“Jus, skaitytojau, kaip ir mane, tikriausiai kankina bent jau viena iš šių problemų: pasitikėjimo savimi trūkumas, problemos su ilgalaikiais santykiais, seksualinė disfunkcija, netikėtas ar nuolatinis dirglumas, dažni nekontroliuojamo įniršio priepuoliai, įkyrus potraukis meluoti ar priklausomybė nuo ko nors, chroniškas kaltės jausmas ir t.t. Visus šiuos dalykus sieja tai, kad juos įprasta laikyti „psichologiniais“ sutrikimais. Išeitis tokiu atveju akivaizdi – apsilankyti pas psichoterapeutą”, – svarsto Eva Illouz, portale haaretz.com.

Žmonės ir anksčiau kentėjo nuo dvasinių sutrikimų, tačiau tada jie buvo suprantami visiškai kitaip, nei dabar. Dvasiniai sutrikimai anksčiau buvo nagrinėjami religiniu aspektu. Juos laikė nuodėmės, apsėdimo, Dievo bausmės ar fizinio atsilikimo pasekme. Šalino juos maldomis, bausmėmis, ritualiniais šokiais, kūno suvaržymais, išpažintimis ar šaltomis voniomis.

Mes gi nagrinėjame dvasinius sutrikimus psichologijos aspektu – kaip konfliktų ir traumų, išgyventų vaikystėje pasekmė ir tikime, kad jų galima atsikratyti, jeigu apie juos pasikalbėsime ar pakeisime savo pačių ir aplinkinių žmonių elgesį. Psichologai pakeitė psichikos apibrėžimą ir tai susilaukė politinių pasekmių. Kodėl? Todėl, kad tai, kuo mes laikome savo psichiką, nepaprastai svarbu politinei valdžiai. Jeigu manote, pavyzdžiui, kad žmonėms iš prigimties būdinga būti egoistiškais ir nuolat rungtyniauti, tai tokia nuostata visiškai pateisina kapitalistinę ekonomiką. Psichologija – tai ne tik gydymo priemonė. Tai visiškai nauja pasaulėžiūra su politine potekste.

Jeigu viskas yra būtent taip, tai turėdami galvoje neįtikėtiną šios problemos svarbą šiuolaikinei visuomenei, turime rimtai ištyrinėti šią pasaulėžiūrą. Kokius sielos tipus formuoja psichoterapija ir kokį ryšį tokia dvasinė organizacija turi su egzistuojančia visuomenine santvarka?

MŪSŲ NEPILNAVERTIS „AŠ“

Religinėse kultūrose iki Naujųjų Amžių pradžios siela buvo suvokiama kaip gera ar bloga, nuodėminga ar tyra, einanti Dievo arba Šėtono keliu. Psichologija gi žvelgia į psichiką ne kaip į tam tikrą moralinę etinę esybę, bet kaip į esybę, kurią suformuoja įvykiai ir stimulai, kurie, kaipo tokie, neturi moralinės ir etinės reikšmės. („Edipo kompleksas“, nežiūrint į tiesioginį ryšį su incestu, neturi moralinės etinės reikšmės). Tokios emocijos kaip pyktis, pavydas ar godumas, kurias krikščionybė laiko mirtinomis nuodėmėmis, dabar laikomos nebe ydomis, bet gilios mūsų vidinio psichinio pasaulio dezorganizacijos simptomais. Psichologinėje kultūroje mūsų sunkumai bendraujant su išoriniu pasauliu aiškinami kaip problemos bendraujant su pačiu savimi. Kitaip sakant, ne tik pasaulis neturi būti traktuojamas, remiantis moralinėmis ir etinėmis normomis, bet ir jo trūkumai nurodo visų pirma mūsų pačių „Aš“ nepilnavertiškumą.

Įsivaizduokite, kad atėjote į šeimyninės terapijos kursą susierzinusi dėl to, kad jūsų egoistiškas ir abejingas vyras niekad nepadeda jums skalbiant, neplauna indų, nesirūpina vaikais. Jūs be abejonės išgirsite, kad jūsų moralinis pasmerkimas – tai neadekvati reakcija į jūsų vyro abejingumą jūsų sunkiam darbui namuose ir kad šis smerkimas fiziškai kliudo kontroliuoti situaciją, o taip pat suprasti, kad vyras viso labo peržaidžia vaikiškus priklausomybės scenarijus. Arba sužinosite, kad jūsų pyktis – tai jūsų pačios troškimo jį nubausti pasekmė. Iš savo psichologo jūs nieko neišgirsite apie patriarchalinę kontrolę kaip visuomeninės kontrolės formą, arba apie moralines etines jūsų vyro savybes.

Tada gaunasi, kad „psichika“ – tai esybė, kuri turi būti vertinama ne moraliniu etiniu aspektu, bet kaip pasekmė „impulsų“, „pasąmoningų troškimų“, „potraukių“, „įkyrių norų“ – visi šie žodžiai pašalina moralę ir etiką iš žmonių poelgių (tai itin akivaizdu švietimo sferoje, kur draudžiama žvelgti į vaikus kaip į gerus ir blogus – jie tiesiog turi specifinius poreikius). Dabar, kai nagrinėjame savo pačių psichiką, mes neatsekinėjame nuodėmingų minčių ir norų, bet greičiau priešingai – ieškome teisybės, kuri glūdi giliai mumyse ir kuri turi būti kantriai ištraukiama iš ten tuo tikslu, kad pasiektum laimę ir emocinį stabilumą. Pavyzdžiui, sadomazochistinis seksas yra labiau sąžiningas negu įprastas būtent dėl to, kad tai – slopinamas potraukis ir jis yra ištrauktas iš pasąmonės.

Nagrinėdami savo sąmonę, mes neieškome ten pagundos nuodėmiauti. Mes ieškome ten požymių „disfunkcijos“ su kuria reikia susidoroti. Religija įvesdavo tabu ir suteikdavo galimybę aiškiai atskirti gėrį nuo blogio. Psichologija gi užsiima tabu laužymu, kruopščiu tyrinėjimu kažkokios tiesos, kuri slypi giliai viduje, emocijų ir blokuočių, kurios neleidžia mums optimaliai funkcionuoti ir surasti savo vidinę teisybę, įveikimu. Naujas kultūros tikslas slypi ne tame, kad būtum geras ir moralus, o tame, kad būtum sveikas ir sąžiningas pats su savimi. Tačiau paradoksas slypi tame, kad šie idealai pavertė mus „ligoniais“ ar „nesąžiningais“ žmonėmis, kurie privalo nuolat darbuotis patys su savimi. Moterys, kurios pernelyg stipriai myli vyrus, vyrai, kurie yra emociškai abejingi, vyrai, kurie veda pirmas pasitaikiusias moteris ir moterys, turinčios šimtą seksualinių partnerių – visi jie „kenčia“ nuo užslėptų problemų, kurios neleidžia jiems pasiekti laimės ir sveikatos „normos“.

Reikia pažymėti, kad iki Froido psichiatrija gydė pacientus, kurie kliedėjo ar turėjo rimtų sutrikimų. Froidas išplėtė kategoriją žmonių, kuriuos reikia gydyti, įvedęs sąvoką „neurozė“, kuri reiškė vidinį konfliktą. Ir nors jis gydė rimtai sergančius žmones (pavyzdžiui, su paralitine isterija), sąvoka „neurozė“ leido išplėsti požiūrį į psichinius susirgimus ir disfunkcijas. Jeigu vedęs vyras negeidė savo žmonos ar moteris jautė susierzinimą savo motinos atžvilgiu, tai šiuos dalykus nustojo laikyti paprastais gyvenimiškais nemalonumais, juos pradėta laikyti disfunkcijomis, kurias reikia gydyti. Sąvoka „neurozė“ taip pat reiškia, kad mes turime gyventi be vidinių konfliktų. Tokiu būdu pateisinamas psichologų įtraukimas į bet kokios mūsų problemos sprendimą. Pavyzdžiui, Margaretė Machler, viena pirmųjų psichoanalizės propagandisčių JAV, tvirtino: „Atrodo, kad žmogiškai būčiai būdinga, jog nė vienas, net gabiausias vaikas su pačia optimaliausia motina nesugeba išgyventi atsiskyrimo ir individualizacijos proceso be krizių, be traumų kovojant dėl suartėjimo ir įžengti į „Edipo komplekso“ laikotarpį be sunkumų“.

Jei „patys gabiausi“ vaikai ir pačios „optimaliausios“ mamos vis dar neapsieina be „sunkumų“ ir „krizių“, tai reiškia, kad ir normalūs, ir nukrypimų turintys vaikai – visi vaikai – negali būti psichiškai sveiki ir, reiškia, jiems reikalinga psichologo pagalba, kad įveiktų bet kokias gyvenimiškas krizes.

Septintame XX amžiaus dešimtmetyje psichologinėje terapijoje įvyko štai kokios permainos. Psichologai ne tik išplėtė psichinių sutrikimų sferą iki gerokai platesnio neurotinių disfunkcijų spektro, bet ir pasigavo idėją, kad sveikata ir savirealizacija – tai vienas ir tas pats. Iš ko sekė būtinybė nustatyti naują žmonių kategoriją: t.y. tuos, kurie neatitinka šio psichologinio idealo, nuo šio momento imta laikyti nesveikais.

Analogija su kūnu. Jei darysime prielaidą, kad kūnas, kurio muskulai nepilnai išsivystę, yra ligotas, tai visi mes pasakytume, kad tai absurdas. Tačiau būtent taip mes teigiame, kalbėdami apie sielą. Kaip Zenono paradokse: psichinė sveikata ir savirealizacija, tai strėlės tikslas, o strėlė nuolat juda ir niekad nepasiekia tikslo. Tai amžinas siekis save tobulinti, kuris būdingas mūsų visuomenei ir kuris maskuoja tai, ką aš vadinu psichologine politika.

EKONOMINĖ MAŠINA

Labiau nei bet kuri kita socialinė grupė, psichologai tapo centriniu šiuolaikinės visuomenės ir šiuolaikinio kapitalizmo nervu. Įtakingos grupės gali įpiršti savo pasaulėžiūrą likusiai visuomenės daliai – toks dėsnis. Psichologai tapo tokiais įtakingais dėl to, kad įsismelkė į visas socialines sferas: armiją, verslą, šeimą, seksualinį gyvenimą, reklamą, valstybę, švietimą. Jie įsiskverbė į visas socialines sferas dėl to, kad pasiūlė būdą, kaip spręsti konfliktus, leidžiantį žmonėms bendradarbiauti vieniems su kitais darbinėje aplinkoje, kur individualumas reiškia tiek pat, ar netgi daugiau, kaip įgūdžiai ir žinios.

Nė viena socialinė grupė XX amžiuje nebuvo tokia visur esanti kaip psichologai, kadangi jie permąstė žmonių motyvacijos, konflikto ir harmonijos prigimtį. Kodėl jie pasiekė tokios sėkmės? Kažkas galbūt pasakys, kad dėl to, jog atrado tikruosius mąstymo dėsnius. Tačiau jų sėkmės negalima paaiškinti tiktai tuo, nes: a) mokslinis Froido teorijos pagrįstumas buvo užginčytas ne vieną kartą, kas byloja apie tai, kad Froidas yra visų pirma naujos technologijos kultūroje kūrėjas; b) psichologinėje praktikoje egzistuoja begalė viena kitai prieštaraujančių teorijų, kurios visiškai skirtingai traktuoja psichiką (dinaminė, biheivioristinė, kognityvinė psichologijos), kas liudija apie tai, kad psichologija yra neefektyvi kaip vieninga mokslinė teorija; c) psichologija buvo pritaikyta sferose, kurių neaprėpė mokslas, tokiose kaip dorovinio tobulėjimo kultūra, dvasingumas ir dvasiniai mokymai, kuriuose neretai dalyvauja nekompetetingi žmonės, kurie, vis dėlto, yra efektyvūs ta prasme, kad pagelbėja jais tikintiems žmonėms.

Tai reiškia, kad psichologija veikia kaip kultūrinė pasaulėžiūra, padedanti suprasti ir išgydyti mūsų Aš, panašiai kaip kalba leidžia mums išreikšti tai, kuo mes esame šiame pasaulyje, kuriame aiškios taisyklės ir normos, susijusios su asmenybe, yra morališkai sunaikintos. Tačiau tai dar ne viskas.

Priežastis, dėl kurios sveikatos ir vidinių konfliktų nebuvimo idėja tapo tokia reikšminga visame XX amžiuje, slypi tame, kad ji aktyvizuoja gigantišką ekonomikos mašiną. Kuo labiau mes siekiame padaryti sveikesnį savo Aš, tuo daugiau prisikuriame psichologinių problemų. Kuo daugiau žmonių galime pavadinti nesveikais ir reikalingais pagalbos bei tobulėjimo, tuo daugiau atsiranda klientų. Paimkime kaip pavyzdį drovumą. Dar prieš dvidešimt metų drovumas buvo laikomas teigiamu bruožu, požymiu, kad žmogus yra kuklus, pakankamai santūrus ir doras. Tačiau drovumas buvo iš naujo įvertintas ir pavirto „socialiniu pavojaus jausmu“, kurį reikia gydyti medikamentais ir psichologų konsultacijomis. Viskas labai paprasta: kuo daugiau emocijų ir elgesio modelių mūsų nagrinėjama profesionali grupė pripažįsta „sutrikimais“, tuo daugiau problemų bus laikoma psichinėmis ir tuo dažniau psichika taps pelno šaltiniu.

Psichologija tokiu atveju tampa ne šiaip profesija. Tai – mega industrija. Šiandien mes kreipiamės į psichologus kad pasikonsultuotume dėl šeimos, seksualinių reikalų, švietimo, darbinių problemų, kad padidintume ekonominį efektyvumą, dėl reklamos, esant politiniams konfliktams it t.t. Sudėtinga atrasti socialinę problemą (konfliktai su kitu žmogumi, pasitikėjimo žmonėmis krachas), kuri nebūtų priskirta psichologinių problemų kategorijai. Bendras bruožas tarp visų psichologų, okultinių gydovų, savęs tobulinimui skirtų seminarų ir knygų bei psichoaktyvių vaistų yra tas, kad visa tai yra ekspertinių žinių (iš psichologijos, farmacijos, genetikos ir pan. sferų) panaudojimas, siekiant keisti emocijas – sumažinti stresą ar baimę, užtikrinti gerovės jausmą, sustiprinti sutuoktinių poros artumą, padidinti pasitikėjimą savo jėgomis, susilpninti savęs menkinimą.

Pateiksiu kelis skaičius. Amerikoje 2010 metais psichologai užėmė apie 174 000 darbo vietų. Laukiama, kad bendras psichologų užimtumas išaugs 22% iki 2020 metų, kur kas daugiau nei vidutiniškas užimtumas visose kitose profesijose, kur šis rodiklis siekia 14%. Psichinės sveikatos organizacija (Mental Health Organization) paskelbė apžvalgą, kurioje nagrinėjama psichinės sveikatos problemų vertė. Tokių problemų sprendimo vertė išsivysčiusiose šalyse sudarė nuo trijų iki keturių BNP procentų. Amerikoje ankstyvojoje šio proceso stadijoje, 1990 metais, bendra visų psichinių sutrikimų gydymo vertė sudarė 148 milijardus dolerių. Išlaidos psichinei sveikatai ir gydymui nuo priklausomybės nuo narkotikų Amerikoje 1997 metais siekė 85,3 milijardus dolerių. Prie šios sumos reikėtų pridėti ir nelegalias psichoterapijos paslaugas, kur vien tik penki tūkstančiai lektorių-motyvatorių uždirba milijardą dolerių per metus.

Personaliniai treningai su šioje sferoje dirbančia 40 000 specialistų armija Amerikoje – tai rinka, kurios apimtis siekia 2,4 mlrd dolerių ir kuri auga 18% per metus. Įprasta kassavaitinio telefoninio skambučio kaina per mėnesį išauga iki 200-500 dolerių. Korporatyviniai treneriai ima dar daugiau.

SIELOS PRIVATIZACIJA

Dabar jūs galite pasakyti – na ir kas? Psichologai užsidirba pinigus, žmonėms suteikiama pagalba, kokios problemos? O problema štai kokia: psichologai transformavo paaiškinimo organizavimo būdą, kitaip sakant tai, kaip mes paaiškiname savo ir svetimą elgesį. Kodėl tai taip svarbu? Todėl, kad nuo to, kaip mes paaiškiname savus ir svetimus pasisekimus ir nepasisekimus, tiesiogiai priklauso socialinės santvarkos pateisinimas. Jeigu savo nesugebėjimą dirbti nuolatinį darbą jūs paaiškinsite tuo, kad jums trūksta pasitikėjimo savimi ar tendencija į savęs naikinimą, tai jūs mąstysite apie savo darbo aplinką ir ekonominę santvarką kitaip negu aiškindami nesugebėjimą dirbti prastais įstatymas, kurie supaprastina darbuotojų atleidimą, arba kaltinsite negailestingą rinkos ekonomikos konkurenciją.

Štai pavyzdys, kaip psichologai paveikė politinę kultūrą, pakeisdami atsakomybės paskirstymo būdus. Trečio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje psichologai pradėjo skverbtis į Amerikos korporacijas. Jie padėdavo vadybininkams geriau organizuoti darbo aplinką, kad padidėtų produktyvumas. Vienas iš psichologų įsismelkimo į ofisus ir gamybą istorinių rezultatų tapo draudimas demonstruoti pyktį darbo vietoje. Geras vadybininkas ir geras darbuotojas turi visą laiką demonstruoti savo sugebėjimą suprasti kitus ir ginti jų Aš interesus. Pyktis tapo nepakankamo profesionalizmo, žmogaus, kuris „nesusidoroja“ simboliu.

Iš visų emocijų pykčio jausmas, tikriausiai, yra pats politiškiausias: be jo žmogus vargu ar pradės mąstyti apie revoliuciją, demonstracijas ir socialinius protestus. Tačiau įpykusiems žmonėms visur ir visada įteiginėjama, kad jų pyktis – tai jų asmeninė problema, kad pyktis turi psichologinę priežastį, kurią galima ir reikia pašalinti, ir kad nesėkmės tai darant tik įrodo žmonių nepilnavertiškumą. Bet ar iš tiesų pyktis yra grynai asmeninė problema? Pamąstykime, pavyzdžiui, apie tai, kaip šiuolaikinė darbo aplinka gali išprovokuoti pyktį: žmonės mokomi būti originaliais ir kreatyviais, tačiau dauguma dirba tokiose vietose, kur vykdoma rutininė veikla. Žmonės mokomi, kad jų pastangos ir talentai turi būti atlyginti, tačiau praktikoje jie susiduria su neteisingumu ir „blatu“. Žmonės mokomi būti savarankiški ir pasikliauti savimi, tačiau daugumai tenka atsitrenkti į griežtas biurokratines taisykles ir hierarchiją. Žmonės mokomi išlikti ramiais ir laimingais, tačiau viešpataujant kapitalizmui juos gali atleisti iš darbo bet kuriuo momentu, tiesiog „optimizuojant gamybą“.

Šiuolaikinė darbo aplinka paprasčiausiai negali nekelti chroniško nepasitenkinimo, kadangi pasižymi sisteminiu pripažinimo deficitu, kur „pripažinimas“ – tai nepaprastai svarbus darbuotojui jo veiklos įvertinimas. Ir tuo pačiu pykčio demonstravimas dar niekad nebuvo toks nepriimtinas, kadangi pyktis, kaip manoma, liudija apie neprofesionalizmą. Tokiu būdu kovoti su pykčiu pavedama psichoterapeutams, knygoms apie savęs tobulinimą, o tai, savo ruožtu, nukenksmina nepaprastai galingą politinę jėgą ir pykčio potencialą. Psichologų valia pyktis nustumiamas už įstatymo ribų, jis tampa nesveikatos požymiu, požymiu to, kad žmogus turi išspręsti savo vidinius konfliktus. Pyktis paverčiamas asmenine žmogaus problema, ženklu, kad žmogus nepakankamai gerai išauklėtas ar su juo kažkas negerai.

Pašalinus pyktį iš kultūros, pradedant aštuntu XX amžiaus dešimtmečiu pradeda kaip grybai po lietaus dygti treningai, mokantys valdyti savo pyktį. Jų propaguojami pykčio priepuolių atsikratymo būdai pagrįsti, pavyzdžiui, tokiomis technologijomis, kai reikia įsivaizduoti pykčio objektą, išmokti gilaus kvėpavimo, meditacijos, empatijos pareiškimo technikų.

Viešoji tvarka Izraelyje, kaip ir kitose šalyse, o gal ir labiau nei kitur, provokuoja nepasitenkinimą, pyktį ir nerimą. Mūsų visuomenėje neįprastai didelis ir nesveikas pasitikėjimas judėjimu New Age, dvasiniais mokytojais ir psichoterapeutais. Visa tai kanalizuoja, kontroliuoja ir sprendžia konfliktus ir sprendimus. Žinoma, kai kuriems žmonėms reikalinga pagalba, ir psichologai iš tiesų padeda. Tačiau milžiniški resursai nukreipiami į laimės, ramybės, relaksacijos ir bešališkumo simuliaciją. Suformuojama patenkinta nuotaika veda į ypatingas pasyvumo, inertiškumo formas į visišką neveiklumą aplinkinio pasaulio atžvilgiu. Tuo metu, kai daugelis mūsų politikos reiškinių ir institucinių problemų reikalauja rimto nagrinėjimo, toks pasyvumas kelia nerimą ir yra netgi pavojingas.

Psichologizuotas Aš pernelyg susirūpinęs savo paties gerove ir emocijomis. Tokie žmonės – tai Aš, kuris galvoja, jog jeigu jis pakankamai užsiima pats savimi, tai šitai pakeis aplinkinį pasaulį arba kad išorinis pasaulis nieko nereiškia, svarbus tik vidinis pasaulis, ir kad konfliktus visada galima išspręsti suradus teisingą bendravimo būdą. Tačiau socialinės permainos taip nevyksta. Psichologai vaidina svarbų vaidmenį visuomenės depolitizavime, jie daro tai privatizuodami problemas, o taip pat pažadėdami (bei liepdami) save tobulinti. Politinis pyktis, pyktis, kurį pagimdo neteisingi ir nehumaniški institutai – tai politinė emocija ir dėl to ji turi būti išreikšta ir paremta viešai.

Šita gigantiška emocijų valdymo mašina dabar tapo neatskiriama neoliberalizmo kultūros dalimi. Kodėl neoliberalizmas taip puikiai veikia kaip ideologinė sistema? Todėl, kad jis naudingas dominuojančioms pasaulyje Vakarų valstybėms ir yra propaguojamas psichologų: mes patys atsakome už savo nesėkmes; jeigu pakankamai gerai darbuosimės su savimi, tai galėsime daryti viską, ką panorėsime; realybė neegzistuoja, egzistuoja tiktai mūsų realybės interpretacija; mes galime tobulinti save iki mirties. Tačiau turi būti aiškiai pasakyta: normali visuomenė – tai ne ta visuomenė, kurioje žmonės imasi atsakomybės už jos trūkumus ir neteisybę, institutus ir darbo aplinką. Normali visuomenė – tai ne ta visuomenė, kur žmonės tobulina savo sąmonę iki pat mirties tam, kad užmaskuotų ydas ir visuomeninių institutų neįgalumą. Neoliberalizmas remia ne tik nacionalinės pramonės, bet ir sąmonės, protų privatizaciją. Psichologija psichikai yra tas pats, kas neoliberalizmas rinkai: ideologija, pateisinanti daugumos nesėkmes tuo tikslu, kad paaiškintų kitų pasisekimus ir triumfus kaip sunkiai pelnytą ir užsitarnautą rezultatą, pasiektą dėka darbo su savo sąmone. Mes turime atmesti tokią pasaulėžiūrą ir grąžinti politiką į savo sielas.

Parengė Šeima ir Namai
Iliustracija: canstockphoto.com

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!