Tiems, kurie bijo pradėti sportuoti ar nelabai tiki savo galimybėmis, geriausia pradėti nuo mažų žingsniukų, nespausti savęs. Taip sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologinio konsultavimo ir mokymų centro psichologė Ieva Vasionytė. „Pavyzdžiui, jei kenčiate nuo depresijos ir jums sunku išlipti iš lovos, tai ką jau kalbėti apie pabėgiojimą. Tad galima pradėti nuo trumpų 10 min. pasivaikščiojimų, kad ir aplink namą. O maža pradžia bus postūmis į priekį“, – pataria I. Vasionytė.

– Kodėl kai kurie žmonės nesportuoja?

– Kiek pačiai tenka dalyvauti įvairiuose sporto renginiuose, žygiuose, užsieniečiai pastebi, kad pas juos daugiau sportuoja vyresnio amžiaus žmonės, o pas mus daugiau jaunimo. Kodėl žmonės nesportuoja? Galima išskirti dvi priežastis. Viena – kad nemato prasmės sportuoti, kad tai gali ką nors pakeisti. Antra priežastis – nemano, kad jie sugebėtų sportuoti.

Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas didelis tyrimas bandant išsiaiškinti žmonių tipus pagal jų požiūrį į sveiką gyvenseną ir buvo išskirtos penkios grupės žmonių pagal jų motyvaciją. Trys grupės turėjo polinkį nesportuoti ir savo sveikata nesirūpinti. Pirma grupė – nepasitikintys savimi, pesimistai, galvojantys, kam čia sportuoti, jei jau lemta gyventi 50 metų, tai taip ir bus. Antra grupė – gyvenantys šia diena, galvojantys – šiuo momentu nemirštu, tai kam sveikata rūpintis, o kai bus blogai, tada pradėsiu sportuoti.

Be to, šie žmonės netiki, kad jiems pavyktų sportuoti, jiems sunku prisiversti tai daryti, rūpintis mityba, jie sako, kad turi per mažai galimybių sportuoti. Būtent šios dvi grupės – dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, arba jau išėję į pensiją, arba dirbantys mažai apmokamą darbą, išgyvenantys kažkokį nepriteklių.

Trečia grupė – malonumų ieškotojai, 16–26 metų žmonės. Jie daro tai, kas jiems smagu, ir galvoja, sveikata pasirūpins tada, kai reikės, o dabar smagiau  parūkyti, su draugais išgerti, prie kompiuterio pasėdėti. Jie tarsi save laiko nemirtingais – man dabar yra gerai, vadinasi, gyvensiu ilgai ir laimingai.

– Įrodyta, kad sportas padeda ne tik fizinei, bet ir emocinei sveikatai. Koks sporto poveikio mechanizmas emocinei sveikatai?

– Galima paaiškinti per tai, kaip fizinė veikla veikia mūsų hormoninę sistemą. Galima išskirti tris hormonus: dopaminą, serotoniną ir kortizolį. Dopaminas yra hormonas, atsakingas už mūsų motyvaciją veikti (pvz., kadangi išsiskiria dopaminas, mes ryte norime keltis iš lovos), jis sukuria pasitenkinimo jausmą už atliktą darbą (tarkim, einame rašyti projekto, kad gautume pasitenkinimo jausmą, kai jį baigsime). Kai dopamino veikla nėra sutrikusi, žmogus nori, veikia ir dirba. Serotonino funkcija – nuotaikų reguliavimas ir gebėjimas išgyventi malonumo jausmą, džiaugtis gyvenimu. Sportas ir yra susijęs būtent su šio hormono išsiskyrimo skatinimu.

O kortizolio išsiskyrimas padidėja, kai išgyvename stresą. Kortizolis ne tik skatina mus veikti ir spręsti stresines situacijas, bet turi ir šalutinį poveikį – jei kortizolio išsiskyrimas trunka ilgai, pradeda silpti imuninė, virškinimo ir reprodukcinė sistema. Tai artina mus prie įvairių ligų.

Tyrimai parodė, kad sportas paskatina dopamino ir serotonino išsiskyrimą ir sumažina kortizolio išsiskyrimą. Kodėl sergantiems depresija rekomenduojama užsiimti fizine veikla? Nes antidepresantų veikimas paremtas tuo, jog bandoma cheminiu būdu sureguliuoti žmogaus dopamino ir serotonino sistemas, kad žmogus vėl norėtų keltis iš lovos, jaustų džiaugsmą. Sportas daro lygiai tą patį. 1999 m. atliktas tyrimas, kuris lygino sporto ir antidepresanto „Zolofto“ efektyvumą. Rezultatai parodė, kad pabėgioti tris kartus per savaitę po 30 minučių taip pat efektyvu, kaip gerti antidepresantą „Zoloftą“.

O 2006 m. Olandijoje tyrime dalyvavo 19 tūkst. dvynių ir jų šeimos narių. Buvo lyginami sportuojantys ir nesportuojantys žmonės. Sportuojantys turėjo mažiau depresijos, nerimo sutrikimo požymių, jie buvo linkę daugiau bendrauti su žmonėmis (kas irgi labai susiję su mūsų kasdiene nuotaika ir gyvenimo kokybe) ir mažiau nerimauti (stresuoti). Taigi sportas teigiamai veikia ir nuotaiką, ir motyvaciją, produktyvumą, mokymosi rezultatus.

– Tie, kurie nenori sportuoti, randa įvairiausių argumentų to nedaryti. Kaip žmogų priversti pradėti sportuoti?

– Labai baisiai skamba žodis „priversti“. Vienas bazinių žmogaus poreikių – autonomija. Tai reiškia – aš pats sprendžiu, kaip gyvenu. Ir kas kartą, kai bet kuriam iš mūsų pradedama aiškinti, kada ir kaip valgyti, kiek sportuoti ir t. t., kyla atstūmimo reakciją. Todėl pačiam žmogui verta susigalvoti argumentų, kodėl jam tai naudinga. Pavyzdžiui, vienam svarbu, kad sportuojant auga produktyvumas, protas tampa aštresnis. Beje, tyrimais įrodyta, kad tų, kurie sportuoja, mokslo pasiekimai aukštesni negu tų, kurie nesportuoja.

Pabaigoje norėtųsi pakalbėti apie tuos, kurie bijo pradėti sportuoti, kurie nelabai tiki savo galimybėmis. Svarbiausia – pradėti nuo mažų žingsniukų, nespausti savęs. Pavyzdžiui, jei kenčiate nuo depresijos ir jums sunku išlipti iš lovos, tai ką jau kalbėti apie pabėgiojimą. Tad galima pradėti nuo trumpų 10 min. pasivaikščiojimų, kad ir aplink namą. O maža pradžia bus postūmis į priekį. Kitas dalykas – sportas nebūtinai yra bėgiojimas. Rinkitės tai, kas jums įdomu: važiuokite dviračiu, lankykite šokius, vaikščiokite į žygius.

Rasa Pekarskienė, „Sveikata“ | LRT.lt

loading...