Kaip susitaikyti su savimi?

0 (0)

Noriu Jūsų paklausti. Esu 29 moteris, turiu cerebralinį paralyžių nuo gimimo. Padarė galvugalio gerybinio auglio operaciją. Jau du metai praėjo, lygsvaros kaip nebuvo, taip nėra. Liga ne kas, o ir asmeninio gyvenimo nėra. Neperdedu. Noriu Jūsų patarimų kaip susitvarkyti asmeninį gyvenimą, kaip susitaikyti su savimi. Kitas klausimas. Religingas dėdė išėjo savo noru. Kadangi buvo liga, nebendravo niekad išvis. Kaip tą pamiršti, atleisti?

Sofija

Komentuoja psichologė Jolanta Žilinskienė

Sveiki, Sofija. Ačiū, kad pasidalinote savo sunkumais. Pagalbos ieškojimas ir atsivėrimas – pirmieji žingsniai problemų įveikime.

Nors jūsų laiškas trumpas, jame tik keletas, bet svarių faktų, kurie nebyliai liudija su kokiais išgyvenimais jums tenka susidurti.

Skaitau jūsų laišką ir žaviuosi jumis. Kokia jus stipri. Fiziniai sunkumai netrukdo jums siekti asmeninės laisvės.Jūsų noras turėti asmeninį gyvenimą, pagalbos ir palaikymo paieškos ir yra asmeninio gyvenimo pradžia!

Klausiate, kaip susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, kurio, anot, jūsų, nėra. Asmeninio gyvenimo nebuvimas liudija apie tai, kad tikriausiai jūs esate labai priklausoma nuo žmonių, kurie jumis rūpinasi, kad nėra ribų, kur jūs, kur jūsų artimieji. Tikriausiai tai jūsų mama, gali būti ir/arba tėtis, kiti artimieji. Laiške minite, kad jūs sergate cerebriniu paralyžiumi nuo pat gimimo. Sunku iš laiško suprasti, kokio sunkumo šis susirgimas, kiek jis ribojo ir teberiboja jūsų savarankiškumą. Tikriausiai situaciją dar labiau apsunkino smegenų operacija, po kurios sutriko pusiausvyra. Galima įsivaizduoti, kaip šie susirgimai stipriai įtakojo jūsų santykius su tėvais ir jūsų asmeninę laisvę. Vaiko liga stipriai supančioja mažylį ir motiną priklausomybėje vienas nuo kito. Sudėtingas gydymas, nuolatinė priežiūra ir nerimas dėl ateities apsunkina natūralų atsiskyrimą: mama sunkiai paleidžia vaiką, nes bijo jį prarasti, o mažylis jaučiasi labai nesaugus. Taip susiformuoja priklausomi santykiai. Tačiau ši priklausomybė yra kintanti: ją galima mažinti praplečiant jūsų savarankiškumą.

Susitaikymas su savimi, savęs pažinimas ir priėmimas – pirmas žingsnis asmeninio gyvenimo link. Labai svarbu, kad jūs save priimtumėte ir pamiltumėte tokią, kokia esate. Nors gyvename pasaulyje, kuriame akcentuojamas žmogaus kūno grožis, fizinė sveikata ir pasiekimai, svarbu neužmiršti, kad pasaulis, ir ypač žmonės nėra tobuli. Mūsų kūnas, tam tikros sveikatos problemos, šeima, laikas ir aplinkybės yra duotybė. Dalykai, kurių nesirenkame, bet jie mus stipriai įtakoja. Jie tarsi ribos, kuriuose mes galime veikti. Duotybę svarbu pažinti ir priimti bei susitaikyti. Mes renkamės, ką su savo duotybe daryti.

Savęs priėmimas lydimas stiprių ir skausmingų jausmų išgyvenimo. Tai ir pyktis, kad nesate tokia, kokia norite būti, arba kokie kiti yra; ir tam tikrų faktų apie save, jausmų ir išgyvenimų neigimas, ir liūdesys, prislėgtumas, dvasinis skausmas. Tik išgyvendama šiuos jausmus, susitaikysite su savimi. Taip pat yra ir su gedėjimu netekus artimo žmogaus. Priimdama šiuos jausmus savyje ir leisdama juos išgyventi, jūs susitaikysite su dėdės netektimi.

Nors vaikystėje jums tikriausiai dažnai sakė, ko jūs negalite, ko jums geriau nedaryti, dabar labai svarbu ieškoti ir atrasti, o ką jūs galite: kuo jūs esate stipri, ką jūs galite pati daryti, kas jums puikiai sekasi. Ieškokite ir atraskite, plėskite ir puoselėkite savo galias.

Nežinau, kaip jūs gyvenate, bet jei jūsų gyvenamoji vieta yra kartu su tėvais, svarbu, kad jūs turėtumėte savo asmeninę erdvę: kambarį, kuris užtikrintų jūsų privatumą ir leistų būti kuo labiau savarankiška savo galimybių ribose.

Stenkitės pati rinktis ir priimti sprendimus savo gyvenime. Pasirinkimai ir sprendimai leis jums pasijausti savo gyvenimo kūrėja.
Labai svarbu santykiai ne tik su šeimos nariais, bet ir su kitais žmonėmis už šeimos ribų. Santykiai mus praplečia: mes labiau pažįstame save, suprantame, ko norime, sužinome ir išmokstame daug naujų dalykų, išgyvename daug intensyvių ir įvairių emocijų, jausmų.

Įsiklausykite ir išgirskite savo norus. Jie taip pat kalba apie jus. Pabandykite juos išpildyti. Pradėkite nuo mažų norų. Vėliau ir didesni bus „įkandami”.

Psichologė Jolanta Žilinskienė
El. p.: zilinskiene.jolanta@gmail.com, mb.: +37061204609
Iliustracija: Alexander Krivitskiy / Unsplash