Kaip suprasti, kad jūsų vaikas patiria smurtą?

0

smurtas-pries-vaikus

Smurto formų būna įvairių – ne vien fizinis, ar psichologinis, apie kuriuos dažniausiai kalbama. Nuolat užsiėmę savais reikalais ir todėl nepakankamai laiko atžaloms skiriantys tėvai nė nesusimąsto, kad toks jų elgesys irgi yra savotiškas netiesioginis smurtas, vadinamas apleistumu. Dėl suaugusiųjų nenoro ar nesugebėjimo bendrauti su vaikais, ypač paaugliais, šie vis labiau nugrimzta į savo pasaulį, internetą ar telefoną ir tampa atšiauresni aplinkiniams.

Su psichologu Evaldu Karmaza kalbėjomės apie paauglių patiriamą smurtą, skirtingas jo formas, bei apie ženklus, rodančius, kad vaikas yra skriaudžiamas.

– Kas dažniausiai smurtauja prieš paauglius? Bendraamžiai? O gal vis dėlto suaugusieji?

– Emocinį smurtą arba emocinę prievartą, ką mes vadiname patyčiomis, paaugliai dažniausiai patiria iš bendraamžių. Tiesa, nelabai kas matavo, kiek suaugusieji šaiposi iš vaikų. Bet išmatavus emocinio smurto paplitimą mokyklose matome, kad Europoje pirmaujame ne vienerius metus.

Fizinio smurto skaičiai gal nėra tokie dideli. Palyginti su kitomis Europos šalimis, mūsų vaikai nėra didžiausi mušeikos ar labiausiai nukentėję nuo muštynių. Jeigu žiūri į statistiką, atrodo, kad tokio smurto yra net visai nedaug. Vaiko teisių apsaugos skyriai per metus užfiksuoja vos 1000 tokių atvejų. Bet kai kalbame su vaikais tiesiogiai ir paklausiame, ar jie buvo įsivėlę į muštynes, ar buvo kas nors prieš juos naudojęs fizinę jėgą, pamatome, kad fizinį smurtą gali būti patyrę 30 ir net 50 proc. visų vaikų. Viskas priklauso nuo to, kaip užduosime klausimą.

Sunkiausia matuoti seksualinį smurtą prieš vaikus. Nes supratimas apie tokį smurtą labai skiriasi ir vaikai labai sunkiai tai atskleidžia. Kai darydavome apklausas, nustatydavome, kad vos ne kas dešimtas vaikas turi ką papasakoti. Taigi, jeigu vaikų yra 40-50 tūkstančių, kokie 4-5 tūkstančiai vaikų nešioja paslaptis!

Viena iš sunkiau matuojamų smurto formų yra vadinamasis apleistumas, kai tiesiogiai jokia jėga prieš vaiką nėra panaudojama, bet dažniausiai mes tai priskiriame prie vienos iš išnaudojimo formų. Apleistumas yra tada, kai vaikai gauna per mažai dėmesio, suaugę žmonės jiems sukuria per mažai sąlygų sveikai augti. Dėl apleistumo, manau, nukenčia daug vaikų, nepriklausomai nuo šeimos gyvenimo sąlygų.

– Ar gali būti, kad savo atžalas skriaudžiantys suaugusieji net nesuvokia, kad tai – smurtas?

– Taip dažniausiai būna, kai suaugusieji taiko fizines bausmes. Nors visuomenė skirtingai žiūri į smurtą: pliaukštelėjimą per užpakalį, veidą ar nagus, ypač kai vaikai yra to nusipelnę, bet visi tyrimai rodo, kad iš esmės tai yra žalą sukuriantys įvykiai. Iš karto to nesimato. Po fizinių bausmių labiau matosi padidėjęs vaiko paklusnumas. Bet, pavyzdžiui, po 3-4 metų pasireiškia didesnis emocinis atstumas, didesnis žiaurumas su gyvūnais ar savimi.

– O kaip moralizavimas, auklėjamieji pokalbiai, aprėkimas? Ar tai galima vadinti smurtu?

– Tėvams, kurie rėkia ant vaikų, sakau: „Atsargiai, jūs esate visai netoli didelės žalos“. Dažniausiai tokie rėkimai, kaip: „Kas tu per vaikas? Kas per gyvulys? O aš tiek iš tavęs tikėjausi!“ sukelia didelį skausmą. Aš aprėkimus su tikslu pažeminti pavadinčiau tuo, kas yra arti smurto ribos. Visada įspėju tėvus: „Jeigu jau ketinate rėkti, tai bent jau sulaukite pritarimo, kad paauglys sutinka. Nepamirškite, kad tai – žaloja“. Suaugusiesiems nereikėtų auklėti vaiko, kai yra sunervinę, kai kas nors nepasisekė, pavyzdžiui, pavogė iš piniginės šimtą litų.

Taip pat norėčiau išskirti emocinį smurtą. Tyrimai rodo, kad netiesioginiam smurtui galima priskirti ir nesutarimus tarp sutuoktinių, pavyzdžiui, kai mama vaikui girdint sako: „Parėjo tavo taip vadinamas tėvas“. Vaikai, ypač maži, labai išgyvena dėl tėvų konfliktų, dėl to, kad jie aršiai barasi. Jeigu tėvai nuolat pykstasi ar vaiką nuolat žemina, jis išmoksta užsidaryti: užsidėti gobtuvą ir nueiti į savo pasaulį. Ką bepasiūlysi, jis nieko nenori.

Dar norėčiau išskirti taip vadinamą apleistumą, kada tėvai apleidžia vaikus, nes nuolat skuba, gyvena savo gyvenimus, o vakarais vaikai mato, kaip mama vis išgeria vyno, tėvas – alaus. Taip elgiamasi nebūtinai blogose šeimose, bet jose augantys vaikai nuolat būna palikti vieni su žinute: „Vaikai, dabar mes turime problemų ir, jeigu galite, palikite mus ramybėje. Mes dabar sprendžiame savo gyvenimo klausimus. Kai susitvarkysim, tada grįšim“. Gaila, bet paaugliai dažnai to nesulaukia ir nueina į savo vidinius gyvenimus. Gerai, jeigu jie turi draugų. Bet dažnai to nebūna. Tada išsijungia, įlenda į internetą ar mobilųjį telefoną.

Kai tėvai serga psichinėmis ligomis, tai yra kita apleistumo forma, kuri irgi gali būti labai žalinga. Viena iš ligų klastūnių yra depresija. Jei mama tiesiog neturi noro, jėgų nei atsikelti, nei padėti, nei tvarkytis, vaikus apima labai stiprus vidinio tuštumo jausmas. Vaikai ieško mamos ir jos neranda. Mama juos atstumia, sako, kad jai yra per sunku gyventi. Tuomet vaikai labai dažnai užsidaro savyje ir mano, kad jie yra kažkuo blogi.

Apskritai žodį „smurtas“ sunku apibrėžti. Aš jį siečiau su žodžiu „žala“. Žala yra įvykis, po kurio prireikia labai ilgo laiko atsistatyti.

– Kaip suprasti, kad vaikas išgyvena smurtą?

– Geriausiai pastebėti smurtą kalbantis su vaiku. Savo praktikoje pastebėjau, kad kai vaikų klausi, jie ima ir pasako, kas yra, net nebūtina labai aiškintis, ar kokie nors simptomai išduoda smurtą. Daugeliu atveju kai tik vaikas pasitiki suaugusiuoju, jis jam tai pasako pakankamai atvirai. Problema yra ta, kad mes jų per mažai klausiame, arba jeigu vaikai mums ką nors sako, nelabai ir girdime. Taip yra dėl vertybių pokyčių – suaugusieji dabar pradėjo labiau vertinti pinigus, namų ūkio gerovę, o ne bendravimą su vaikais. Todėl tai, ko vaikams nepavyksta pasakyti žodžiais, jie bando parodyti savo elgesiu.

Jeigu nežinome, kaip atpažinti, ar vaikas nukentėjo nuo smurto, reikėtų atidžiau stebėti jų gyvenimo pokyčius, nes vaikai kalba per pakitusį elgesį. Tarkime, pasikeičia mokyklos pažymiai: vaikas pradeda mokytis arba prastai, arba labai gerai, ko anksčiau nebuvo. Jeigu taip nutiko, natūraliai kyla klausimas, kas yra. Taip pat tai, kaip vaikas jaučiasi, matyti pagal pakitusį pamokų lankomumą.

Fizinį ar seksualinį smurtą galima pastebėti iš to, kaip vaikas rengiasi. Pavyzdžiui, šilta diena, bet jis prisirengęs labai daug. Arba atvirkščiai – šalta, o jis – nepakankamai apsirengęs ir nebijo, kad peršals. Patyrę smurtą vaikai tarsi nustoja save saugoti. Pavyzdžiui, eina per gatvę ir jam vienodai – nutrenks, ar nenutrenks.

– Gal paauglių maištas irgi gali byloti apie jų patiriamą smurtą?

– Mes anksčiau psichologijoje turėjome sąvoką „paauglių maištas“, bet pradėję studijuoti paauglių elgesį pamatėme, kad to maišto būna nedaug. Dauguma paauglių auga labai ramiai ir nebūna didelių kovų. Gal net yra sukurtas netiesioginis mitas apie paauglių maištą, nors, žinoma, būna ir agresyvių paauglių, kurie išties daug provokuoja aplinkinius.

Paauglystei būdinga viską dėti ant svarstyklių, taip pat – ir suaugusiuosius. Dažniausiai tas maištas ir būna išprovokuotas suaugusiųjų, kurie su paaugliu bendrauja kaip su pirmoku-antroku ar darželinuku. Maištaudamas paauglys netiesiogiai sako: „Mama, ar tu nematai, kad aš jau kitaip matau pasaulį?“ Paauglys jau tikisi atskiro, tiesioginio pokalbio, o ne ganymo ir priežiūros, daugiau sutarimo su tėvais. Jei to nėra, paaugliai pradeda netiesiogiai provokuoti suaugusiuosius.

Kai paklausdavau paauglių: „Per kiek laiko sunervintumėte savo mamą, tėtį ar mokytoją“, dauguma pasakydavo, kad per 10 sekundžių be problemų. Bet dauguma paauglių to nedaro. Todėl norėčiau paneigti mitą, kad paauglystė turi būtinai būti maištinga. Taip būna, bet ne visada.

Kai paauglys patiria smurtą, maištingumo signalų gali būti daugiau. Tai, ko negali pasakyti žodžiais, paaugliai pasako veiksmais. Patiriantis smurtą paauglys gali pradėti keiktis, žymiai grubiau, tiesmukiau kalbėti, arba nutraukti pokalbius, pavyzdžiui, mama nori pakalbėti apie pažymius, o jam – vienodai, jis įlindęs į kompiuterį ir net nesiruošia kalbėtis. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad jis patyrė smurtą, bet kartais jis randa tik tokį būdą susikalbėti su mama.

Žymiai dažnesnis signalas, kad paaugliui yra blogai, – nenoras nieko daryti. Nežinau, ar tai vadinti maištu. Tai labiau užsidarymas savyje: įlindimas į mobilųjį telefoną, kompiuterinius žaidimus, internetą, „Facebook“. Paauglys ieško geros vietos ir dažniausiai ją randa elektroniniame pasaulyje. Jeigu pažiūrėtumėte, kiek Lietuvos paaugliai išsiunčia trumpųjų SMS žinučių, kiek laiko praleidžia „Facebook“ ar prie televizoriaus, pamatytumėte, kad mūsų vaikai yra vieni iš labiausiai „elektronizuotų“. Taip yra ne tik dėl to, kad juos traukia technika, bet ir todėl, kad kartais tai – vos ne vienintelė vieta, kur jiems būna gera, kur gali įveikti savo vienatvę. Kai tik koks pokalbis, jie iškart lenda į mobilųjį, kai tik kur nors reikia eiti, sėdi prie kompiuterio iki negalėjimo ir patys negali paaiškinti, kodėl negali pasitraukti. Tai rodo, kad jie jau negali būti šitame dideliame pasaulyje, jiems reikia kažkur išeiti. Jeigu toks elgesys darosi ypatingai išreikštu, aš galėčiau tai priskirti prie simptomo, kad kažkas yra labai blogai.

– Kam paaugliai dažniausiai atsiveria apie smurtą?

– Vaikai dažniausiai atsiveria patikimiems žmonėms, arba tiems, kurie klausia. Negalėčiau pasakyti, kas yra geresni pokalbininkai – socialiniai pedagogai, ar klasės auklėtojai. Mūsų tyrimas, atliktas prieš penkerius metus, parodė, kad klasės auklėtojai kartais daugiau žino apie paauglių gyvenimą, negu jų tikrieji tėvai. Bet aš pasakyčiau, kad daugiausiai žino tie, kurie prieina ir klausia, klausia tokius paprastus klausimus, kaip „Ką yr? Kaip sekasi?“ Tačiau dingsta suaugusiųjų mokėjimas prieiti prie paauglio. Dažnai tai būna ne priėjimas, o paauglių ganymas.

Žiūrėkite, kaip dažniausiai paauglys ar vaikas prieina prie suaugusiojo, norėdamas papasakoti tiek ką nors sunkaus, tiek ką nors įdomaus. Paprastai jis prieina ir tyli. Kai tyli, vaikas netiesiogiai klausia: „Ar matai, kas man yra? Ar gali man padėti?“ Bet jeigu tėvai ar kiti suaugusieji nėra pasiruošę pamatyti to tylaus pagalbos šauksmo, jie dažnai užduoda tokius klausimus: „Na, ko nori? Kas yra? Eik užsiimti kuo nors rimtu“, arba: „Ar pamokas padarei?“ Taip mes prarandame progas paklausti, kas ir kaip, o paauglys tiesiog nueina. Net ir vėliau paklaustas, ar kas yra, atsako: „Ne, nieko“. Mums reikia atgaivinti sugebėjimą susikalbėti su savo vaikais.

– Ar dėl to negalėjimo išsikalbėti mūsų paaugliai dažniau negu bendraamžiai kitose šalyse žudosi?

– Pernykštis tyrimas parodė, kad mūsų paaugliai yra absoliutūs lyderiai pagal savižudybių skaičių. Palyginti su islandais mūsų rezultatai skiriasi net penkiolika kartų.

Savižudybė nerodo, kad paauglys nori išeiti iš gyvenimo. Jis tiesiog negali išbūti šitokiame gyvenime ir nori jį pabaigti. Paauglys dažniausiai nesuvokia, kad taip jis savo gyvenimą baigs visiškai. Tas mūsų negebėjimas paklausti kartais baigiasi savižudybe, nes paauglys taip bando parodyti, kad jam yra blogai. Savižudybių tema mūsų šalyje jautri jau daugelį metų, nes yra išmoktas modelis: „Jeigu blogai, gali nutraukti savo gyvybę“.

Kai tik mokėsime prie paauglių prieiti ir klausti, kas yra, savižudybių skaičių galėsime sumažinti. Neseniai gavau laišką iš paauglės, kuri netgi susikūrė elektroninį paštą, pavadintą „Nenoriu gyventi“. Ji parašė, kad nutrauks gyvenimą ir kuria atsisveikinimo laišką. Man, aišku, buvo šokas: „Ką daryti?“. Bet jai pasiūliau: „Kalbėkim. Kol leidi, aš tave kalbinsiu“. Per keletą laiškų pajaučiau, kad ji skausmą gali išreikšti per savo laiškus ir rizika, kad imsis savižudybės, sumažėjo. Labai padeda, kai paauglys nenešioja sunkios paslapties apie savo gyvenimą vienas, o ja su kuo nors pasidalija.

Giedrė Balčiūtė
Šaltinis: lrytas.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here