Nėra kito žmogaus, kurio visi bruožai ar įpročiai sutaptų su mūsų. Vertybės ir požiūriai skiriasi, priklausomai nuo lyties, temperamento ir iš tėvų šeimos atsineštos patirties, todėl tą pačią situaciją vertiname skirtingai. Nesvarbu, koks erzinantis elgesys būtų, mūsų požiūrio į situaciją galia yra didesnė. Juk kartais numesta ant sofos kojinė yra tik numesta ant sofos kojinė.

Vis tik nereikšmingi dalykai kaip maži ledo gabalėliai, sangrūdoje formuojantys ledkalnį, gali maskuoti gilesnes problemas. Jums nepatinka, kai partneris užkelia kojas ant stalo ar batus palieka prieškambario viduryje. Kartais jis atsižvelgia į jūsų prašymą taip nesielgti, o kartais pradeda šiauštis. Ir taip iš smulkmenos išsirutulioja konfliktas ir vienas kito kaltinimas „Tu visada taip“, „Net savo namuose negaliu elgtis kaip noriu“.

Kiekvienas atrastų dešimtis panašių situacijų, kurios atskirai dar yra pakenčiamos, tačiau sudėjus kartu prieš akis iškyla savanaudiškos, savo poreikius priekyje statančios antrosios pusės portretas.

„Nesi tas, už kurio ištekėjau“

Viena moteris, paklausta, kaip pakenčia itin garsų savo vyro knarkimą, atsakė: „Kai girdžiu jį knarkiant, žinau, kad jis saugus ir gyvas namuose“. Knarkimas nėra problema. Na taip, jis erzina, bet mylimą žmogų priimi tokį, koks jis yra. Juo labiau, jog knarkia žmogus juk netyčia.

Būtų idealu, jei nuolat galvotume apie partnerio emocijas ir jausmus. Deja, bendraudami su savo antrąja puse elgiamės automatiškai, ir tas elgesys nesąmoningai nukreiptas į savo poreikių tenkinimą.

Viskas kitaip ankstyvųjų pasimatymų stadijoje. Norėdami sužavėti patinkantį žmogų erzinančius įpročius užgniaužiame. Tačiau į dienos šviesą juos išleidžiame vos tik įsipareigojam vienas kitam. Kai pasimatymų žavesį pakeičia kasdienybė, kartu su įsipareigojimu partneriai jaučia įgyjantys teisę atsipalaiduoti. Tačiau mums, moterims, atrodo, jog pasikeitėme ne mes, pasikeitė jie, vyrai, todėl kartais išsprūsta: „Nesi tas, už kurio ištekėjau“.

Socialiniai alergenai

Porų santykių psichologas Michael Cunningham partnerių susierzinimą keliančius dalykus vadina „socialiniais alergenais“. Pirmieji nepasitenkinimai formuoja nedidelę neigiamą reakciją, bet toliau kiekviena panaši ar pasikartojanti situacija didina partnerio jautrumą. Čia kaip su pirmu ant vonios grindų numestu šlapiu rankšluosčiu, kuris šiek tiek erzina, bet ne tiek, kad dėl jo keltume triukšmą. Tačiau šimtasis ant grindų numestas rankšluostis gali sukelti didžiulę reakcijų bangą.

Dažnai kiekvieną apgalvotą ar atsitiktinį, sąmoningą ar nesąmoningą partnerio poelgį traktuojame kaip „Tu mane nepakankamai myli“. Tai švelnesnis „Varai mane iš proto su visais savo įpročiais“ pareiškimas.

Visada turime galimybę į situaciją pažiūrėti kitaip. Garsus ir gergždžiantis partnerio juokas jus erzina, dėl to nuolat priekaištaujate ir bandote priversti juoktis „žmoniškai“. Partneris pyksta, nes jam nepavyksta, jūs pykstat, nes jis nepakankamai stengiasi. Bet pagalvokit, jei atsitikus nelaimei netektumėte savo vyro, ar netrokštumėte išgirsti tą garsų, gergždžiantį ir taip nervinantį juoką dar bent kartą?

Grožis prieš praktiškumą

Šiandien poros stengiasi neskirstyti buitinių darbų į vyriškus ir moteriškus, bet moteris vis dar tapatinama su namų priežiūra. Todėl su moterimi gyvendamas vyras kartais nemato poreikio susitvarkyti. Ypač jei augo šeimoje, kuri laikėsi tradicijų, jog namus tvarkyti – moters darbas.

Ne vietoje padėti marškiniai dažnam vyrui nereiškia netvarkos, tačiau moteriai bado akis. Moteris: „Pasidėk marškinius į vietą“. Vyras: „Ar trukdo, juk rytoj rengsiuos“. Konfliktas – čia pat. Mes, moterys, labiau orientuotos į grožį, vyrai – į praktiškumą. Taip, mes burbame dėl nesutvarkytų kambarių, ne vietoje padėto daikto. Bet kartu reikia pripažinti, jog vyras niekada nesutvarkys kambario taip, kaip sutvarkome mes.

Visoms pažįstama situacija. Vyras ko nors ieško ir neranda. Moteris būtinai pastebės: „Tu nieko nedarai, todėl ir nežinai, kas kur padėta“. Bet užtenka jam ilgiau pasikuisti stalčiuje ir ji neapsikentusi puola „padėti“. Ne, ne dėl to, kad gaila vyro laiko, o nenorėdama, kad ką nors suverstų, nes jis viską daro ne taip ir tik ji žino, kas, kur ir kodėl padėta.

Žaidimas prieš abejingumą

Gyvendamos poroje trokštame padaryti įvairių malonių dalykų, pradžiuginančių mylimą žmogų. Mes ir pačios jaučiamės pamalonintos, kai partneris tai vertina. Noras būti pagirtoms nereiškia, jog esame pagyrų trokštančios narcistinės asmenybės. Tačiau kai paruošiame skanią vakarienę ar papuošiame stalą gėlėmis natūralu, jog tikimės teigiamos reakcijos. O jeigu jos nėra?

Partneris visiškai nevertina jūsų pastangų virtuvėje? Galite tiesiog aprėkti, koks jis nedėkingas ir nesupranta, kiek pastangų įdėjote į maisto gaminimą. Ir kas iš to? Tikėtina, kad jis taip pat pakels balsą ar tiesiog atsikels ir nueis. Bet juk ne to norite, tiesiog trokštate, kad įvertintų pagamintą skanią vakarienę… Todėl galite suvaidinkit nedidelį monologą priešais partnerį: „Hmm, tai nuostabu!“. „Ačiū, kad čia nieko ypatingo“. „Ne, ne, tai labai skanu. Ačiū tau“. Skamba juokingai? Taip ir yra. Bet būtent tai ir gali pralaužti abejingumą. Mažiausiai – jis nusijuoks ir padėkos už vakarienę. O jūs apsaugosite save nuo neigiamų emocijų.

Kai santykiai įtempti, tereikia mažo dirgiklio, kad kiltų sprogimas. Net nekaltas prašymas išnešti šiukšles gali išprovokuoti pasipriešinimą: „Aš tau kas – tarnas?“ Sakysite, nėra ugnies be dūmų? Bet juk poros santykiai – dviejų žmonių reikalas.

Įtampa nekyla staiga atsikėlus vieną rytą. Ji formuojasi pamažu. Prisiminkite santykių pradžią. Juk ir tuomet patiko ne visi partnerio įpročiai, tačiau buvo svarbu ne tik, ką gaunat, bet ir ką duodat. Kodėl dabar turėtų būti kitaip?

Kas traukia, tas ir skiria

Nesutariančios poros sako, jog pradeda žvelgti į gyvenimą skirtingomis kryptimis. Bet dažnai tikslai ir požiūriai į ateitį panašūs, tik įsivaizduojami būdai skirtingi.

Skirtumai traukia, bet kaip tik dėl jų kyla pykčiai. Jums atrodo, jog vyras linkęs per daug bendrauti, o jam – kad esat per daug uždara. Ir kas čia tokio? Tebūnie. Nebandykime nuolat vieni kitų keisti. Jeigu esate intravertė, jėgas atgaunanti namuose, iš vakarėlio norėsite išeiti po valandos. Jeigu partneris ekstravertas – po valandos tik pradės krautis teigiama energija. Bet jūsų noras išeiti nereiškia, jog jums nerūpi mylimas žmogus, taip pat kaip jo noras pasilikti nerodo rūpinimosi jumis stokos.

Galima prieš vakarėlį susitarti, jog į namus grįšite skirtingu metu. Jei savo žmogumi pasitikite, problemų nekils. Kitu atveju galima ieškoti kompromiso: vienąkart grįžti, kai norite jūs, kitąkart – kai nori jis. Svarbiausia, kad susitarimo būtų laikomasi, tuomet išvengsite pykčių: „Tau kad tik ne namuose“, „Tu visada nurodai, kur eiti ir kada pareiti“.

Kartais laimime, kartais pralaimime

Kaip pasidalyti namų ruošos darbus? Kaip paskirstyti laisvalaikį? Kur atostogauti? Amerikoje atliktas tyrimas parodė, jog atsakomybę pusiau dalytis bandydamos poros nesijaučia laimingos. Siekdami būti skrupulingai sąžiningais partneriai visą laiką praleidžia matuodami, lygindami ir ginčydamiesi, kur yra atsakomybę skirianti riba.

Čia svarbu kiekvienam jausti, jog duoda ir gauna vienodai, nors ir skirtingose srityse. Paprasčiausiai susitarkite, kas atsakingas už mašinos priežiūrą, sąskaitų apmokėjimą, vaikų nuvežimą ar paėmimą iš mokyklos.

Planuojant laisvalaikį priimkite „paslauga už paslaugą“ sistemą. Vietoj vidurio pozicijos ieškojimo, kurioje nei vienas nesate visiškas laimėtojas ar pralaimėtojas, susitarkite, kad kartais laiką leisite, kaip patinka jums, kartais – kaip patinka jam. Tokiu būdu žiūrėdama kino teatre filmą, kurį parinko partneris, nors jūs tokio žanro nemėgstate, nesijausite besiaukojanti, kadangi kitą kartą filmą rinksitės jūs.

Kritikos strėlės į santykių karstą

Psichologijos profesorius John Buri yra pasakęs: „Jei santykius nori užbaigti staigiai, užmegzk romaną. Jei nori juos marinti lėtai – kritikuok“. Tenka pripažinti, kad į kritiką labiau linkę mes, moterys. Vyrai paprastai pasako, kas nepatinka ir nesileidžia į tolesnius pokalbius. Kyla klausimas, ar tai gerai. Juk jis parodo savo poziciją, o problema lieka neišspręsta. Nebūtinai.

Dažnai užtenka pasakyti, ką galvoji ir išgirsti, ką galvoja partneris, kad situacija taptų aiški. Kai problema rutuliojama toliau, šalia savo požiūrio mes pareiškiame, kas yra blogai su mūsų partneriu bei kaip ir ką jis turi keisti. Paprastai vyrai pasijunta atakuojami, pradeda gintis ir pokalbis baigiasi konfliktu.

Nuolat girdėdami, jog bendravimas yra svarbiausias dalykas santykiuose, klystame manydami, jog bet koks bendravimas yra gerai ir kuo daugiau, tuo geriau. Kartais problema tampa ne nepakankamas komunikavimas, o per didelis jo kiekis. Tuomet įsitraukiame į ydingą priekaištų ir kritikos vienas kito atžvilgiu ratą, kuris vėl ir vėl grąžina į tą patį tašką. Todėl kartais lengviau keisti ne partnerio įprotį, o savo požiūrį į jį.

Psichologė Rasa Aukštinaitytė | psichologerasa.eu
tel. 8~659 53916, rasa.aukstinaityte@gmail.com
Iliustracija: rawpixel.com

loading...