Kaip pasakyti „ne“ savo vaikui (I)

1

Kol vaikai dar visai maži, pirmuosius „ne“ sakome norėdami apsaugoti juos nuo pavojų. Vos pradeda šliaužioti ir tyrinėti pasaulį, turime išmokyti juos neliesti karšto puodo, nelipti ten, kur galėtų susižeisti. Kai mažyliai truputį paauga, mokome nežaisti su degtukais, neišbėgti į gatvę ir nesikalbėti su nepažįstamais. Sakome „ne“ todėl, kad mylime savo vaikus ir privalome išmokyti juos apsiginti.

Tačiau žodis „ne“ – tai priemonė ne tik užtikrinti vaiko fizinį saugumą, bet ir padėti apsaugoti jį emociškai. Nustatydami elgesio ribas – ar tai būtų penkiamečio įspėjimas, kad negalima mušti kūdikio, ar draudimas paaugliui vaikštinėti su draugais po vidurnakčio, – jūs leidžiate vaikui suprasti, jog jis gyvena ne tuščioje erdvėje, o yra susijęs su kai kuo (jumis), kas stebi ir rūpinasi jo elgesiu.

Kiekvienam vaikui augti ir vystytis reikalinga saugi erdvė. Nors prigimtis reikalauja tirti tos erdvės ribas, lipant kuo aukščiau, keliaujant kuo toliau ir prašant kuo daugiau norimų dalykų, vaikui taip pat svarbu žinoti, kad nėra joje vienišas. Dr. Ronas Taffelis vadina šią erdvę “jausminiu apvalkalu”, kuris yra tarsi rezervuaras aplink vaiką. Teoriškai, būdami tėvai, jūs esate atsakingi už šio rezervuaro priežiūrą, sako specialistas. Jį sudaro jūsų vertybės, jūsų viltys bei jūsų gebėjimas būti su savo vaikais… Vaikai pajunta, kad yra kažko dalis, kad dėl tėvų rūpesčio gyvena saugioje, patikimoje vietoje. “Čia mano namai. Čia žinau, ko galiu tikėtis. Čia aš priklausau”.

Neįmanoma sukurti šios patogios erdvės, nepasakius “ne”. Jeigu norite, kad jūsų vaikas jaustųsi saugus ir reikalingas, privalote įsileisti šį trumpą, bet nepaprastai svarbų žodį į savo žodyną. Meilės kontekste tardami “ne” išreiškiame meilę. Šitaip išdėstome tinkamo elgesio gaires, vedančias vaiką į ateitį. Jeigu jums sunku ištarti šį žodį, nes bijote galimo konflikto arba jaučiatės kalti, kai neduodate vaikui ko nors geidžiamo, turite nepamiršti, jog tėvai ir vaikai neprivalo dėl visko sutarti. Norint tinkamai atlikti tėvų pareigas, kartais tenka pabūti neigiamais herojais.

Šeimos psichologė Jodi Conway sako, kad vaikas, neturintis apribojimų, iš tikrųjų jaučiasi įbaugintas. Mintis, kad būdamas penkerių metų amžiaus esi namuose šeimininkas, gąsdina. Tokie vaikai jaučiasi nevaldomi. Jiems dažnai iškyla sunkumų mokykloje, užbaigiant pradėtus darbus ir bendraujant su žmonėmis.

Nemažai yra tėvų, kuriems pasakyti „ne“ savo vaikui sudėtingiausia pasaulyje. Dėl to jie linkę tenkinti kiekvieną savo atžalos norą. Tokie vaikai paprastai nesupranta draudimų. Beveik visi šeimos santykių specialistai pripažįsta, kad vaikams, norint, kad jie jaustųsi saugiai, kad taptų protingais, atsakingais suaugusiais, reikia nustatyti griežtas, aiškias ribas. Ir dauguma tėvų su tuo sutinka, bent teoriškai. Tad kodėl taip dažnai sunku apriboti vaikų įgeidžius ir pasakyti jiems “ne”? Aptarsime keletą dažniausiai pasitaikančių priežasčių:

1. Taip elgtis yra paprasčiau.
Tėvai dažnai tenkina vaikų norus, siekdami išvengti konflikto. Atsakymas, kad mažylis negaus geidžiamo daikto, tikrai jo nenudžiugins. O vaikai daug dažniau nei suaugusieji išreiškia savo nepasitenkinimą itin nemaloniais būdais – pavyzdžiui, šaukdami “nekenčiu tavęs!” ir daužydami kumščiais į sieną (arba dažnai kumščiai nukreipiami ir į tėvus).

Žinoma, tai nesvetima ir kai kuriems suaugusiems. Kai esate pavargę ir neturite kantrybės, labai lengva nusileisti, kad tik būtų ramu. „Gerai, mažuti. Gali suvalgyti visą pakelį ledinukų, tik netriukšmauk.“ Nusileisti dėl mažų dalykų – nieko blogo. Ir vis dėlto, nors šitaip laimite laikiną ramybę, išmokyti vaikus girdėti bei priimti žodį “ne” yra investicija į daug pastovesnę harmoniją.

2. Norime būti mėgstami (mylimi).
Auginti vaikus yra išties sunkus darbas, tad nieko nuostabaus, jog norite sulaukti už tai dėkingumo. Kaip džiugu, kai vaikai išreiškia mums meilę bei prieraišumą. Ir visai kas kita, kai jie kaltina mus abejingumu arba žiaurumu. Šeimos specialistė Nancy Samalin teigia, kad daugelis tėvų patenka į vadinamuosius “laimės spąstus”. Ji sako: “kai mūsų poreikis stengtis, kad vaikai būtų laimingi ir mylėtų tėvus, tampa per daug stiprus, ištarti jiems “ne” pasijuntame nebepajėgūs”. Tačiau nuolat tenkindami visus vaiko įgeidžius nepasitarnaujame nei jam, nei sau.

3. Sakydami „ne” jaučiame kaltę.
Dauguma tėvų prisipažįsta, kad kartais pasijunta kalti, kad dėl darbo ar kitų priežasčių skiria mažai laiko savo vaikui ir stengiasi dėmesio stoką kompensuoti dovanomis arba privilegijomis. Ir jūs galite tada jausti, kad ir kiek pastangų bei laiko skirtumėte savo vaikui, to niekada nepakaks. Todėl gali būti sunku pasakyti “ne”, kai atžala reikalauja viso dėmesio sau, nežiūrėdama ką tuo metu veikiate. Tačiau aiškindami vaikams, kad neketinate mesti visko iš rankų vos jiems pakvietus, tikrai nevagiate iš jų savo dėmesio. Šitaip diegiamos geros manieros, dėmesys kitiems ir mokoma, kad kartais norų išpildymo tenka palaukti. Išmokę būti kantresni, vaikai geriau pasirengia sutikti neišvengiamus gyvenimo sunkumus.

4. Bijome, kad pasakę „ne” atimsime iš jų tai, kas prieinama kitiems.
Vaikai dažnai sako: “bet mama, visiems kitiems tai leidžia!” Kartais vaikai priverčia mus suabejoti, ar neklystame, vykdydami savo tėvišką pareigą. Bet turime suprasti, jog tai sena kaip pasaulis taktika, ir įgyti pasitikėjimą savo sprendimais. Jeigu vaikas sukyla prieš jūsų nustatytus apribojimus, tai dar nereiškia, kad elgiatės per griežtai. Ir toli gražu nereiškia, jog dėl to jis nuo jūsų nusigręš. Priešingai, ūgtėlėjęs tikriausiai padėkos ir gerbs jus, kad juo rūpinotės vaikystėje.

5. Negalime pamiršti savo vaikystės.
Tie, kurie užaugo labai griežtoje, autoritarinėje aplinkoje, gali sakyti: “neketinu būti toks kaip mano tėvai” arba “mano vaikai nekentės to, ką iškenčiau aš”. Šeimos psichologas Danas Neuharthas sako, jeigu turėjote valdingus tėvus, jeigu jie per daug kontroliavo, gali įvykti nesąmoninga reakcija, pasireiškianti nepakankamu griežtumu savo vaikams.

Be paminėtų, gali būti ir kitų priežasčių. Viena moteris, ankstyvoje vaikystėje netekusi tėvų ir užaugusi vaikų namuose, pasakojo retai prieštaraujanti savo sūnui, nes bijanti kažkokiu būdu jį prarasti. Jos manymu, kol berniukas jaučiasi laimingas, jis nuo jos nesitrauks.

Vis dėlto, tėvai nesugebantys pasakyti „ne“ tik kenkia ir sau, ir savo vaikams.

Kitoje straipsnio dalyje (II) aptarsime keletą patarimų, kurie gali padėti mokytis sakyti „ne“ savo vaikams.

Antra dalis: Kaip pasakyti «ne» savo vaikui (2)

Parengė psichologė Lina Gudaitė | seimospsichologas.org
Naudota literatūra: Patti Breitman ir Connie Hatch „Kaip pasakyti ne nesijaučiant kaltam ir daugiau dėmesio skirti svarbiausiems dalykams“

Dalintis:

1 COMMENT

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here