Kaip peršokti paauglystės „barjerus“?

0

Mano kaimynės bute vienas kambarys, apklijuotas lipdukais su dantytais monstrais ir papuoštas užrašu „Eik šalin!“, kone visai šeimai yra tabu. Tie šešiolika kvadratinių metrų šiuo metu yra dukters paauglės zona.

Teen Showing off Tongue and Eyebrow Piercings --- Image by © Steve Chenn/CORBIS
Foto: © Steve Chenn/CORBIS

Prisimenu, kad kadaise ši „mergička“ lakstė kieme su rausvais kaspinais ir, linksmai visiems šypsodama, bumbsėjo kamuoliu į grindinį. Šiandien jos pašiaušti plaukai mirga vaivorykštės spalvomis, akys apvedžiotos juodu pieštuku, o lūpos – mėlynu lūpdažiu. Jos mama skundžiasi, kad gerąją mergytę tarsi kažkas pakeitė – dabar jos vietą užėmė nesukalbama, maištaujanti, nežinia ko norinti, visų „nesuprasta“ ir labai jau savarankiška paauglė.

Iš tiesų, paauglystė – kone sunkiausias išbandymas tėvams. Hormonų audrų, kūno ir psichikos pokyčių paveiktas vaikas išgyvena savotišką identiteto paieškų krizę. Tačiau jei pirmąją, trejų metų krizę, tėvams pergyventi pasiseka palyginti lengvai, paauglystės krizė dažnai šeimai tampa kone neįveikiamu barjeru. Dirglus, suirzęs, atsikalbinėjantis, prieštaraujantis – toks vaikas iš tėvų pareikalauja platininės kantrybės.

Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Daivos Balčiūnienės, vienas ryškiausių pokyčių paauglystėje – autoritetų perskirstymas. Iki tol autoritetu buvusius tėvus keičia „viskuo“ paaugliui tampantys bendraamžiai. Į kampą užspeisti tėvai dažnai nežino, ko griebtis, iš čia atsiranda kraštutiniai poelgiai – vieni numoja ranka: „Et, daryk, ką nori, tik eik nuo mano galvos“, kiti imasi represijų.

Tuo tarpu psichologė pataria iš anksto nusiteikti tam, kad kartais su paaugliu teks susipykti, kad nustatytos taisyklės bus laužomos ir atkakliai brėžti elgesio ribas, ieškoti kompromisų. Kad ir kaip skaudintų atžalos elgesys, nusigręžti nuo jo ar jos – nereikėtų, širdies gilumoje jiems labai svarbu būti tėvų mylimiems.

Dažnai tėvai klausia, kaip reaguoti, jei paauglė užsimano prasidurti nosį arba nusiskusti pusę galvos plikai, o kitą pusę nudažyti raudonai. Leisti ar drausti? Psichologė pataria atsižvelgti į situaciją, juk jei paauglys labai maištaujantis – vargu ar jis paisys draudimų. Tokiu atveju, galbūt, geriau yra išsaugoti gerus santykius su vaiku ir užsimerkti į jo „stiliaus“ apraiškas arba bandyti atkalbėti.

Beje, čia labai gali padėti ypatingą autoritetą paauglio akyse turintys bendraamžiai – tarkim, jei pusbrolis mestels, kad nosyje auskarus turinčios panelės jam kelia pasibjaurėjimą, noro įsiverti blizgutį gali nebelikti akimirksniu! O jei matote, kad derybas dėl auskaro pralaimėsite, galbūt geriau nusileisti ir bent jau atlikti procedūrą higieniškame kabinete, nei vėliau grožėtis draugės bute pradurta dukros nosimi ar liežuviu.

Sakoma, kad “jei paauglystėje neprireikia psichologo, tai kada nors prireiks psichiatro“. Išgyventi hormonų audras, nekontroliuoti emocijų brendimo laikotarpiu yra normalu. Todėl tam tikros taisyklės, ribos, susitarimai turi išlikti. Kita vertus, tėvai turi tapti lankstesni ir pasiruošti, kad teks nemažai konfrontuoti.

Visgi nepamirškime, kad jei aštuonerių metų vaikui užtenka pasakyti, kad jis privalo būti namie ketvirtą valandą popiet, paaugliui tokie nurodymai nebetinka. Jam reikia motyvacijos. Kokios? Tai priklauso nuo konkretaus vaiko, tad tėvai turėtų rasti būtent jam tinkantį skatinimą – gal tai bus kelionės? Arba dienpinigiai? O gal verta valanda pavėlinti privalomą grįžimą namo?

Šalia motyvacijos turi būti ir aiškios pasekmės – kas bus, jei susitarimų nebus paisoma. Pavyzdžiui, jei savaitgalį sode praleidžiantys tėvai leido paaugliui surengti namuose vakarėlį, tačiau liepė sutvarkyti namus iki jiems grįžtant, o rado nusiaubtus namus ir kaimynų paliktą raštelį, kad tranki muzika skambėjo iki paryčių, jie savo atžalai gali pranešti, kad iš jo dienpinigių bus nupirktas naujas šviestuvas ir išvalytas kilimas, o jam kol kas teks būti be pinigų.

Be abejo, susikalbėti su paaugliu kartais būna sudėtingiau, nei būtų su marsiečiu. Jis nepavargsta ginčytis, draskyti akis ir t.t. Kad ir kokia beviltiška atrodytų situacija, reiktų susiformuoti geranorišką nuostatą, kad tai tavo vaikas ir nesvarbu, pyksitės jūs ar ne, turi su juo kalbėtis. Psichologė D. Balčiūnienė pabrėžia, jog labai svarbu, kad paauglys nejaustų neva tėvų jam „nuleidžiamo iš viršaus“ įsakymo, nes tokiu atveju jis būtinai ginsis: „Ką čia man aiškini!“.

Paauglystės ypatybė ta, kad vaikas jaučiasi jau suaugęs, turintis teisę į savo nuomonę. Todėl efektyvesnis nei nurodinėjimas būtų tarimasis su paaugliu, būtinai girdint ir tai, ką kalba jis, ir susitaikymas, kad teks priimti pykčio ir nepasitenkinimo dozę.

Pagrindiniai teiginiai, kuriais pagrįstas paauglių elgesys, tai „Aš pats“, „Aš laisvas“, „Noriu pabandyti“, „Draugai man yra viskas“. Tėvai dažnai skundžiasi, kad kalbos į jų vaiką atsimuša kaip žirniai į sieną. Kad kalbėjimas pasiektų tikslą, būtina atsižvelgti, kokiam tipui priklauso paauglys. Vizualikams, akustikams, kinestetikams reikia skirtingų žodžių ar veiksmų. Ne be reikalo sakoma, kad į vieną vaiką užtenka pažiūrėti, ir jis nebedarys, kitą sudrausminti pakeltu tonu, o dar kitą teks apriboti fiziškai – uždaryti kambaryje.

Aišku, yra vaikų turinčių vadinamąjį sociopatiškumo geną ir jokios kalbos čia nepadės. Toks ypatingas nepaklusnumas dažnai pasireiškia nuo ankstyvos vaikystės, o priežastys būna skirtingos: gimdymo traumos, smegenų pažeidimai ir pan.

Suprantama, visa tai taip vargina… Tačiau peržengę „sunkųjį“ laikotarpį (pikas vidutiniškai nuo 12 iki 16 metų), vaikai vėliau neretai dėkoja tėvams, kad šie neleido daryti visko, ko jie užsimanydavo. O ir ilgai sėta elgesio sėkla, kaip taisyklė, vėliau duoda vaisių – pastebime, kaip suaugę vaikai kalba mūsų žodžiais, kuriuos kažkada taip neigė.

Saulė Gradaitė / vppc.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here