Kaip suteikti daugiau gyvenimo kasdienybei?

0 (0)

Vieną pavakarę nuobodžiavau Geležinio Vilko gatvės kamštyje. Besileidžianti saulė skaisčiai švietė į veidą ir tarsi kvietė įkvėpti pavasario gaivos. Tos saulėtos emocijos pagauta pravėriau langą ir pajutau tik automobilių išmetamųjų dujų kvapą (pavasario tame nebuvo), o beprotiškas triukšmas sklindantis nuo įvairiausių transporto priemonių, išgąsdino mano pagautą saulėtą emociją. Langą uždariau ir džiaugiausi, kad triukšmą nuslopinau. Iš įpročio ir nuobodulio stvėriausi telefono – patikrinti, kas per kelias valandas pasikeitė pasaulyje ar bent jau mano elektroninėje erdvėje.

Šįkart gavau laišką iš draugo. Vien tik pamačius įrašą, regis, pavasario gaiva vėl sugrįžo į mane. Bičiulis rašė iš Prancūzijos kalnų. Akimis greitai perbėgau jo laišką. Negalėjau lėčiau skaityti, „kamštis“ kaip tik pajudėjo. Mintyse įstrigo pora frazių: „malda nuoširdesnė“, „daug gyvenimo“.

Grįžusi namo skubėjau nusirengti, prisėsti ramiai ir  neskubėdama, tyloje dar kartą jį perskaityti. „Laiką leidžiu kalnų dvasioje. O ten daug visko: ir prarajų, ir uolų, ir mirties, ir išgyvenimo, ir įgyvenimo… Malda ten nuoširdesnė. Ir keiksmai, nes nebėra nei prieš ką vaidinti ir net laiko tam nėra… Čia mažai nereikalingų problemų ir daug gyvenimo. Net baimės ir tos kitokios.“  

Skaitydama laišką gerte gėriau į save kiekvieną žodį, sakinį. Norėjosi kuo daugiau savin pasiimti to nuogo atvirumo, nuoširdumo, dvasingumo… Tiksliau, norėjau bent kiek labiau prisiliesti prie to „daugiau gyvenimo“.

Perskaičiusi kelias sekundes dar kartą akimis permečiau parašytus žodžius ir užvožiau kompiuterio ekraną. Tas „daugiau gyvenimo“  net sukėlė pyktį: kodėl tokių laiškų negaunu, kai jis vykdo savo kasdieninius įsipareigojimus? Ką kalnai suteikia tokio, ko neturime funkcionuojančioje XXI a. visuomenėje? Ar tai reiškia, kad jei nevažiuoju į kalnus, turiu „mažiau gyvenimo“?!  Vadinasi, nė negyvenu, jei kas rytą vežu vaikus į darželį, pristatinėju paslaugas, susitinku su klientais,  atsakinėju į elektroninius laiškus, gaminu vakarienę, o prieš skaitydama vaikams vakarinę pasaką dar stipriai juos apkabinu ir pasakau, kad myliu… Ar galima patirti „daugiau gyvenimo“ kasdienybėje,  jos rutinoje, šeimoje, dirbant mėgstamą darbą?

Į šį klausimą atsakymo ieškojau kelis mėnesius. Jeigu rašau dabar Jums, vadinasi, jį šiai dienai radau. Pirma mintis buvo: „reikia klausyti savo širdies, savo vidinio balso ir jo vedamai gyventi tikrą gyvenimą“. To moko visos dvasinės praktikos. Skamba gražiai ir įtikinamai. Bet, kaip tai atrodo realybėje? Kaip išgirsti tą savo vidinį balsą? Protu suvokiu, bet kasdienybėje užstringu. Rūpinuosi vaikais, atlieku veiklas, už kurias gaunu atlygį, tai darydama netgi jaučiu daugiau pasitenkinimo nei liūdesio. Tai čia daug ar mažai „gyvenimo“?  Galbūt negirdžiu savo širdies balso? O gal net nepalieku erdvės jam sklisti? Tokių klausimų vedina dažnai prieinu akligatvį arba užsisuku besikartojančių minčių rate, lyg voverė. Todėl nusprendžiau, kad vien tik mąstydama atsakymo į klausimą apie „daugiau gyvenimo“ nerasiu.

Ir kai nustojau fokusuotis į tai, kad turiu kažką išgirsti, užčiuopti, pajusti, regis, plačiau pamačiau patį klausimą. Gyvenimą „kalnų dvasioje“ suvokiau kaip maitinančią, pripildančią ir tuo pačiu iškraunančią veiklą. Veiklą, kuri mumyse atstato balansą, pripildo ramybės, ryžto, drąsos ir džiugesio gyventi – to, ko tuo metu mums labiausiai reikia.  Ar įmanoma „prisipildyti“ daugiau gyvenimo kasdienybėje?

Taip, įmanoma, ir šį atsakymą suradau mindfulness praktikose . Kalbu ne apie meditacijas. Meditacijos yra priemonė, kaip „pagavus kalnų dvasią“, ją atkurti kasdienybėje. „Daugiau gyvenimo“ gauname iš to, ką kasdien darome, su kuo bendraujame, ką priimame.

Pasidalinsiu su jumis pratimu, kurį išbandžiau  su dr. Rebecca Crane (viena garsiausių mindfulness eksperčių Didžiojoje Britanijoje, Bangoro universiteto Mindfulness Centro vadove) per jos mindfulness mokymų savaitgalį.

Mindfulness pratimas

Paimkite popieriaus lapą ir surašykite įprastas veiklas, kurias kasdien atliekate. Pabandykite atrasti  bent 15 jų, pavyzdžiui, rytinės kavos gėrimas, vaikų ruošimas į darželį, pokalbis su vadovu, bendravimas su kolega, naršymas Facebook‘e , meditacija – malda, sportas, vaikščiojimas ir t.t.

Kai surašysite, dar kartą perskaitykite ir pagalvokite – ar ta veikla jus labiau pripildo (maitina) ar labiau sekina? Pažymėkite tai ties kiekvienu įrašu ir susumuokite rezultatus. Kokios veiklos dominuoja Jūsų kasdienybėje: pripildančios ir maitinančios ar sekinančios?

Atliekant šį pratimą daugeliui žmonių kyla klausimas – o ką daryti, jei vieną kartą veikla patinka ir teikia malonumą, o kitą kartą sekina? Veikla ta pati, tik mūsų reakcija ir atlikimo kontekstas  skirtingas. Tokiu atveju, užrašykite variantą, kuris pasitaiko dažniausiai. Čia  svarbiausia pačiam įsivardinti, kas gali  maitinančią veiklą paversti sekinančia? Atsakymų atrandama įvairiausių:  nuo nuovargio ir per aukštų tikslų sau iki sudėtingo santykio su artimaisiais…

Grįžtant prie veiklų sąrašo,  verta  smalsiai, tarsi iš šono jį  peržvelgti  ir pamėginti atrasti daugiau erdvės maitinantiems užsiėmimams. Jei sekinančių veiklų daugiau nei maitinančių, kaip galima gyventi „daugiau gyvenimo“?

Stebėdami savo kasdieninius darbus galime sąmoningai pradėti save labiau maitinti. Ir tik tada, kai kasdienybę „pripildome gyvenimo“, pradedame vis aiškiau girdėti savo vidinį balsą.

Beje, draugui į minėtą laišką atrašiau: „Ką kalnuose randi tokio, ko negalima surasti kasdienybėje?“ Atsakymas:  „Prisipildau tikro gyvenimo“.

Kviečiu tikrą gyvenimą praktikuoti ne tik kalnuose, bet ir kasdienybėje.

Inga Juodkūnė | atspirtiestaskas.lt
Psichologė, koučingo specialistė
Iliustracija: Kalen Emsley / unsplash.com