Kaip prašyti ir išlikti stipriu?0 (0)
Greičiausiai daugeliui mūsų prašyti pagalbos kito žmogaus asocijuojasi su savęs žeminimu, nuvertinimu. Tada paprastai mes sakome: „Prašyti to ar to…, na jau ne! Aš tikrai taip nesižeminsiu..“ Prašyti yra baisu, nes tolygu būti silpnu, neprašyti – tai likti „stipriu“, „oriu“ ir vienam žingsniuoti per pasaulį. Tai toks mūsų įvaizdis. Ir visgi jei pažvelgtumėme į save giliau, tai greičiausiai ten aptiktumėm vienišumą, baimę, pyktį.
O dabar pabandykime į kreipimąsį pagalbos pažvelgti kiek kitaip. Prašo, naudojasi kitų pagalba stiprūs žmonės, nes kreiptis pagalbos yra bendradarbiauti su kitais ir galimybė jiems būti naudingais, svarbiais. Tai puiki galimybė kažkam įsipareigoti ir mėgautis tuo, kad mūsų kažko prašo. Kita vertus, įsipareigojimas kitam gali ir gąsdinti. Galbūt kažkada mama ar tėtis sakė: „Niekam nebūk skolingas (įsipareigojęs)“. Todėl galimai esanti gyva mūsų galvoje nuostata „nebūti niekam skolingu“ ir blokuoja įgūdžio kreiptis pagalbos formavimąsį bei bedradarbiavimą su kitais.
Ištikrųjų mus tai moko atsakomybės, žinojimo, kad „Aš galiu“, disciplinuotumo, įsipareigojimo. Tai mus stiprina iš vidaus, tokiu būdu mes tampame stipriais, atsiranda motyvas būti sąžiningu, atsakingu prieš kitą žmogų. Taip mes mokomės laikytis savo žodžio. Ir tame yra didelis pliusas.
Bejėgis žmogus naudojasi kito žmogaus jėga. O kai žmogus yra stiprus, jis ir kitam gali padėti tapti stipriu, kreipdamasis: „Man čia reiktų tavo pagalbos“. Prašymas apjungia žmones. Jeigu nemokame prašyti, jaučiame daug baimių, neužtikrintumo, nepasitikėjimo. Tuomet sunku žengti žingsnį linkt to, kad tapti stipresniu. Visgi svarbu žengti žingsnį per savo baimes, gėdą, nepasitikėjimą ir kreiptis pagalbos, jos paprašyti.
Čia gali gąsdinti, kad paprašius pagalbos gausime atsakymą „Ne“. Tačiau tai yra ženklas, kad pasąmonėje tas žmogus tiki, kad aš pats galiu susitvarkyti. „Tu šaunuolis, tu susitvarkysi. Gal dar ne visas galimybes išnaudojai, pagalvok“. Ir tai labai sustiprina iš vidaus, nors greta galimai pajusime ir nuoskaudos, liūdesio ar pasipiktinimo atgarsį.
Taigi, kai prašome:
- Mes tampame stipresni ir kitą darome tokiu;
- Atrandame savo naujus resursus ir galimybes;
- Mes sužinome, kad išgirsti “ne” nėra mirtina;
- Mokomės patys tvarkytis su savo jausmais;
- Plečiame bendradarbiavimo su kitais galimybes, stipriname bendravimo įgūdžius;
- Jaučiamės mažiau vieniši ir atstumti pasaulio;
- Pamatome, kad mus supantis pasaulis yra mus priimantis ir visai draugiškas;
Kreiptis pagalbos, prašyti – visada yra bendradarbiavimas, vedantis į kitos kokybės santykius. Svarbu mokėti prašyti ir tuo pačiu, jei mūsų ko nors prašo, tai nereiškia visada sutikti. Mes esame laisvi rinktis, kas yra svarbu konkrečiu momentu ir todėl laisvai galima pasakyti ir “ne”.