kritika

Rašytoja Elizabet Gilbert (Elizabeth Gilbert), kurią labiausiai pasaulyje išgarsino memuarų knyga „Valgyk, melskis, mylėk“, pasidalijo mintimis, kaip, jos manymu, reikėtų reaguoti į kritiką. Čia tekstas pateikiamas sutrumpintai, originali versija – rašytojos paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Stiklo šukė

„Kartą per susitikimą skaitytojai manęs paklausė, kaip aš reaguoju, kai kritikuoja mane arba mano knygas – ypač internete. Šį klausimą man pateikia dažnai, todėl nutariau atsakyti išsamiai, tikėdamasi, kad mano žodžiai kam nors padės – nesvarbu, kas jūs ir ką veikiate savo gyvenime.

Paprasčiausias ir trumpiausias mano atsakymas į klausimą, kaip aš reaguoju į kritiką, yra „niekaip“. Aš neskaitau straipsnių ir komentarų, kuriuose mane kritikuoja, ir specialiai jų neieškau internete.

Aš vengiu kritikos ne todėl, kad man nusispjaut, ką žmonės kalba apie mane. Atvirkščiai – todėl, kad kitų žmonių nuomonę imu per giliai į širdį. Esu jautrus žmogus, todėl mane lengva sužeisti piktu žodžiu. Žinau, kad pikta kritika gali mane blogai paveikti, o aš neturiu tikslo savęs žaloti.

Apie mano darbą parašyta daug išsamių recenzijų rimtuose leidiniuose – bet aš jų niekada neskaičiau. Pavyzdžiui, žinau, kad legendinė kritikė Džanet Maslin (Janet Maslin) prieš keletą metų parašė didžiulę mano knygos „Pasižadėję“ recenziją „The New York Times“, bet aš neturiu žalio supratimo, ką ji rašė, ir nesiruošiu domėtis. (Pažįstami man pasakė, kad recenzija buvo negatyvi, kai kurie atsiuntė nuorodą – ačiū, bičiuliai.) Tokiais atvejais aš padėkoju už informaciją ir nusisuku, kaip nusuku akis nuo televizoriaus, kai rodo žmogžudystės vietą, nuo kurios kraujas stingsta gyslose. Neketinu įsileisti tų žodžių į savo galvą. Negaliu laikyti šių vaizdų savo galvoje. Įsileisti – tai reikštų smurtauti prieš save, o aš nenoriu savęs terorizuoti.

Regis, Džonas Apdaikas (John Updike) yra pasakęs: skaityti savo knygų recenzijas yra tas pats, kas valgyti sumuštinį, kuriame gali būti paslėpta stiklo šukė. Tai sumuštinis su stiklo šuke. Kokia man nauda iš to, kad suvalgysiu kažką, nuo ko mano viduje prasidės kraujavimas?

Jeigu recenzija geranoriška (ir ją perskaitė mylintis šeimos narys) – aš ją perskaitysiu. Atspėkite kodėl. Taip, labai malonu, kai tavo darbas giriamas! Tai būna taip retai! Todėl mėgaukitės, kai taip nutinka, džiaukitės į valias. Nieko blogo pasilepinti skaniu sumuštiniu be stiklo šukių. Mes visi turime save „pamaitinti“.

Kas nors pasakys: „Bet kaipgi jūs galite laikyti save sąžininga kūrėja, jeigu esate pasiruošusi klausytis tik gerų žodžių ir nekreipiate dėmesio į kritiką?“ Atsakau: „Tai mano rūpestis – likti sąžininga kūrėja, o ne kritiko.“

Kritikas stengiasi ne dėl manęs, jis stengiasi dėl laikraščio. Kritikas turi savo atsakomybę – jis turi likti sąžiningas, bet jis neprivalo traukti manęs iš bėdos arba imti giliai į širdį mano interesus. Mūsų santykių esmė kitokia. Aš nejaučiu neapykantos kritikams, jie yra natūrali kūrybinio peizažo dalis. Bet aš neklausau kritikos iš žmonių, kurie neima į širdį mano interesų, – man tokia kritika niekaip nepadeda dirbti.

Vis dėlto neigiamus atsiliepimus apie savo darbą aš priimu. Bet tik iš tam tikrų žmonių ir tam tikru laiku. Žmonės, kurių nuomonės aš paisau, turi teisę siūlyti man kritiką. Jų nedaug ir aš juos branginu. Tai keletas artimųjų, kuriais aš pasitikiu, mano šeimos nariai ir kolegos.

Geranoriškumas – labai svarbi sąlyga. Aš galiu išklausyti atvirą nuomonę, kai ji sakoma iš geros širdies. Atvirumas be geranoriškumo nevertas tos kainos, kurią už jį sumokate.“

Nemaitinkite trolių

„Interneto amžiuje sunku išvengti negatyvios kritikos. Virtualioje erdvėje apie save galite perskaityti siaubingų dalykų. Bet kas, kuo čia pasidalinate, gali būti žiauriai, įžeidžiamai išjuokta. Tačiau tai nedaro interneto blogio vieta. Iš tiesų tai ir nuostabi vieta saviraiškai. Mėgaukitės šia galimybe ir dalinkitės savo kūryba su pasauliu. Neskaitykite komentarų. Tiesiog neskaitykite. Ir „neguglinkite“ savo vardo, jeigu nenorite savęs sužeisti.

Žinoma, kartais neįmanoma išvengti nemalonių komentarų. Būna, kad socialiniuose tinkluose parašoma kai kas nemalonaus, šiurkštaus. Blokuokite, ignoruokite, neįstrikite ties tuo. Nemaitinkite trolių. Nesileiskite jų įtraukiami. Neleiskite jiems pavogti iš jūsų teisės naudotis tokiu stebuklu kaip internetas. Jūs turite teisę kalbėti ir teisę viešinti savo darbus, turite teisę atrasti savo auditoriją. Todėl tęskite saviraišką nekreipdami dėmesio į kritiką. Laiku nusigręžkite.

Nesėdėkite išplėtę akis priešais monitorių pirmą valandą nakties po to, kai paskelbėte tai, kas jums svarbu. Skaitydami aibę gerų atsiliepimų vis tiek aptiksite bent vieną žiaurų, kuris patvirtins baisią mintį, tūnančią jūsų tamsiausiame, košmariškame sąmonės kampe: kad esate apgavikas, neturite jokio talento, atrodote storas ir bjaurus, ir apskritai visiškas nulis.

Nepradėkite kasti šios duobės, nes jeigu ją kasite, galiausiai atrasite skausmą, kurio ieškojote.

Skaityti komentarus apie save internete – tai tas pats, kas skaityti savo kambario draugo dienoraštį. Labai maga – nes štai jis, prieš pat jūsų akis. Bet jeigu skaitysite, galiausiai išvysite žodžius, kurie sužeis jums širdį. Todėl padėkite į vietą. Nepasiduokite pagundai. Pasitelkite savo valią – ji būtina, kad galėtumėte rūpintis savimi. Eikite šalin.

Ne kartą mačiau, kaip mano draugai – kūrybiški žmonės – darė baisią žalą sau ir savo darbui, kapstydamiesi komentaruose ir ieškodami negatyvios nuomonės tol, kol galiausiai rasdavo stiklo šukę ir ja susižeisdavo – giliai. Kartais tokios žaizdos lieka visam laikui. Paskui jūs stebitės, kur dingsta įkvėpimas ir kodėl jums taip sunku kurti. Pagalvokite apie tai, jog tas idiotas, kuris parašė šlykštų komentarą apie jus, toliau sau mėgaujasi alumi ir pornografija. Jis sėdi, kasosi užpakalį, jus visai pamiršęs. O jūs įspaudėte jo žodžius į savo atmintį visam gyvenimui. Ir kai kitąkart atsisėsite kurti, jie aidės galvoje: „Tu neturi talento, tu nieko nesugebi…“
Aš atsisakau eiti šiuo keliu. Aš atsisakau taip stipriai nekęsti savęs. Užtenka ir to, kad kūrybinis darbas – vienas sunkiausių pasaulyje. Aš atsisakau savo kūrybinę erdvę, savo smegenis užpildyti žiauriais nuodingais žodžiais, kurie viską gadina.“

Mainų sąlygos

„Atsisakydama skaityti bjaurius dalykus apie save, aš neneigiu realybės – aš neįsitvirtinu joje. Tokiu būdu palaikau savo gyvybingumą ir savo kūrybinę energiją. Tai mano apsaugos skydas, būdas išsaugoti savo protą švarų, skaidrų, pasirengusį kurti.

Norėtųsi, kad mes visi laisvai save išreikštume pasauliui. Bet atminkite: jeigu siunčiate jam žinią, bet kas turi teisę atsakyti į ją kaip panorėjęs – tokios mainų sąlygos. Jus gali bet kas užsipulti, gali įžeisti, gali pažeminti. Tačiau jūs neprivalote jų klausyti.

Nusigręžkite nuo žiaurumo. Raskite žmonių, kuriais galite pasitikėti, ir klausykite jų. Kai tik pasiuntėte savo kūrinį pasauliui, jūsų darbas baigtas. Paleiskite jį ir eikite toliau savo keliu. Tęskite savo darbą, atsiverkite pasauliui ir nusigręžkite nuo tamsos.

Rūpinkitės savimi. Kurkite laisvai. Dalinkitės drąsiai. Ir nekaskite sau duobės ieškodami šukės.“

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ / ve.lt

loading...