Patarimais dalijasi psichologė ir knygos „Ramūs tėvai, laimingi vaikai“ (angl. „Calm Parents, Happy Kids“) autorė Laura Markham, ahaparenting.com portale.

1. Pasistenkite išvengti „kovok arba bėk“ reakcijos. Du kartus giliai įkvėpkite ir priminkite sau, kad nenutiko nieko baisaus. Jei vaikas pamatys, kad reaguojate ramiai, jis ir pats pamažu išmoks valdyti savo pyktį, nepasiduodamas stresinei situacijai.

2. Išklausykite vaiką. Supraskite, kas jį nuliūdino. Visi žmonės būna nusivylę, kai jų nesiklauso. Vaikai – ne išimtis. Jei vaikas jaučia, kad jį tėvai (darželio auklėtojai, seneliai ir kt.) mėgina suprasti, jis ima rimti.

3. Pamėginkite pažvelgti į situaciją vaiko akimis. Jeigu vaikas jaučia, kad jį palaiko ir supranta, jis turi daugiau galimybių „atkasti“ savyje pykčio priežastį. Jums nebūtina sutikti arba nesutikti. Parodykite vaikui, kad jums tikrai rūpi jo jausmai: „Mano geruoli, man taip gaila, kad tu manai, jog aš tavęs nesuprantu. Tikriausiai tu jautiesi toks vienišas.“

4. Nepriimkite asmeniškai, ką jis garsiai pasako. Tėvams skaudu klausytis vaiko priekaištų, įžeidinėjimų ir kategoriškų pareiškimų. Kad ir kaip paradoksalu būtų, vaikas ne visada supranta, ką išrėkia pykčio apimtas.

Dukrai tikrai nereikalinga kita mama ir ji tikrai nejaučia jums neapykantos. Ji tik įsižeidusi, išsigandusi ir jaučiasi bejėgė. Ji šaukia skaudžius žodžius, kad jūs suprastumėte, kaip jai blogai. Pasakykite jai: „Greičiausiai tu esi labai nusiminusi, jei taip man sakai. Papasakok, kas nutiko. Aš tavęs įdėmiai klausausi.“ Kai mergaitė supras, jog jei nebūtina kelti balso ir tarti įžeidžių frazių, kad būtų išgirsta, ji pamažu išmoks reikšti savo jausmus civilizuočiau.

5. Nubrėžkite ribas, kurių negalėtų peržengti. Užkirskite kelią tam, kad pyktis peraugtų į fizinį smurtą – mušimąsi, spardymą, kandžiojimąsi ir pan. Tvirtai ir ramiai pasakykite vaikui, kaip nedera elgtis su aplinkiniais: „Tu labai piktas, tačiau mušti žmonių negalima, kad ir koks nusiminęs ir įsiutęs būtum. Gali trypti kojomis, rėkti, tačiau muštis negalima.“

6. Nemėginkite vesti auklėjamųjų pokalbių su vaiku. Sūnus gavo prastą pažymį iš fizikos ir dabar rėkia, kad mes mokyklą arba išeis iš namų? Pasakykite, kad suprantate jo jausmus: „Tu taip nusiminei. Man taip gaila, kad tau taip sunku mokykloje.“

7. Priminkite sau, kad pykčio žiežirbos – natūralus būdas vaikui „nuleisti garą“. Neuroninės jungtys dar nesusiformavusios vaiko galvos smegenų dalyje, kuri atsakinga už emocijų kontrolę. Ką čia apie vaikus – netgi ne visi suaugusieji geba suvaldyti pyktį. Geriausias būdas padėti vaikui tas jungtis išvystyti – parodyti empatiją. Jei vaikas jaučia palaikymą, supratimą, labiau pasitiki tėvais, išsaugo artimą ryšį su jais.

8. Atminkite, pyktis – tai gynybinė reakcija. Pyktis kyla kaip atsakymas į grasinimą. Kai kada ta grėsmė išorinė, tačiau dažniausiai ji slypi žmogaus viduje. Kadaise užgniaužėme savyje baimę, liūdesį ar nuoskaudą, tačiau retsykiais nutinka tai, kas tuos jausmus pažadina. Tada akimirksniu įjungiame kovos, gynybinį režimą, kad tuos jausmus vėl nuslopintume.

Kai vaikas dėl ko nors nusiminęs, gali būti, kad problema slypi kadaise neišreikštoje baimėje ar neišverktose ašarose.

9. Padėkite vaikui susitvarkyti su pykčiu. Jei vaikas išreiškia savo pyktį, o jūs reaguojate atjausdami ir suprasdami, vaiko pyktis praeina. Ji tik priedanga tam, ką vaikas jaučia iš tikrųjų. Jei jis gali verkti ir pasakoti jums apie savo baimes ir nuoskaudas, pyktis išvis nereikalingas.

10. Stenkitės būti kaip įmanoma arčiau. Jūsų vaikui reikia žmogaus, kuris jį myli net tada, kai šis pyksta. Jei vaiko pyktis jums gresia fiziniu smurtu, paėjėkite į saugesnę vietą ir paaiškinkite vaikui: „Aš nenoriu, kad man suteiktum skausmo, man pakenktum, todėl aš pereinu už krėslo. Tačiau esu šalia ir girdžiu tave. Ir esu visada pasirengusi tave apkabinti.“ Jei sūnus rėkia: „Išeik lauk!“, pasakykite: „Tu prašai manęs išeiti, tačiau aš negaliu tavęs palikti, kai tu taip baisiai jautiesi. Aš tiesiog paėjėsiu tolėliau.“

11. Pasirūpinkite savo saugumu. Paprastai vaikai nenori suteikti tėvams skausmo. Tačiau kartais negatyviu elgesiu jie siekia dėmesio, užuojautos ir supratimo. Kai jie mato, kad juos supranta ir priima jų jausmus, nustoja skriausti tėvus ir pradeda verkti. Jei vaikas jus muša, pasišalinkite. Jei jis nenustoja pulti, paimkite už riešų, pritūpkite ir pasakykite: „Aš nenoriu, kad tavo rankos mane skriaustų, artėtų prie manęs. Aš matau, koks tu piktas. Tu gali eiti daužyti pagalvę ar meškiną, bet draudžiu mane skriausti.“

12. Nemėginkite analizuoti vaiko elgesio. Kartais vaikai jaučia nuoskaudas ir baimes, kurių nemoka išreikšti žodžiais. Jos kaupiasi ir sprogsta drauge su pykčio proveržiu. Kartais vaikui tiesiog reikia paverkti.

13. Leiskite vaikui suprasti, kad suprantate jo pykčio priežastį. Pasakykite: „Mažyli, aš suprantu, kad tu norėjai… Man gaila, kad taip viskas pakrypo.“ Tai padės sumažinti įtampą.

14. Kai vaikas nusiramins, pakalbėkite su juo. Venkite didaktinio tono. Kalbėkite apie jausmus: „Tu buvai toks nusiminęs“, „Tu norėjai, bet…“, „Ačiū, kad patikėjai man savo jausmus, papasakojai apie juos.“

15. Pasakokite istorijas. Vaikas ir taip žino, kad buvo neteisus ir elgėsi nepavydėtinai. Todėl geriau papasakokite jam istoriją: „Kai mes pykstame, kaip tu ką tik pykai ant savo sesers, pamirštame, kaip stipriai mylime tą žmogų. Mums atrodo, kad tas žmogus yra priešas. Tiesa? Kiekvienas pykdamas jaučia kažką panašaus. Kartais netgi norisi tam žmogui suduoti. Bet jei taip padarysi, paskui labai labai gailėsiesi…“

Emocinis raštingumas – civilizuoto žmogaus požymis. Jei norime vaikus išmokyti suvaldyti pyktį, turime pradėti nuo savęs.

Parengė 15min.lt

loading...