Kaip tapti diktatorium?0 (0)
Saddamas Husseinas gimė 1937 metų balandžio 28 dieną ir augo netoli Tikrito, itin skurdžioje, savo žemės neturinčioje valstiečių šeimoje. Biologinis tėvas paliko motiną prieš pat vaiko gimimą arba netrukus po jo.
Patėvis, piemuo, nuolat žemino berniuką, vadino jį kekšės arba kalės sūnumi, be gailesčio mušė ir žiauriai kankino. Norėdamas priklausomą vaiką kuo labiau išnaudoti darbams, iki dešimties metų jam draudė lankyti mokyklą.
Jis žadindavo jį vidury nakties ir liepdavo ganyti bandą. Tais lemiamais metais kiekvienas vaikas susidaro pasaulio ir vertybių sampratą. Jame bręsta svajonės, kurias jis trokšta įgyvendinti.
Saddamas, savo patėvio belaisvis, tegalėjo trokšti vieno – neribotos valdžios kitiems.
Veikiausiai jo smegenyse susiformavo mintis, kad atimtą orumą jis galės atgauti tik įgavęs kitiems tokią valdžią, kokią jam turėjo patėvis. Jo vaikystėje nė nebuvo kitų idealų, kitų pavyzdžių, tik visagalis patėvis ir jis pats, jo terorui pasmerkta auka.
Vėliau suaugęs jis pagal šį pavyzdį kūrė totalitarinę valstybę. Jo kūnas nežinojo nieko kita, tik prievartą.
Kiekvienas diktatorius neigia savo valstybės kančias ir, vedamas didybės manijos, stengiasi jas pamiršti.
Galima įrodyti, kad tirono charakteris per gyvenimą nesikeičia, kad jis savo valdžią naudoja naikinimo tikslams tol, kol nesutinka pasipriešinimo. Nes tikrasis, pasąmoningas, už visų sąmoningų veiksmų slypintis tikslas lieka nepakitęs – naudojantis valdžia išdildyti vaikystėje patirtus ir paneigtus pažeminimus.
Tai neįmanoma, nes praeities neištrinsi ir nepakeisi tol, kol neigsi ankstesnes savo kančias, todėl mėginimai sustabdyti kartojimo įkyrybės apsėstą diktatorių pasmerkti žlugti. Jam reikės vis naujų aukų.
Hitleris savo elgesiu visam pasauliui parodė, koks vaikystėje jam buvo tėvas: naikinantis, negailestingas, išpuikęs, beatodairiškas, pagyrūnas, iškrypėlis, savimeilis, trumparegis ir kvailas. Nesąmoningai jį mėgdžiodamas jis liko jam ištikimas.
Dėl tos pačios priežasties ir kiti diktatoriai, kaip antai Stalinas, Mussolinis, Ceausescu, Idi Aminas, Saddamas Huseinas ir daug kitų elgėsi labai panašiai.
Saddamo biografija yra nepaprasto vaiko žeminimo pavyzdys, už kurį vėliau savo gyvybėmis sumokėjo tūkstančių tūkstančiai keršto aukų. Nenoras mokytis iš šių faktų atrodo keistas, bet jis visai suprantamas.
Kiekvienas tironas įkūnija savo tėvą, su kuriuo tebėra glaudžiai susijęs, aklai vildamasis kada nors paversti jį mylinčiu žmogumi.
Mušti, kankinti, žeminti vaikai, niekada nesutikę gelbstinčio liudytojo, paprastai išsiugdo didelį pakantumą simbolinio tėvo žiaurumui ir akį rėžiantį abejingumą skriaudžiamų vaikų kančioms.
Jie nieku gyvu nenori žinoti, kad kadaise patys tokie buvo, abejingumas jiems trukdo atmerkti akis. Taip jie tampa piktojo advokatais, nors patys tvirtai tiki humaniškais savo ketinimais.
Parengta pagal: Alice Miller. Kūno maištas. Vilnius: Vaga. 2012, 64-67