai prabundu su nerimu, tai išvis net nenoriu apie dieną pagalvoti, būna, kad net lieku namuose.

Turiu išsikėlusi tikslų, tačiau tam tikrai momentais jie mane netgi gniuždo nes galvoju, kad esu nepajėgi viso to siekti (nekalbant apie PASIEKTI).

Patarkite kaip elgtis? Pakankamai domiuosi psichologija, gilinuosi į mąstymo klaidas, bet net ir žinant teoriją praktiškai su tuo nesusidoroju. Kaip tapti visaverte asmenybe? Kaip nusiraminti ir mėgautis dabartimi? Kaip pamilti save ir jaustis užtikrintai?

Nuoširdžiai dėkoju už atsakymą.
Su šiluma, Daiva

Komentuoja psichologas Dominykas Šimkus: Labas, Daiva, Įsivaizduoju kaip Tau sunku suktis tavo aprašytam bejėgystės ir savigraužos rate. Labai gerai, kad daliniesi savo problema ir skausmu, nes atrodo, jog pati įdedi daug pastangų iš jo išlipti, tačiau vienai nepavyksta.

Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į galimą biologinę Tavo savijautos kilmę. Polinkis į depresiją yra paveldimas ir Tavo mamos liga gali būti aktualus veiksnys Tavo savijautai. Depresija, supaprastintai tariant, gali būti egzogeninė (sąlygota išorinių socialinių ar psichologinių veiksnių) arba endogeninė (daugiau susijusi su organizmo biologine pusiausvyra). Iš Tavo laiško susidaro įspūdis, jog tavo, bent jau išorinis, gyvenimas yra gana pilnavertis. Turi hobių, darbą, esi artimuose santykiuose, keli sau ateities tikslus.

Kai žmogus pakankamai gerai tvarkosi su savo gyvenimu, bet vistiek jaučiasi prislėgtas, galima kelti prielaidas apie endogeninę depresiją. Pats nesu vaistų šalininkas, tačiau žinau, jog esant šios depresijos formai, tinkamo vaisto parinkimas gali kardinaliai pakeisti savijautą ir daug psichologijos iš čia neištrauksi. Taigi šalia psichologinių tyrinėjimų, siūlyčiau pasikonsultuoti ir su psichiatru.

Tavo patirtis šeimoje iš tiesų taip pat galėjo turėti įtakos tam, kaip Tu jautiesi dabar. Galbūt išmokai, jog jėga galinti kažką pakeisti gyvenime yra išorėje, vyruose, autoritetuose – tėtyje, o pati, matydama mamos pavyzdį, neradai savyje jėgų. Tai klausimas ilgesniam darbui terapijoje.

Visgi gali stengtis ugdyti tą GALIOS, galėjimo jausmą savyje ir pati. Vienas iš būdų – tai pamažu susidurti su savo baimėmis. Paprastai skamba, bet padaryti sunku. Reikėtų pradėti nuo labai mažų dalykų ir geriausia, jei turėtum kažką šalia, kas galėtų padrąsinti ir paraginti. Santykiai su viršininku galėtų būti konkretus pavyzdys. Kuom jis Tave erzina? Kaip galėtum jam tai pasakyti? Jei jau nuspręstum išeiti iš darbo, gal galėtum prieš tai jo paprašyti algos padidinimo? (o gal ir nebūtinai išeinant). Be abejo viską derėtų pamatuoti ir savo rankose turėti kozirių.

Turi žinoti ką Tu gali duoti darbdaviui, ką duodi ir tai argumentuotai pateikti. Suprantu, jog Tau šiuo metu sunku save tinkamai įvertinti, todėl šioje vietoje padėtų pasikonsultuoti su psichologu, kuris galėtų pažvelgti į situaciją iš šalies ir padėti Tau save pamatyti kitu kampu. Savivertė savaime neima ir nepakyla, vienas iš būdų ją auginti – sąmoningai susidurti su savo baimėmis. Panašu, kad būtent jos Tau užkerta kelia būti „čia ir dabar“.

Matyt daug gyveni savo galvoje, kurdama scenarijus, kaip ir kodėl Tau gali nepasisekti. Vienas iš praktinių dalykų, kurį gali pamėginti – įnešti į savo kasdienybę daugiau veiksmo ir mažiau apmąstymų. Jei nori kažką padaryti, bet bijai, galvoji, kad nesugebėsi, tiesiog pradėk tą daryti fiziškai, nors ir vis negali apsispręsti. Pvz. nori kažką pasakyti kolegai darbe, bet bijai – tiesiog atsistoji ir prieini prie jo net nesukūrusi plano kaip tai atrodys. Kai jau būsi priėjus, veiksmas prasidės savaime ir savotiškai nebebus kur trauktis. Daugiausiai mus sustabdo kylantys vaizdiniai apie situaciją, todėl kartais galime prisiversti save į ją „įsimesti“.

Taip pat Tavo pačios užkabintas dienotvarkės klausimas yra labai svarbus. Esant prislėgtai nuotaikai reikėtų susidėlioti sau tam tikrus rėmus į kuriuos galėtum atsiremti. Ėjimas miegoti ir kėlimasis tuo pačiu laiku subalansuoja cirkadinį ritmą (biologinį paros ritmą, plačiau čia). Taip pat reikėtų rytais pavalgyti sočius pusryčius, kad turėtum energijos dienai. Šiuos kelis dalykus reikėtų prisiversti daryti kasdien, o tolesnės dienotvarkės klausimas yra tavo laisvas pasirinkimas, svarbu, jog jis būtų pastovus. Nereikia vadovautis dienotvarke, kuri tau lyg tironas, neleidžiantis atsikvėpti ir nuolat baudžiantis. Susidėliok tokią dieną, kurios Tu pati norėtum, kuri Tau būtų patraukli. Užsibrėžk padaryti ne tai, ko reikia darbui ar artimiesiems, bet ko nori tik Tu pati. Be abejo sekti šiuo keliu bus kažkiek sunku, nes negalėsi visada pasiduoti akimirkos užgaidoms, tačiau tai bent bus Tavo kelias. Pripratus prie dienotvarkės galėsi į ją įtraukti ir daugiau jėgų reikalaujančius uždavinius.

Dar vienas svarbus momentas, kurį norėčiau paminėti, bet kuris galbūt Tau ir netinka, yra Tavo paties indėlis į likimą bejėgiškume. Dažnai problemose galime atrasti ir tam tikrą antrinę naudą žmogui, dėl kurios jis jų nepaleidžia. Tai gali būti ir paprasčiausias įpratimas, jog kiti nusprendžia, vadovauja, o mes klausome ir jaučiamės bejėgiai. Reikėtų nuoširdžiai savęs paklausti (tikrai paklausti, o ne prieš klausimą jau turėti atsakymą) – ką aš darau, kad prisidedu prie savo bejėgiškumo? Ir tiesiog leisti mintims pačioms iškilti. Jei nekyla jokia mintis, kuri neatrodo „sąmoningai“ išmąstyta, pamėgink parašyti šį klausimą ant popieriaus ir iškart automatiškai, negalvojant rašyti atsakymą – paprastas ir trumpas eksperimentas vertas dėmesio.

Tikriausiai taip trumpai galėčiau atsakyti į Tavo klausimą. Tikiuosi bent dalis bus naudinga ir labai raginu išbandyti kelis konkrečius dalykus, kuriuos paminėjau.

Sėkmės Tau, ryžto ir tvirtybės.

Psichologas Dominykas Šimkus | psichologokonsultacijos.wordpress.com
Iliustracija lovethispic.com

loading...