Kaip pamilti save? Kaip nelyginti savęs su kitais? Kaip nugalėt pavydą?

2

Kiekvieną dieną susiduriu su begale psichologinių problemų. Turiu vaikiną ant kurio labai pykstu už melagystes, jog nesupranta, kaip aš jį myliu ir darau viską dėl jo. Pavydžiu jo nežmoniškai, bet nekontroliuoju, kaip gyventi jam. Per tas melagystes aš nepasitikiu juo, sunku tikėti kiekvienu pasakytu jo žodžiu. Todėl pastoviai būnu niūri, pikta, nervinga.

Kita problema, jog nesugebu padaryti to ką pasižadu sau. Neturiu motyvacijos, taip pat kiša koją ir tingėjimas. Man su sveikata yra labai prastai, todėl dažnai būnu nusilpusi, mieguista ir kankina nuolatiniai galvos skausmai. Mąsčiau užsirašyti pas psichologą, bet nemanau, kad esu pasirengusi į akis kam nors išsipasakoti. Noriu žinoti, kaip nustoti pavydėti vaikino? Kaip gauti motyvacijos mokytis ar tiesiog rūpintis savimi tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kaip nebūti piktai? Ir mylėti save?

Ačiū už atsakymą.
Eglė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė-psichoterapeutė Jūratė Kochankienė:

Miela Egle, džiaugiuosi, kad bandai suprasti save, ieškai būdų sau padėti. Pradėsiu nuo antro tavo sakinio. Pyktis  dėl melo adekvati reakcija. Žinoma, kyla klausimas, dėl ko jis tau meluoja, gal baiminasi tavo reakcijų, nenori tavęs skaudinti, o gal tu nenori girdėti ar negirdi/nematai tiesos apie jūsų santykius, nesinori tikėti, kad tavo vaikinas „patologinis melagis“. Kita to paties sakinio dalis, „nesupranta, kaip aš jį myliu ir darau viską tik dėl jo“, kelia klausimą, ar tikrai tai, ką tu darai dėl jo, jam reikalinga? Gal tai, ką tu darai, yra labiau apie tave, nei apie jį? Gal norisi jį pakeisti, o gal labai baisu jį prarasti ir likti vienai.

Išgyvenamas pavydo jausmas gali reikšti, kad santykiai su vaikinu, tau labai svarbūs ir baisu juos prarasti, kitą vertus, tai gali reikšti, pasąmoninį lūkestį, kad vaikinas užpildys vidinę tuštumą, suteiks laimės, pilnatvės jausmą. Panašu, ką tu ir pati „apčiuopi“, tai yra apie nepasitikėjimą savimi, nemeilę sau. Taip dažnai nutinka asmenims, kurie dėl įvairių (dažniausiai kylančių iš ankstyvosios patirties tėvų šeimoje) priežasčių, turi giluminį (dažniausiai nesąmoningą) įsitikinimą, jog jie neverti tikros meilės, o mylėti gali tik kentėdami. Suprantu, kiek tokioje situacijoje kančios, pykčio, baimės, pažeminimo, bejėgiškumo jausmo. Ir tavo kūno reakcijos (silpnumas, mieguistumas, galvos skausmai) liudija apie tuos pačius jausmus, kuriuos sunku įsisąmoninti, išreikšti.

Neabejoju, kad santykiai tau yra svarbūs, kad tau norisi būti vienintelei tavo vaikinui.  Čia vėl kyla klausimas, kiek tu svarbi pati sau? Tavo klausimas, kaip pamilti save?

Pirmiausia, turi stengtis priimti save tokią, kokia tu esi, susitaikyti su savimi, nesmerkti savęs, leisti sau pykti, pavydėti, klysti, liūdėti, prašyti pagalbos (džiaugiuosi, kad tą ir darai, tai stiprumo, ne silpnumo požymis).

Antra, pažinti, suprasti save. Keisti galime, tik tai, ką pažįstame. Savęs pažinimui reikia drąsos, dažnai „tikrasis aš“ slepiasi po susikurtu, nerealistišku ir trapiu įvaizdžiu. Tam gali būti reikalingas palydovas, psichologas ar psichoterapeutas.

Trečia, pažinti save santykiuose, jausti meilę, pripažinimą, priėmimą. Tam irgi reikia drąsos, būti atvira, nuoširdžia, leisti save pažinti. Taip pat įsijausti, suprasti kitą žmogų, priimti jį tokį, koks jis yra (kitaip mąstantį, kitaip jaučiantį, turintį kitokių poreikių). Būti savimi šalia kito, nesusilieti, neištirpti kitame ar „nepraryti“ kito.

Ketvirta, prisiimti atsakomybę už save, savo jausmus, elgesį, mintis, norus. Tapti savo gyvenimo šeimininke, pasirinkti, kam skirti savo laiką, rūpintis savimi, savo poreikiais, interesais, tuo pačiu atsižvelgiant į kitus, su kuriais esi santykiuose, interesus. Svarbu priimti ir savo ribotumą, susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti.

Tikiuosi, kad tau kažkiek aiškiau, noriu tave padrąsinti kreiptis į psichologą, ar psichoterapeutą. Psichoterapinio pokalbio metu su specialisto pagalba žmogus  gali analizuoti savo išgyvenimus ir patirtis, tarpasmeninius santykius, įprastinio elgesio modelius, ieškoti būdų keisti savo būklę ir jaustis geriau.

Jūratė Kochankienė | el. p.: jurate.kochankiene@gmail.com
psichologė-psichoterapeutė

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Eina sau, atrodo, viskas ką skaitau (išskyrus gal pavydas netoks) apibūdina ir mane. Taip pat dažnai būnu pikta, nervinga, nuolat pavargusi, prastai jaučiuosi, prisikuriu planų, tikslų, bet trūksta motyvacijos… Visa tai išgyvenu labai dažnai, BET… man būna tokios nušvitimo dienos, savaitės, o kartais ir mėnesiai. Aišku, tam reikia “spirti” sau į užpakalį. Ir tikrai žinau, kaip tai nelengva…tas nušvitimas ateina prisikaičius visokių psichologinių, motyvacinių knygų ar šaip skaitalų, tada geriau suvoki ne tik save, bet ir kitą žmogų, jo elesį. Mano patarimas – kas dėl savęs, tai nesistenk daryti staigių, didelių permainų. Geriau viską po mažą žingsnelį. Stenkis kasdien būti geresne už save, o ne už kažką kitką. Pvz, kad ir kelios minutės mankštai. O kitą dieną mankštą daryk minute ilgiau ir jau būsi geresnė, nei buvai vakar! ir taip visose gyvenimo srityse :) na o kas dėl kito žmogaus – turi apsispręsti – arba priimi jį tokį koks yra, o jei negali, tuomet atsisveikini.

  2. Šitaip kankinausi penkis metus. Ne pasitikėjau savimi. Vaikinas dažnai meluodavo. Ėjau link vis didesnio nervingumo, pavydo, nerimo. Galiausiai išsiskyrėm ir viskas pasidarė aišku. Iš nepasitikėjimo savimi buvau įsikibusi į sau netinkamą žmogų ir ėjau savęs naikinimo link. Dabar mokausi save mylėti ir noriu išmokti mylėti kitą žmogų jo nevaržydama. O buvęs tikrai turėjo problemų ir elgėsi nesąžiningai, gailiuosi, kad ankščiau nepradėjau mokytis savimi pasitikėt.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here