„Kai man buvo keturiolika, mano tėvas man atrodydavo toks neišmanėlis, kad vos pakęsdavau jo draugiją. Kai man suėjo dvidešimt vieneri, nustebau pamatęs, kiek daug jis per tuos septynerius metus išmoko“ (Markas Tvenas)

Turėkime omenyje, kad santykiai su artimaisiais ir giminėmis daro didelę įtaką mūsų santuokai. Giminystės ryšiai ir santykiai šeimoje yra labai sudėtingi: vieniems jie yra suteikę neapsakomai daug džiaugsmo ir laimės, kuri vėliau perduodama palikuonims, kitiems gi – daug skausmo, kuris persidavė santuokai, paveikdamas net ir kitas kartas. Norėdami savo vaikams perduoti tik gerus santykius, turime suvokti ir jeigu reikia pakeisti mūsų pačių santykius su tėvais.

Santykių raida: iš nepriklausomybės į savarankiškumą

Gyvenime praeiname ne vieną sudėtingą tarpsnį: iš vaikų tampame paaugliais, iš paauglių – suaugusiais, kurie vėliau susituokia ir iš visiškos priklausomybės nuo tėvų palaipsniui įgyjame nepriklausomybę, tapdami savarankiškais žmonėmis.

Nėra žmonių be ydų ir šeimų be priekaištų. Ne visos šeimos idealios, tačiau kiekviena yra unikali. Taigi, visi mes augome vienokioje ar kitokioje šaimoje ir perėjom keturis pagrindinius etapus: vaikystę, paauglystę, brandos amžių (tėvų namų palikimas) ir santuoką.

Užduotis: kartu su sutuoktiniu atvirai pasikalbėkite ir aptarkite savo tėvų bei jų santuokų stipriąsias ir silpnasias puses.

Jei būdami suaugę su tėvais norime palaikyti sveikus, normalius santykius, mums reikės atmesti į šalį vaikiškas fantazijas (užsilikusias iš tų laikų, kai vaikystėje idealizuodavome savo tėvus), paauglišką nusivylimą (kai atrodydavo, kad jie nesugeba nieko dorai atlikti) ir priimti tėvus tokius, kokie jie yra – su visomis geromis ir nelabai geromis savybėmis.

Susituokus, be jokios abejonės, sutuoktinis mums tampa svarbiausiu žmogumi, tačiau ai nereiškia, kad nukertame santykius su artimaisiais. Kad ryšiai nenutrūktų, tenka įdėti nemažai pastangų, stengtis surasti laiko susitikti ir pabendrauti. Tokios progos kaip Kalėdos, šeimos ar giminės susitikimai, jubiliejai, sukaktuvės ir pan. negali būti praleistos. Greitas šių dienų gyvenimo tempas nesunkiai užgožia ir gali netgi išstumti šiuos unikalius santykius, todėl turime atkreipti savo dėmesį į tai.

Poros pasirengimas ateičiai dažniausiai prasideda nuo pasirengimo vestuvėms. Nereikėtų pamiršti, kad vestuvės – tai ritualas, kurio padedami tėvai lengviau priima savo vaikų išėjimą į kitą šeimą, lengviau įsisąmoninti, kad jaunavedžiai – atskira šeima, nebepriklausanti jiems. Ir tokiu būdu padedami pamatai geresniems santykiams ateityje

Požiūrių skirtumai, sudėtinga emocinė situacija ir nuovargis neretai įplieskia barnius ir sukuria įtampą. Taiką ir ramybę padeda palaikyti tik kantrybė, įsiklausymas ir PADĖKA. Visiems tėvams širdį glosto išreikštas dėkingumas, juk retai kurie tėvai nesiaukojo dėl savo vaikų, ypač tuomet kai šie buvo visai maži ar sirgo (bemiegės naktys, rūpestis, laikas praleistas kartu). Galima parašyti raštu, prisimenant vaikystės ir paauglystės gražias akimirkas, ir taip išreikšti dėkingumą.

Susituokus labai svarbu aptarti kaip, kaip dažnai ir kada lankysime savo tėvus ir kaip kitaip palaikysime su jais ryšius. Jei kuris nors nepajėgia atsikratyti priklausomybės nuo tėvų arba lengvai pasiduoda jų įtakai, geriau su tėvais susitikti savo namuose. Jeigu santykiai įtempti, labai padės ir bendravimą pagerins trumpesni, bet gal būt dažnesni vizitai. Jų metu lengviau išlaikyti draugišką atmosferą, užsibuvus ilgiau, gali atsirasti įtampa. Jeigu su kurio nors sutuoktinio tėvais sunku bendrauti, gali padėti to žmogaus meilės kalbos išsiaiškinimas. Patenkinus jo poreikį būti mylimu, situacija labai stipriai pasikeičia į gerą pusę.

Kartu su sutuoktiniu turite nuspręsti ir kiek leisite kištis į jūsų gyvenimą. Daugelis tėvų labai padeda – finansiškai, arba paslaugomis, ypač kai susilaukiame vaikų. Šioje vietoje svarbu nustatyti kiek galime naudotis tėvų gerumu, ir kada tai jau virsta savanaudiškumu.

Mokėjimas spręsti konfliktus

Net jei santykiai su tėvais klostosi puikiai, ilgainiui vis tiek išryškėja kokie nors nuomonių ar požiūrių skirtumai. Įtemptas, sunkias situacijas ir konfliktus derėtų spręsti vadovaujantis taip pačiais principais – pasikalbėti, atsiprašyti, atleisti.

Kai kurie žmonės tuokdamiesi būna tvirtai nusprendę nekartoti savo tėvų elgesio būdo ar klaidų. Galbūt jie turėjo tėvus, kurie greitai netekdavo kantrybės, nesivaldydavo, buvo nedėmesingi vienas kitam, emociškai atitolę arba tarp vaikų turėjo savo numylėtinius. Tačiau prabėgus vos keliems vedybinio gyvenimo mėnesiams, tokie žmonės pamažu pradeda elgtis lygiai taip pat kaip jų tėvai. Taip atsitinka todėl, kad lieka neišspręstas pykčio ir tėvų elgesio smerkimo klausimas.

Dėsnis yra toks: į ką sutelkiame daugiausiai dėmesio, tą ir mėgdžiojame. Jei atleidžiame tėvams ir toliau ramiai gyvename savo gyvenimą, nebesusitelkdami į jų klaidas ar silpnybes, liaunamės nesąmoningai juos imitavę ir sekę jų pėdomis.

Nors suaugę nebeprivalome tėvams atsiskaityti už savo veiksmus, tačiau turime jaustis už tuos veiksmus atsakingi ir rūpintis savo tėvais („Gerbk tėvą ir motiną“ sako penktasis Dievo įsakymas). Tėvams senstant, jų priklausomybė nuo mūsų didės, ir mes turėsime progą parodyti dėmesingumą ir paramą, atsidėkoti už pasiaukojimą ir meilę.

Branginkime savo artimuosius – tai mūsų šaknys, tai mūsų stiprybė ir tradicijos. Kitais žodžiais tariant, kad ir koks kreivas atrodytų jums jūsų giminės medis, neskubėkite kirsti šakos, ant kurios patys ir sėdite. Nepriekaištingų šeimų ir giminių be ydų tiesiog nebūna.

Palaikydami ryšius su savo tėvais, leidžiame vaikams artimiau pažinti senelius, o ir patys galime išvysti savo tėvus visai kitokioje šviesoje. Jei sunku suvokti tėvų ar uošvių pažiūras ar nuomones, geriau iš vis nemėginti jų aiškintis. Nesmerkime ir neteiskime jų, o tiesiog leiskime jiems būti savimi ir tiek. Nepamirškime, kad mes negalime žinoti kaip jiems gyventi geriau ir to, kad neturėsime jų amžinai. Laiminga ar nelabai buvo mūsų vaikystė, geri ir taikūs ar įtempti santykiai su tėvais – šiandien tai ne tiek svarbu. Svarbiausia yra tai, kad turime bendrą praeitį, bendras šaknis ir esame susiję tam tikrais nepertraukiamais saitais. Mes lyg kokie vaisiai kybome ant to paties giminės medžio šakų. Mūsų gyslomis teka vienas kraujas. Mus sieja bendri prisiminimai. Taigi, visiškai natūralu, kad norime dalyvauti ir dabartiniame vienas kito gyvenime: rūpintis vieni kitaip, dalytis rūpesčiais ir džiaugsmais, pridengti vieni kitų silpnybes ir išryškinti stipriąsias puses.

Atsiskyrimas nuo tėvų

Ilgus metus tėvų namai mums buvo vieta, į kurią sugrįždavome nuolat, o vėliau retkarčiais – kai pritrūkdavome paguodos, patarimo, pinigų ar susikaupus nešvarių skalbinių krūvai. Gimtasis lizdas mums buvo valdymo, aprūpinimo ir saugumo centras. Po vestuvių, gimus naujai šeimai, mūsų gyvenime atsiranda naujas centras, nauja sprendimų priėmimo struktūra, naujas namų židinys. Nuo to laiko tampame visų pirma įsipareigoję savo sutuoktiniui – „bambagyslė“ turi būti nukirpta.

Net jei santuokoje esame nugyvenę ne vienerius metus, turime užduoti sau klausimą ir ištirti ar iš tiesų esame atsiskyrę nuo tėvų tam kad galėtumėte išvengti nesveikos tėvų kontrolės, saugoti ir puoselėti savo santuoką.

Kartu su sutuoktiniu atsakykite į šiuos klausimus ir aptarkite juos:

1) ar bent vienas iš tėvų jums svarbesnis už sutuoktinį?

2) ar vis dar esate emociškai priklausomi nuo tėvų?

3) ar jie bando jus kontroliuoti ir toliau valdyti jūsų gyvenimą?

4) ar norite, kad jūsų santuoka būtų tokia kaip tėvų?

Po santuokos mūsų gyvenime atsiranda naujas traukos centras – tai mūsų namai ir mūsų santykiai su sutuoktiniu. Taigi, prioritetai turi būti sudėlioti teisingai. Pora turi pati spręsti visus reikalus. Ir svarbu, kad viską aptartų kartu: kur atostogaus, kur leis pinigus, kaip tvarkys namus, kokius darbus dirbs, kaip aklės vaikus, kaip dažnai ir kada lankys tėvus bei panašius klausimus.

„Kai vyras ir žmona kartu nubrėžia šeimos kryptį ir vieningai stoja ginti savo nutarimų, manipuliacija ar bet koks kitas kišimasis iš šalies tampa tiesiog neįmanomas ir neveiksmingas. Tačiau, jei vyro ir žmonos vienybėje yra silpnų vietų ar skilimų, tai tėvai ir uošviai tuojau puola varyti savo pleištą“ (Deividas Meisas)
Prireikus nustatykite ribas ir laikykite vienas kitą svarbiausiais.

Kaip reaguoti į vaikystėje patirtas traumas ir kitus skausmingus įvykius

Mūsų praeitis veikia dabartį – ir kartu ateitį. Šitai itin ryškiai matoma ir pasireiškia šeimyniniuose santykiuose. Praeities patirtis – tiek gera, tiek netikusi – daro didelę įtaką mūsų dabartiniams santykiams: į kai kuriuos dalykus verčia reaguoti nelogiškai, protu nepaaiškinamai. Pvz.: valdingos ir kontroliuojančios motinos užaugintas sūnus neadekvačiai reiškia pyktį į bet kokius žmonos pasiūlymus. Sukauptos ir nuslopintos emocijos tarsi velkasi iš paskos ir pasireiškia situacijose, kurios bent kiek panašios į praeityje buvusias, ir tuomet sukauptos emocijos neadekvačiai išliejamos ant visai kitų žmonių, kuriems tai bus nesuprantama ir skausminga.

Kalbant apie vaikystėje patirtą skausmą, derėtų pasisaugoti dviejų dalykų: beviltiškumo ir nesupratimo. Traumas patyręs žmogus gali jaustis bejėgis ir manyti, kad jam nėra vilties. Jis gali sakyti: „Aš nemoku kitaip reaguoti. Nemoku kitaip elgtis. Aš esu auka. Toks jau esu ir tai tėvų kaltė“. Šitaip atsakomybės nusikratyt nevalia. Bet kurią akimirką, net jei širdyje nešiojamės neužgijusią žaizdą, mes galime pradėti žiūrėti ir dėmesį sutelkti ne tik į save, bet ir į kitus – ir pirmiausiai į savo sutuoktinį. Antras dalykas – supratimo stoka. Grėsmė kyla, kai vienas sutuoktinis nesupranta kito, ir užuot žiūrėjęs, kaip pagelbėti, puola kaltinti. Nuskriaustojo partneriui derėtų suvokti, kad išgydymas yra įmanomas ir tam reikia laiko. Žmonėms patyrusiems dideles traumas, būtina kreiptis į specialistą. Užgydyti praeities žaizdas labai padės sutuoktinio meilė, palaikymas ir maldos. Vaikystėje nepatenkinti poreikiai – tai tam tikros netektys. Jei vyras ar žmona ryžtasi pasipasakoti apie tai, ko neteko praeityje, kitas sutuoktinis savo emocinę paramą gali išreikšti geranoriškai išklausydamas ir nesistengdamas paaiškinti, kodėl taip nutiko, ir nesumenkindamas pasekmių, Pats išsipasakojimo procesas, kai žmogus atvirai kalba apie savo netektį ar stygių kitam jį mylinčima žmogui, padeda užgydyti žaizdą. Tokiu būdu kitas sutuoktinis tarsi paima dalį naštos.
Jeigu mūsų sutuoktiniui vaikystėje stigo švelnumo, palaikymo ar paramos, mums nevalia ignoruoti šių emocinių poreikių santuokoje. Tiems, kurie mums prieš akis atidengia savo vaikystės skausmą, paguodą turime išreikšti neprašomi.

Nepamirškime atleidimo. Atleidus tėvams, gali atsiverti akys: galimas dalykas, pamatysime, kad dėl vaikystėje patirtos skriaudos patys elgėmės nepaaiškinamai, skaudinome ir žeidėme kitus – ir ypač tuos, kuriuos mylime. Galbūt sutuoktiniui be jokios priežasties teko patirti mūsų pykčio protrūkius. O gal mes išsižadėdavome ar nekęsdavome savęs ir nustumdavome šalin visus, kurie mėgindavo prie mūsų prisiartinti. Nors kartais tai atrodo visiškai neįmanoma, tačiau Dievo, sutuoktinio ir kitų (jei reikis – specialisto) padedami mes galime išsivaduoti iš tokio žalingo elgesio. Čia reikėtų priminti, kad kiekviena permaina reiškia nesaugumą. Kartais mieliau renkamės gerai pažįstamą, įprastinį elgesį, nes šitaip jaučiamės saugūs. Santykiuose mes linkę pasirinkti senus, įprastus bendravimo modelius. Tačiau jeigu pasiryžtame judėti į priekį ir patirti permainų, turime būti pasirengę pasijusti pažeidžiami. Mums reikės nuolatinio palaikymo. Mūsų neturėtų stebinti ar sustabdyti užplūdęs nesaugumo ar nepatogumo jausmas. Jei vienam sutuoktiniui teko kentėti kito neracionalaus elgesio, neigiamų emocijų protrūkius, jis neturėtų tikėtis staigių permainų. Tam, kad neigiamą reakciją išstumtų teigiama, o vieną elgesio modelį pakeistų kitas, reikia laiko. Būkite švelnūs, kantrūs ir palaikantys. Stengtis dėl savo santuokos tikrai verta.
Santykiai su sutuoktiniu gali ir turi būti gydantys. Santuoka – tai vieta, į kurią iš praeities atsinešame nepatiklumą ir dvejones. Santuokoje visos bėdos gali būti iškeltos į dienos šviesą ir apverstos aukštyn kojomis. Su Dievo ir sutuoktinio meile spragos gali būti užpildytos, skaudžių žodžių galia panaikinta, o mūsų pasitikėjimas savimi ir orumas atkurtas.

ŠEŠTOJI AUKSINĖ SUTUOKTINIŲ TAISYKLĖ:
Gerbkite savo tėvus, bet nesileiskite jų kontroliuojami .

Pagal Niki ir Sila Lee

Psichoterapeutė Aurima Dilienė | aurimadiliene.com
Iliustracija:  Nathália Bariani

loading...