Kaip sustabdyti šiuos pykčio priepuolius?

0

merginaKlausimas:

Sveiki. Pastaruoju metu baisiai nesiseka. Mokykloje viskas labai įtempta, rizikuoju nepabaigti klasės. O viskas prasidėjo nuo mokslo metų pradžios. Perėjau į naują mokyklą, norėdama pabėgti nuo praeities šešėlių, bet kaip yra sakoma – bėgau nuo vilko, užlipau ant meškos. Mokykloje sekėsi blogiau nei tikėjausi, šeimoje taip pat su visais pykdavausi, nebuvo nei vienos ramios minutės. Atrodė, kad visas pasaulis tiesiog slysta iš po kojų. Visada buvau viena, gal būt tas ir pakišo koją mano kasdieniniam gyvenimui. Su niekuo nekalbėdavau per dienas, tiesiogine žodžio prasme. Niekam nepratardavau nei žodžio, net ir jei manęs reikalaudavo. Dabar kai atsigręžiu į praeitį manau, kad tai buvo tiesiog baimė likti nesuprastai. Pradėjau vartoti alkoholį dažniau nei reikėtų. Kažkur tuo metu pradėjau save žaloti. Iš pradžių nė nesupratau, ką darau, kol tos kelios sekundės fizinio skausmo atimdavo tą nepakenčiamą emocinį skausmą. Kitaip tariant, malšinau vieną skausmą kitu. Kuriam laikui man to užteko, tačiau po kiek laiko pradėjau jaustis dar blogiau, negalėdavau užmigti, pastoviai persekiodavo košmarai, numečiau beveik 10 kilogramų nieko nedarydama, dingo apetitas, geriausiu atveju suvalgydavau obuolį per dieną, arba iš viso nieko. Paskutinis žingsnis buvo, kai per savo gimimo dieną nesulaukiau nei vieno sveikinimo, net iš tėvų. Bandžiau nusižudyti. Ir man beveik pavyko, tiksliau būtų pavykę, jei ne mano kambariokė. Po to įvykio manytum, kad gyvenime kažkas turėtų pasikeisti, gal reikėtų pradėti labiau vertinti gyvenimą, tačiau man taip nebuvo. Jaučiausi tik dar labiau apgailėtina. Šlykštėjausi savimi. Po kiek laiko pasidarė šiek tiek geriau, susibendravau su viena mergina, ji man labai padėjo, svoris jau šiek tiek ataugo, nuo to laiko savęs nebežalojau. Tačiau šiuo metu atrodo viskas vėl grįžta pas mane atgal. Nebegaliu valdyti savo pykčio, kuris atsiranda iš niekur. Menkiausias nepasisekimas, ir aš jau daužau daiktus esančius aplink mane, trankau sienas, rėkiu, tačiau niekas nepadeda. Nežinau ką daryti, bijau, kad ir vėl galiu pakartoti visą šią istoriją iš naujo. Kaip sustabdyti šiuos pykčio priepuolius? Ir kaip atsikratyti tų minčių apie savęs žalojimą ir mirtį? Viena jau nebesusitvarkau…

Giedrė (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Labas, Giedre,

Skaitau Tavo laišką ir galvoju, kaip neramu turėtų būti, kai jauti, kad dalis sunkumų, kuriuos galvojai įveikusi, grįžta. Tikiu, kad tiek pykčio priepuoliai, tiek mintys apie savižudybę ar savęs žalojimą gąsdina, ir kartu atrodo, kad rašydama šį laišką Tu visgi esi truputį stipresnė nei anksčiau.

Stiprumą aš sieju su drąsa kreiptis pagalbos. Dažnai tai būna nelengva, nes reikia pripažinti, kad sunkumų yra ir kad jiems įveikti reikia kitų žmonių palaikymo, supratimo ir paramos. Pati savo sunkumus iš dalies sieji su tuo, kad su niekuo nesikalbėjai iš baimės būti nesuprasta. Taip būna ne Tau vienai – žmonės dažnai nedrįsta prabilti apie savo sunkumus, galvodami, kad jie niekam nesvarbūs, bijodami likti nesuprasti, nenorėdami pasirodyti silpni ir negalintys patys išspręsti savo problemų. Taip galvodami jie nemato ir neieško tų žmonių, kurie galėtų juos suprasti ir išklausyti, jaučiasi vieniši ir bejėgiai. Visgi įdėję pastangų ir paieškoję kiekvienas iš mūsų galėtume rasti žmogų, kuriam rūpim mes ir mūsų bėdos.

Todėl Tu tikrai neturi susitvarkyti su savo sunkumais viena. Tikriausiai ir pati pastebėjai, kad kai atsirado viena padedanti mergina, kai kurie sunkumai tuo metu palengvėjo. Skatinu Tave ir dabar ieškoti Tau pasiekiamos pagalbos. Geriausia, kad ji galėtų būti pastovi ir ilgalaikė – būtent tokią pagalbą gali pasiūlyti psichologas, kuris nuo tiesiog draugo skiriasi dar ir tuo, kad gali padėti išbūti ir su itin sunkiais jausmais ir mintimis, padėti suprasti pykčio priežastis ir atrasti neskaudinančius bei nekenkiančius būdus savo jausmams reikšti.

Tačiau lygiai taip pat svarbu, kad ir savo artimiausioje aplinkoje rastum žmonių, kurie Tave supranta ir palaiko – kartais vien žinojimas, kad yra kažkas, kam rūpi, padeda ištverti sunkumus ir patikėti, kad gali susikurti tokį gyvenimą, kokio norisi.

Leisk sau pačiai ir kitiems pasirūpinti Tavimi.

Psichologė Ugnė Kabelkaitė

Dalintis: