Kaip suklijuoti sudaužytą širdį ir atgauti vidinę pilnatvę po skyrybų?

0 (0)

Kaip bepasuktum, žmogus yra sociali būtybė. Todėl savo bendraminčių ir ypač antrosios pusės paieška bei radimas tampa vienu svarbiausių, tiesiog gyvybiškai būtinu dalyku mūsų gyvenime.

 

Ieškodami to vienintelio ir tikrojo savo partnerio, dažnai tikime, kad jam įžengus į mūsų gyvenimą viskas pasikeis. Ir iš tiesų, net ir psichologai pripažįsta, kad asmeninėje erdvėje save realizavęs žmogus ne tik labiau savimi pasitiki, bet ir jaučia didesnę gyvenimo pilnatvę. Kita vertus, praėjus pirminei susižavėjimo stadijos euforijai, suprantame, kad sėkmingi šeimyniniai santykiai nėra stebuklinga piliulė, padedanti akimirksniu atsikratyti visų mus gyvenime lydėjusių baimių, kompleksų, negatyvaus požiūrio, nežinojimo, ko nori ir su tuo susijusių problemų. Dar daugiau – tokiems, ilgai lauktiems santykiams netikėtai pasibaigus, visos vidinės šiukšlės, kurių nespėjome atsikratyti nei iki santykių pradžios, nei jų eigoje – mums su dar didesniu tvaiku pliūpteli tiesiai į veidą, primindamos apie tai, kad dabar esame vėl vieniši ir jaučiamės pasimetę, negražūs, niekam nereikalingi, neįdomūs ir neypatingi.

Rimtų santykių griūtis yra vienas sunkiausių emocinių dalykų, kuriuos tenka patirti gyvenime. Žinau, ką reiškia stovėti prie savo harmoningų, ilgalaikių, santarve ir meile grįstų santykių griuvėsių ir jausti, kad visas tavo pasaulis negrįžtamai subyrėjo į šipulius, o kartu su juo subyrėjo ir tai, kas maneisi esąs bei tai, kuo norėjai būti. Tuomet žiūri į ateitį ir joje nematai… nieko, nes visa tai, ką jai buvai suplanavęs, nusvajojęs ir numatęs, išnyko kartu su paskutiniu atsisveikinimu su buvusiu mylimu žmogumi. Tom akimirkom manai, kad daugiau niekada gyvenime nieko taip nemylėsi ir nuogąstauji, kad niekas daugiau taip nemylės tavęs…

Sunkiausia, kai pasibaigia ne konfliktiški ir sunkūs, tarsi ant bedugnės krašto vertę stovėti santykiai (tokiems pasibaigus jaučiamas vien tik palengvėjimas), bet tikras, gražus, abipuse pagarba ir meile grįstas ryšys. Nutrūksta, nes taip susidėliojo aplinkybės. Skaudžiausia tada, kai neturime dėl ko pykti, o be to – privalome paleisti tai, ką laikėme savo dalimi. Tuomet reikia daugiausia stiprybės.

Nėra nieko sunkiau už sudaužytos širdies klijavimą ir gydymą, bet visgi, yra du būdai pasveikti – sunkus ir lengvas. Iš pirmo žvilgsnio lengvas būdas atrodo sunkus ir atvirkščiai. Sakydama lengvas, turiu omeny veiksmingas, o sunkus – tai trukdantis gydyti širdelę, kurią suklijuoti labai sunku. Visgi, jei bendruoju Visatos dėsnių supratimu elgiamės teisingai, tuomet jau po trumpo laiko galime vėl susigrąžinti dvasinę pilnatvę bei iš naujo prisišaukti tikrą meilę.

Kaip dažniausiai gydomės po skyrybų ir kodėl tai nepadeda?

Dažnai tenka matyti, kaip skyrybas ir santykių griūtį išgyvenantys žmonės pasineria į ilgalaikį, mazochistinį savęs kankinimą. Jie gyvena problemos ignoravimo stadijoje ar net iliuzijų pasaulyje, skandinasi alkoholyje ar kituose svaigaluose arba bando širdies skausmą išplėšti taikydami keistą metodą „pleištas pleištu išmušamas“. Žinoma, visi esame skirtingi – su unikaliu pojūčių, jausmų ir patirčių bagažu, todėl nenuostabu, kad ir tokias pačias problemas sprendžiame skirtingai. Svarbiausia, kad jas apskritai imamės spręsti. Visgi, čia svarbu pasirinkti priemones, kurios padeda gydyti širdį, o ne ilgalaikiu požiūriu tik nutolina gijimą.

Taigi, visų pirma, aptarkime detaliau, koks tas sunkus arba neveiksmingas būdas, o tiksliau – kas nepadeda sveikstant po skyrybų.

Pirma priemonė, kurios griebiamasi yra skausmo skandinimas alkoholyje ir kituose svaigaluose. Savaime suprantama, tokios priemonės visiškai neveiksmingos. Jos mūsų negydo, o atvirkščiai – dar labiau žaloja kenčiančią sielą bei streso išvargintą širdį, kuriai ir taip tenka didelė apkrova dėl negatyvių emocijų ir įtampos. Svaigalų griebiamasi būtent tam, kad užsimirštumėm, nors trumpam nejaustumėm. Deja, alkoholis, kaip ir nuskausminantys vaistai, tik laikinai nuima ligos pasėkmes, bet ne priežastis. Būdami nuolat apduję ir bejausmiai, ignoruodami skaudančią širdį, jos nesuklijuosim. Sveikimas gali prasidėti tik tuomet, kai nustosime save apgaudinėti ir pripažinsime skaudžią realybę. Tam reikia drąsos, bet šis žingsnis būtinas.

Dažniausias jausmas, lydintis ką tik išsiskyrus – savigaila. Jis visiškai natūralus, kaip ir klausimai „kodėl mes išsiskyrėm, jei viskas buvo taip tobula“, „kodėl man taip nesiseka meilėje?“ ir pan. Deja, nei savęs gailėjimas, nei saviplaka, nei savęs smerkimas atsigavimui nepadeda. Žinoma, jei atsisveikindami su savo meile ir nuplaudami ją ašaromis, vėl pasijusite mažu nuskriaustu vaiku ir jums savęs pagails, tai bus natūrali sveikimo dalis. Svarbiausia, kad gailestis sau netaptų nuolatiniu jus lydinčiu jausmu.

Dar vienas neatskiriamas, nors ir suprantamas jausmas išsiskyrus yra pyktis. Pyktis ant savęs, o dar dažniau – ant kito žmogaus ir netgi ant visos jo lyčiai priklausančios giminės. Kai kurie psichologai teigia, kad čia, kaip ir su nuodais, tam tikras pykčio lašelis gali būti ne mirtinas, bet netgi naudingas. Jei supykę, jūs lengviau atsiribojate nuo pasibaigusių santykių, jei tai jums įpučia savigarbos („na, dėl tokio žmogaus tai jau aš ašarų neliesiu ir nesikankinsiu – nesulauks“), labai trumpai papykti gal ir verta. Energetiniu požiūriu visgi bet koks pyktis kenkia mums patiems, o ne tam, ant ko pykstame. Jau nešnekant, kad taip mus įskaudinusiam žmogui neatkeršysime. Žinoma, supykti yra daug lengviau nei atleisti ir paleisti su meile, linkint sėkmės, bet ilgalaikiame procese, suvokiant karmos ir kvantinės fizikos dėsnius, paleisdami su meile sau susikuriame geresnę ateitį, nei pykdami ar kaltindami.

Esu ir pati ne kartą sulaukusi patarimų ką tik pasibaigusius ir vis dar širdį draskančius ilgalaikius santykius pakeisti naujais, neva, pasitikėjimo savimi suteiksiančiais trumpalaikiais romanais, kurie padeda užsimiršti. Visu pirma, akivaizdu, kad tai iliuzija ir saviapgaulė. Net jei kito žmogaus dėmesys paglostys savimeilę, vos išėjus iš vienų svarbių santykių dažniausiai būname pernelyg sugniuždyti, jaučiamės nuvilti ir tušti, taigi, kaip galim nuoširdžiai atsiduoti kitiems santykiams? Jiems galime duoti tik savo kūną, bet čia ir vėl prasideda prieštaros. Jei išėjome iš ten, kur buvome dėl dvasinio ryšio ir harmonijos, paviršutiniškas butaforinis dėmesys mūsų tuščios širdies nepripildys. Negalime vieno dalyko kompensuoti kitu – jam neadekvačiu. Juk pripratę valgyti skanų, natūralų ir sveiką apkepą, tikrai nesijausite skaniai pavalgę nuo atšalusio sintetinio mėsainio. Maža to – mūsų siela jau kenčia. Trumpalaikis, vien gyvuliškais instinktais grįstas fizinis kontaktas energetine prasme dar labiau plėšo ir žaloja mūsų biolauką, todėl praėjus trumpai fizinio pasitenkinimo bangai, užlieja dar didesnis emocinis išsekimas.

Viena didžiausių klaidų, daromų santykiams pasibaigus, tai nesugebėjimas susitaikyti su pasikeitusia situacija ir jos ignoravimas, iliuziškai tikint, kad pabaiga dar nėra pabaiga. Iš tiesų, kartais taip nutinka, kad tik praradę suvokiame, kokį lobį laikėme rankose ir retais atvejais, būtent galutinio taško padėjimas, virsta kableliu, perkeliančiu santykius į kitą, naują, kokybiškesnį lygį.

Kaip bebūtų gaila, tokių pavyzdžių labai labai reta. Būtent dėl to, abiem pusėms galutinai nusprendus pasukti skirtingais keliais, itin svarbu pačiam sau padėti tašką ir nebandyti grąžinti to, ko nebėra. Tenka matyti labai daug pavyzdžių, kai yra „tempiami“ niekur nevedantys, jokios perspektyvos nebeturintys, sekinantys, žeminantys ir jau išsisėmę santykiai. Nepaisant akivaizdaus pabaigos fakto, saviapgaule gyvenantys žmonės dar mėnesių mėnesiais ar net metų metais tenkinasi kito žmogaus jiems skirtais antrarūšio dėmesio trupiniais, leidžiasi emociškai ir fiziškai išnaudojami, tikėdami, kad vėl sugrįš tai, kas buvo arba, dar naviau – kad jų mylimas žmogus pasikeis. Deja, faktai rodo, kad visi tokie nepabaigti santykiai pilnaverčiais niekuomet ir nevirsta, todėl dėl jų tikrai neverta gaišti savo laiko, kankinti save ir švaistyti energiją, kurią galėtumėm skirti sveikinimui ir naujos meilės paieškoms.

Širdies negydo ir visiškas atsiribojimas nuo bet kokių priešingos lyties atstovų ilgam laikui. Pačioje pradinėje stadijoje pabūti vienam, paliūdėti, skirti laiko susivokti yra sveika, bet jei skyrybos tampa priežastimi atsiskirti nuo visų ir mėnesių mėnesiais vengti bet kokio socialaus bendravimo, vėliau grįžti prie normalių santykių ir juo labiau – pasitikėjimo priešinga lytimi – gali būti dar sunkiau.

Kas padeda sveikstant po skyrybų?

Visgi, yra keletas dalykų, kurie iš tiesų padeda gydyti sudaužytą širdį. Juos vertėtų taikyti palaipsniui, prisitaikant prie „sveikimo proceso“.

Manau, kad visas sveikimo ir naujo meilės pasitikimo periodas galėtų būti suskaidytas į tris stadijas:

SUSITAIKYMO IR PALEIDIMO,
SAVIANALIZĖS IR SAVĘS TOBULINIMO
BEI NAUJOS MEILĖS PAIEŠKOS.

I PALEIDIMO IR SUSITAIKYMO STADIJA

Bet kokią problemą galime pradėti spręsti tik tuomet, kai nuoširdžiai pripažįstame jos buvimą, susitaikome su ja ir išreiškiame norą tai keisti.

Taigi, visų pirma, ką reikėtų padaryti, tai pačiam sau padėti tašką, suvokti giliai ir aiškiai, kad tai santykių pabaiga. Tam gali padėti dažnas frazės kartojimas garsiai. Pasirinkite jums patogią formuluotę – svarbiausia, kad pripažintumėte santykių baigtį. Dažniausia, tai suvokus, apima dar didesnis liūdesys. Tai normalu. Juk atsisveikinam su kažkuo, kas buvo milžiniška ir neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Galima sakyti, kad tariame sudie savo pačių daliai ir tas atsisveikinimas retai tebūna džiaugsmingas. Taigi, pati natūraliausia šios stadijos dalis – ašaros ir jų terapija.

Ašarų terapija ir paleidimo vizualizavimas

Ašaros gydo, bet šioje terapijoje labai svarbu ir tai, kaip mes verksime, tiksliau, ką galvosime ir vizualizuosime verkdami. Jei tai bus vien tik beviltiško pykčio, siuto, neapykantos ir nuolatinio savęs gailėjimo ašaros, energetine prasme jos pritrauks tik dar daugiau negatyvo. Tam, kad ašaros gydytų, pasinaudokime jomis kaip vizualizacija. Įsivaizduokim, kaip iš mūsų kartu su ašaromis išteka visos nuoskaudos, visas negatyvas. Jei išsiskyrėte vis dar mylėdami ir jausdami prisirišimą prie buvusio partnerio, kartu su ašaromis ir iškvėpdami, jauskite, kad iš jūsų išeina ir pats meilės jausmas. Sakykite sau mintyse ar garsiai – „Aš paleidžiu tave“ ir jauskite, kaip širdyje atsiranda vis daugiau ir daugiau laisvos vietos. Padėkokite Visatai už tą nuostabų jausmą, kurį turėjote ir paprašykite, kad jį laikinai pasiimtų tam, kad jums būtų lengviau. Negailėkite jo. Jis dar būtinai sugrįš, kai būsite pasiruošę jį vėl priimti.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį reikėtų vizualizuoti yra atleidimas. Atleisti kitam žmogui ir sau yra dar sunkiau nei paleisti, bet tai padaryti būtina, nes tik tuomet, jei iš vienų santykių ateisite švaria, slaptų nuoskaudų neprikimšta širdimi, į kitus santykius įžengsite daug greičiau ir sėkmingiau. Atleidimo pratimas gali būti labai elementarus, nors psichologiškai ir sunkus. Tiesiog atsisėskite ramiai, sekite savo ramų kvėpavimą ir jauskite, kaip su oru iš jūsų išeina visos nuoskaudos, o įkvepiant ateina besąlyginė meilė bei atleidimas, net jei jo, jūsų nuomone, tas žmogus nenusipelnė. Sakykite sau – „Aš tau atleidžiu ir paleidžiu tave su meile.“ Pirmus kartus atrodys, kad meluojate sau. Vėliau gali atsirasti didelis vidinis pasipriešinimas – „o kodėl turėčiau atleisti? Juk jis ar ji to nenusipelnė?“. Galbūt ir ne, tačiau to nusipelnėte jūs. Atleidus kitam ir sau, apima nenusakomas palengvėjimas ir ramybė, kurios jums šiuo metu tikrai reikia.

Manęs kartais klausia: “ O kiek laiko reikia taip kvėpuoti ir verkti?“ Receptas kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo to, kaip greitai jums pavyks paleisti savo pačių jausmus. Verkite ir vizualizuokite paleidimą tol, kol jausitės geriau. Svarbiausia tai daryti sistemingai ir sąžiningai. Ir palengvėjimas tikrai ateis.

Tam, kad nepaskęstume savo ašarų jūroje, yra dar vienas svarbus dalykas, kurio reikėtų imtis nuo pat širdelės gydymo pradžios. Atsisveikindami su savo meile, tuo pačiu metu skirkime daugiau dėmesio įvairiausiai veiklai – darbinei, profesinei, hobiams, sportui, socialinei veiklai už namų ribų. Tuomet neturėsime kada sėdėti namie, verkti, savęs gailėti ir skęsti depresijoje. Išsiliūdėti ir su savim padirbėti būtinai reikia, bet lengviau tą daryti, turint pakankamai įdomios veiklos.

II SAVIANALIZĖS IR SAVĘS TOBULINIMO stadija

Kai iki galo išsiliūdime ir išsiverkiame, kai galutinai suvokiame, kad šitie santykiai baigėsi, esame pasiruošę pasigilinti į tai, kaip norėtumėm gyventi toliau.

Prasideda antroji stadija, kurios esmė yra savianalizė ir savęs tobulinimas.

Retais atvejais atsitinka taip, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, išsiskirti tenka dviem idealiai tarpusavyje derantiems žmonėms, kurių santykiai buvo harmoningi ir gražūs. Daug dažniau išsiskiriam dėl to, kad santykiuose negavome to, ko tikėjomės arba iliuziškai įsivaizdavome gyvenantys su tokiu žmogumi, kokio norim. Su laiku paaiškėja, kad tas žmogus visiškai neatitinka lūkesčių. Maža to – suprantame, kad ir patys nežinome, kokio žmogaus iš tiesų mums reikia.

Paradoksalu, tačiau labai dažnai norime visiškai ne to, ko mums reikia. Būtent dėl šios priežasties susidedame su mums netinkamais, nors, atrodytų, visapusiškai mus traukančiais žmonėmis.

Taigi, pasibaigus santykiams, labai sveika pasigilinti į tai, ko iš tiesų norime iš kito žmogaus, iš santykių ir iš savęs juose. Skirkime laiko svajonių partnerio savybių sąrašui sudaryti. Pasvarstykime, su kokiomis vidinėmis ir išorinėmis savybėmis pasižyminčiu žmogumi jaustume tikrą savirealizaciją ir ilgalaikę laimę. Kaip turėtų atrodyti jūsų laisvalaikis, jūsų šeimyninė buitis ir darbų pasidalinimas? Būkim realistiški ir sąžiningi. Pasigilinkim į tai, kokią kainą turi itin patrauklus partnerio kūnas, visuotinis jo populiarumas, didelis komunikabilumas, ar, atvirkščiai, romumas ir santūrumas. Būkime išsamūs ir tvirtai žinokim, kad tikrai norime to, ką rašome.

Jei naktį pažadinti nesugebėtumėt tiksliai išvardinti visų savo svajonių partnerio savybių, vadinasi nežinote, ko norite. O jei nežinote, nenuostabu, kad jo iki šiol ir nesutikote. Juk tik pasakose gali nueiti „ten, nežinia kur ir atnešti tą, nežinia ką“. Realiame gyvenime reikia tikrų koordinačių, kuriomis ir virsta svajonių partnerio savybių ar bet kokių kitų norų sąrašas.

Jei jau žinote, koks ypatingas turi būti jūsų svajonių žmogus, savaime suprantama, kad ir jūs turite būti jo vertas. Taigi, antras šios stadijos žingsnis – savęs tobulinimas.

Natūralu, kad šiuo metu jums gali vis dar nesinorėti bendrauti su priešingos lyties atstovais arba bent jau megzti su jais aktyvius santykius. Išnaudokite šią fazę visapusiškoms investicijoms į save. Skirkite daugiau nei įprastai laiko savo išorinio kūno tobulinimui. Tai idealus laikas pradėti sportuoti, sveikai maitintis, pakeisti šukuoseną ar net visą įvaizdį, palepinti save SPA ir kitokiomis maloniomis procedūromis.

Labai svarbu skirti laiko ir savo vidiniam – intelektualiam ir dvasiniam – tobulėjimui. Tam puikiai gali pasitarnauti įvairios asmeninio tobulėjimo knygos, kursai, seminarai, dvasinės ramybės ir proto aiškumo suteikiančios dvasinės praktikos. Aukite, tobulėkite, išmokite vėl pamilti save. Tokį ypatingą jūsų svajonių partneris jus tikrai pastebės ir įvertins.

III stadija

NAUJOS MEILĖS PAIEŠKOS

Jei su lengva, nuoskaudų nespaudžiama širdimi išeini iš buvusių santykių, į naujus ateiti taip gera, tik kur surasti tą ypatingą žmogų?

Randa tas, kas ieško. Jei sėdėsim nieko neveikdami namuose ir lauksim, kad į duris vieną dieną pasibels mūsų svajonių princas ar princesė, galim jo ar jos nesulaukti iki pat pensijos. Kiti sako, kad ieškoti neverta, nes jei lemta, tai mus pačius susiras. Sutinku su tuo tik iš dalies. Viską pasaulyje pamiršus mestis visa galva į naujas paieškas gal ir neverta, bet mus suras tik tuomet, jei patys atvira širdimi ir žinodami, ko ieškome, aktyviai dalyvausime socialiniame gyvenime – lankysimės naujose, įvairiose vietose, stengsimės praplėsti draugų ir pažinčių ratą, būsime atviri ir nuoširdūs.

Labai svarbu, kad šiuo periodu meilės paieškos netaptų manija, apimančią visą laiką ir mintis. Jums visų pirma turi būti gera su pačiu savimi. Tik tuomet su jumis bus gera jūsų svajonių partneriui. Na, o jei jums gera su savimi, tai ir paieškos vyksta aktyviai, bet ramiai, be spaudimo ar per didelio prisirišimo prie rezultato.

Manau, kad verta dėmesio ir paskutinius dešimt metų itin populiarėjanti priemonė – pažintys internetu. Nors pažinčių portaluose daug apsimetėlių, keistuolių, nesubrendusių ir lengvabūdiškų žmonių, visgi ten apsilanko ir rimtų, dėmesio vertų asmenybių, kurios tiesiog neturi laiko lankytis socialiniuose renginiuose gyvai, todėl renkasi šią šiuolaikinę ir itin patogią pažinčių priemonę. Internetinės pažintys suteikia galimybę bendrauti koncentruotai ir intensyviai, vienu metu skiriant dėmesio dideliam skaičiui žmonių. Iš esmės tai pažinčių konvejeris, kuriame viskas vyksta greitai. Tai turi savų pliusų, nes taupome laiką ir turime iš ko rinktis. Žinoma, virtualioje erdvėje atsirenkant tuos, kuriems verta skirti laiko, tenka labai pasikliauti tiek savo intuicija, tiek ir psichologine įžvalga, bet šiaip ar taip – tai puiki bendravimo praktika. Žinau daugybę sėkmingų pavyzdžių, kai pažinčių portaluose susipažinusi pora sukūrė šeimą ir iki šiol laimingai gyvena kartu. Taigi, pabandyti verta.

Šioje stadijoje taip pat labai padeda vizualizacija. Matykite save ir savo partnerį jau esančius kartu, laimingus, užsiimančius įvairiausia malonia veikla. Tikėkite tuo, kad jį sutiksite, net jei pakeliui pasitaikys daugybė nesėkmingų ir netinkamų variantų. Kaip sako – tenka daug varlių pabučiuoti, kol sutinki tikrąjį princą ar princesę.

Kaip žinoti, kad tai JIS ar JI?

Šį klausimą girdžiu nuolat. Atsakau visada taip pat – kai sutinki savo tikrąjį žmogų, tokio klausimo nebeužduodi. Tiesiog žinai, kad žinai. Tas žinojimas būna vidinis ir toks stiprus, kad jokių patvirtinimų jam nebereikia.

Kitas dažnas klausimas – argi gali būti, kad yra daugiau nei vienas mums skirtas žmogus? Esu šimtu procentu tikra, kad gali. Kiekvienas žmogus, atėjęs į mūsų gyvenimą yra mūsų mokytojas. Vieni jų mus moko tolerancijos ir pasitikėjimo savimi, kiti – atleidimo ir besąlyginės meilės, treti – ugdo kantrybę ir savigarbą. Ir visi jie formuoja mus tokius, kokie turime tapti.

Taigi, net jei šiandien atrodo, kad jūsų širdis sudaužyta į šipulius, ateitis paskendusi miglose ir daugiau niekada nebūsite laimingas, iš tiesų tai tik laikinas periodas. Jis yra duodamas ne kaip bausmė, bet kaip reikalinga ir būtina pamoka. Žiūrėkite į skyrybas kaip į galimybę sutikti savo tikrąją gyvenimo meilę. Juk jei nebūtumėte išsiskyrę su šiuo žmogumi, galbūt niekada nebūtumėte sutikę kito – daug vertesnio ir daug labiau jums tinkančio. Rinkitės meilę ir atleidimą, o ne pyktį ir nuoskaudas – tuomet kitas žmogus į jūsų gyvenimą ateis greičiau ir bus iš tiesų jūsų vertas.

Su meie,
Sielos namai