Pastaruoju metu skaičiau įvairiausių mokslinių straipsnių apie laimę, pasitenkinimą gyvenimu ir jo atskiromis sritimis. Gilinausi į tai, kaip svarbu žinoti, kas mus daro laimingus, kas motyvuoja, skatina imtis patinkančios veiklos, ar yra įgimtas, ar įgytas laimės jausmas. Analizavau įvairias mokslines studijas šiomis temomis ir priėjau prie išvados – tai tik žodžiai, skambios frazės, skalės, skaičiai.

Tyrimai gali paaiškinti dėsnius, sistemas, bet nepaliečia tikros būsenos. Ir tada „STOP“ – nustojau skaityti garsių mokslininkų, tyrėjų parašytus mokslinius straipsnius. Ir klausiu savęs: ką aš noriu surasti tuose straipsniuose? Jei manęs neįtikina laimės modelis, pagrįstas sudėtingais statistiniais metodais, tai ko aš ieškau? Su šiuo klausimu ilgai vaikščiojau, nešiojausi sau jį viduje… Ir staiga vieną dieną, važiuodama automobiliu – „Eureka!“, suradau atsakymą į savo laimės klausimą.

Kas yra laimė? Kaip ją pasiekti? Baigiau mokyklą, studijas, vienu metu dirbdavau dviejuose darbuose, ištekėjau, pagimdžiau vaikus, jais rūpinuosi. Per visą savo gyvenimą turėjau daugybę apdovanojimų, įvertinimų, laimėjimų. Ir dabar klausiu: kas yra laimė? Negi turėdama tiek progų būti laiminga, jomis nepasinaudojau? Pasinaudojau. Pasiėmiau laimę tokią, kokią tada supratau. Atrodo, džiaugiesi, kai tau visa salė ploja ir įteikia diplomą su pagyrimu, atrodo, džiaugiesi, kad organizacijoje gauni metų darbuotojo apdovanojimą. Bet tas džiaugsmas, kažkoks su „bet“… Atrodo, džiaugiesi, bet tuo pat metu mintyse sukasi: „O kaip aš atrodau?.. Aš įrodžiau, kad galiu. Kam? Nesvarbu. Bet įrodžiau. O ką dabar? Dabar reikia dar daugiau dirbti, dabar reikia pateisinti savo diplomą… reikia… privalau.“ Ir pasimeta džiaugsmas tarp visų svarstymų, galvojimo už kitus ir perfekcionizmo. Tai net nevadinu laime, tiesiog dingsta natūralus džiugesys.

Pateikiu vieną dialogą iš pokalbio su klientu, apie laimę:

–      Kas tau yra laimė?

–      Hmm… geras klausimas… Laimė, kai pasieki tai, ko norėjai, siekei, kai įgyvendini savo svajonę.

–      Ar tu laimingas?

–      …Turbūt taip. Viską įvertinus už ir prieš, esu laimingas.

–      O kaip tada yra su tavo tikslų, norų, svajonių įgyvendinimu?

–      Tyla… siekdamas jų ir net nepasiekęs aš vis tiek esu laimingas…

Siekdami ateities, gyvendami ateitimi, mes pametame dabartį. Tiksliau – pametame esamą momentą, o svarbiausia, kad pametame save. O kaip gali kažką jausti avansu, į ateitį? – negali. Ir sunku apie laimę rašyti, lengviau apie liūdesį, vienatvę, pyktį, pavydą. Lengviau, nes tie jausmai tokie stiprūs, kad mus sugrąžina į esamą momentą. Priverčia sustoti nuo bėgimo į ateitį. O laimė? Tikras laimės jausmas mus taip pat bando sustabdyti dabartyje, bet jis neturi tiek galios, kad pats jausmas nugalėtų protą ir užvaldytų mus. Kad išmoktume išgyventi tikrą laimės jausmą, reikia pirmiausia susitikti ir priimti savo vidinius demonus ir leisti sau būti laimingam. Klausi, kaip tai padaryti? Pasidalinsiu patirtimi, kaip man pavyksta susitikti su laimės jausmu, bet prieš tai pasakosiu, ką aš vadinu laime.

Kadangi gyvenu priemiestyje, tai kelionė iš miesto į namus šiek tiek užtrunka. Vairuodama turiu ramaus laiko apmąstymams. Per vieną tokią kelionę klausausi lengvo, džiazo atliekamo fortepijonu. Važiuoju miško keliu. Fortepijono garsai lengvai ir plastiškai skamba. Jaučiu, kaip kiekviena pušis ir toliau esantis beržynas pritaria fortepijono garsams savo šlamėjimu. Aš klausausi tų nuostabių fortepijono ir miško garsų, fone girdžiu automobilio ūžesį, bet jis čia tinka. Tai suteikia polėkio ir greičio muzikos garsams. Nejučiom pradedu šypsotis. Garsai pasklinda manyje… Ir aš šypsausi. Taip gera viduje… Ir kaip tą jausmą aprašyti? Kaip jį įvardyti žodžiais? Aš nežinau, kodėl. Nes šis jausmas sodrus, pilnas savy energijos ir visumos. Aš vis dar šypsausi, paskendusi visuose garsuose. Kaip perteikti visumos pojūtį raštu? Kaip perteikti tą vidinę pilnatvę?

Jaučiu visumą – vieną visatos vienetą, visumoje tarsi tampu visata, o visa, kas supa mane, yra vienodai visatoje svarbios dalys – tiek fortepijono garsas, tiek pušis, tiek automobilis, tiek aš ir tu. Mes visi lygūs. Ir tik būdami visatos dalimi mes sukuriame tą visumą. Visumą, kurią galime jausti kiekvienas. Visumą, kurią daugelis iš mūsų įvardija kaip harmoniją, pilnatvę ar net laimę. Jausti, priimti, išgyventi visumos jausmą – tai yra laimė. Leisti sau pajusti visumą – laimė. Deja, tas jausmas dažniausiai tęsiasi trumpai. Laimės jausmo intensyvumas priklauso nuo to, kiek mes sąmoningai gebame valdyti savo laimės pojūtį. Iš pradžių tai būna tik laimės akimirkos blyksniai, vėliau tai tampa kelių minučių patyrimu, o dabar aš galiu jau tuo mėgautis tiek, kiek noriu sau tai leisti.

Keista, bet sau neleidžiu su laime gyventi dienos ar savaitės. Sunku tai jausti. Sunku būti laimingam nuolatos. Kodėl? Pajusti visumą, išgyventi pilnatvę, leisti sau būti laimingam reiškia, kad tuo metu tavo protas ir kūnas groja tą patį akordą, t. y. protas ir kūnas yra tik „čia ir dabar“ momentu. Ir protui išbūti tokios būsenos yra sunku. Sunku nevertinti, neieškoti prasmės, nekurti planų. Ką reiškia justi visumą? Tai reiškia atsiduoti šiai akimirkai, atiduoti savo tikrąjį ir idealųjį aš šiai akimirkai… Ir pajunti, kad yra tik esamas momentas, kito laiko nėra. Yra tik dabartis, nei ateities, nei praeities.

Kaip to pasiekti? Tai atradau tada, kai nustojau kaltinti save ir aplinkinius dėl vykstamų procesų. Tada, kai suvokiau, kad nuo mano proto ir kūno sąveikos priklauso laimės pojūtis. Tada, kai pradėjau mokytis džiaugtis tuo, ką matau prieš akis ir ką girdžiu, jaučiu tuo momentu. Tada, kai tapau atvira pati sau, su savimi. Atvira ir laisva.

Ar gali justi laimę be laisvės? Ne, aš negaliu. Žinai, kodėl? Vidujai turi būti laisvas. Vidujai tarp visų savo jausmų gali leisti sau vaikščioti, juos tyrinėti, priimti ir net sugrįžti į juos. Štai čia yra laisvė – laisvė sau leisti priimti save tokį, koks esi.

Tikrai laimei pajusti reikalinga ir laisvė. Turi jaustis laisvas nuo visų planų, lūkesčių, vertinimų, aplinkinių… Kiek laisvės savyje nešioji? O kiek laimės akimirkų leidi sau patirti?

Skelbta: bernardinai.lt

Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė, koučingo specialistė
Iliustracija: pexels.com

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė
DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!