Kaip tikėti savo vaiku, kai matai jį vienokį namie, o kitokį apibūdina mokykla?

5

Klausimas: Esu užstrigusi ir labai pasimetusi. Mane kamuoja daug klausimų, matyt pats esminis būtų – kaip tikėti savo vaiku, kai matai jį vienokį namie, o kitokį apibūdina mokykla?

Auginu paauglį, visko būna, bet susitariam. O mokykla – priešingai. Nuolatiniai skundai dėl jo elgesio. Esmė ta, kad labai daug visokių neatitikimų. Taip, sūnus, matyt, spėju, bent taip sako auklėtoja, nemoka pripažinti kaltės.

Jis man sako vieną, mokytoja kitą. Vienoje klasėje gavome etiketę – sunkus, nevaldomas vaikas. teko pereiti į kitą klasę. Ir čia prasidėjo dar didesnės bėdos. Pirmo pokalbio metu auklėtoja pasakė, kad ji ir tėvai buvo prieš, kad sūnus pereitų į jų klasę, nes nukentės pažangumas ir reputacija.

Kurį laiką vaikui puikiai sekėsi, bet ilgainiui vėl viskas pablogėjo. Prašiau psichologės pagalbos, negavau, nes cituoju: „jis pats atsisakė“. Lankėmės pas nepriklausomą specialistą, pokalbis vyko sklandžiai, ilgai, buvo pagerėjimas. Bet neilgam.

Prasidėjo skundai, kad sūnus atsikalbinėja prieš mokytojus. Ne visus, tik su keliais yra konfliktai. Teko dalyvauti vaiko gerovės komisijose, ten buvo pasakyta, kad jis tiesmukas, turi savo nuomonę ir yra nevaldomas. Vaikas užsidėjo etiketę – esu nevykėlis ir blogietis.

Vieną vakarą parėjo apsiverkęs, paklausiau kas nutiko, pasakė, kad jo bendraklasiai su juo nebegali bendrauti, nes paskambino auklėtoja tėvams ir pasakė, kad su sūnumi nebendrautų…

Vaikas labai išgyveno. Aišku, paslapčia su kai kuriais vaikais bendravo vistiek…
Per klasės susirinkimą vaikas prie visų užklausė auklėtojos, kodėl ji taip pasielgė, žinoma, auklėtoja nepripažino. Paskambino man ir pasakė, kaip jis taip išdrįso. Aš paaiškinau, kad jis labai nusiminė, jam tai svarbu, ji atsakė, kad neturi tam nei laiko, nei noro. Kad prieštarauja tėvai, o ji jį pradžioj gynė. Sūnui priklijuota nauja etiketė. Ji pasakė, kad sūnus prigalvojo viską, nors aš tikiu ir jo draugais. Jie man patys pasakė apie tokį pokalbį.

Tokios mintys auklėtojos, kaip „na, tai dabar gera klasėj kai nėra jo?…“, kai vaikas susirgo…
Ir daug yra visokių nesusikalbėjimų, vaiku niekas netiki, jis pats savim nebetiki. Pradėjo kartoti -aš blogiausias, tai kam aš jums. Išeisiu ir visiems bus gerai. Aš pradėjau nerimauti.

Aš vaiku noriu tikėti, bet mokykla man teikia kitokią informaciją. Aš nebežinau kas teisus.
Padėkit man išmokti atrinkti informaciją…

Aš noriu tikėti savo vaiku. Man baisu dėl jo išgyvenimų. Jis stengiasi kaip tik gali, nesimuša, dažnai pasako savo nuomonę garsiai, aišku, tai iš šalies atrodo labai nemandagu, nors aš jau nebežinau. Jis nuolatos save kaltina, pradėjo nesimokyti, vis kartoja kad jis storas, blogas, net vienu metu, kai buvo nutarta jo  neimti į kelionę, jis pasakė – nusižudysiu tada…

Aš atsiprašau už padrikas mintis. Manyje tiek visko daug, kad aš galėčiau kalbėti parą.
Aš nebežinau kaip man elgtis… Noriu, kad vaikas augtu doru žmogumi, išauklėtu, laikytųsi tvarkos, bet ir būtų laimingu… O dabar kaupiasi kompleksai…

P.S. mums duota savaitė. jeigu vaikas nepakeis savo elgesio, bus pašalintas iš klasės…

Inga

Komentuoja psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen:

Miela Inga, pirmiausia, tai nusiraminkite ir nepulkite į paniką. Mano atsakymas į Jūsų klausimą ar tikėti savo vaiku? būtų labai paprastas – taip, tikėti. Tikėkite tuo, ką matote, tuo, ką jaučiate, tuo, ką sūnus Jums pasakoja, nes kas gi daugiau, jei ne Jūs. Tik Jūs jį geriausiai pažįstate (aš nešneku apie kraštutinius atvejus, kuomet tėvai pateisina ar nenori matyti vaiko blogo elgesio, toleruoja netinkamus poelgius). Tikiu, jog situaciją Jūs vertinate blaiviai ir kritiškai. Paaugliams ypač svarbus tėvų tikėjimas jais, gebėjimas juos palaikyti, išklausyti be moralizavimo ir vertinimo. Paauglystė – tai, greičiausiai, pats sudėtingiausias žmogaus brandos etapų. Visi tėvai jos laukia su siaubu. Tačiau, vieni ją pergyvena be didesnių audrų, kitus, deja, ji nusiaubia kaip viesulas. Kokia bus vaiko paauglystė, priklauso nuo begalės dalykų ir aplinkybių. Paauglio iššaukiantis elgesys gali priklausyti nuo jo temperamento, charakterio, nuo genetikos, nuo persirgtų ligų, patirtų traumų, nuo šeiminės padėties (auga su vienu iš tėvų ar su abejais), nuo emocinės atmosferos namuose, nuo auklėjimo stiliaus (per didelė ar per maža globa), patyrus nelaimingą meilę, išgyvenus traumuojančius įvykius (artimo žmogaus mirtis, skyrybos) ir t.t. Šis laikotarpis sunkus ne tik aplinkiniams, bet ir patiems paaugliams. Jie tarsi atsiduria ant beprotybės slenksčio. Pradeda keistis jų kūno formos, išoriškai tampa panašėti į suaugusiuosius, tad ir elgtis norisi kaip jie, tačiau smegenys vis dar vaikiškos, negalinčios priimti racionalių sprendimų. Šiuo laikotarpiu jie ieško atsakymo į klausimą tai, kas gi aš esu?, dabar jiems ypač svarbus dėmesys, pripažinimas, įvertinimas.

Kadangi apie situaciją aš žinau tik tiek, kiek parašėte, man nieko kito nelieka, tik stengtis paaiškinti Jūsų sūnaus elgesį remiantis išdėstytais faktais. Aišku, galiu ir klysti. Pirmiausia, tai man nepasirodė, jog su Jūsų sūnumi būtų nutikę kažkas labai blogo. Jūs pati rašote, jog su juo galima susitarti, namuose jis elgiasi normaliai, po pokalbių stebimi elgesio pagerėjimai, jis jautriai reaguoja į kritiką, nuo Jūsų neslepia emocijų ir pan. Kažkodėl visų problemų židinys – mokykloje. Sakykim, Jūsų sūnus tikrai išsiskiria iš bendros masės, nebijodamas garsiai pareikšti savo nuomonės. Ir kam tai gali patikti, jei ta nuomonė dar persigėrusi jaunatviško maksimalizmo? Bet problema ne nuomonės reiškime, o mokytojo gebėjime ją priimti, suvaldyti, paskatinti mokinį reikšti nuomonę socialiai priimtinais būdais, jei ji labai tiesmuka, gebėjime nepriimti to kaip įžeidimo, nepagarbos. Tuomet nereikės vaiko versti prisipažinti kaltu, jis pats susivoks, kad kažkur suklydo. Bet kuris gi mokytojas tuo užsiims, tokio aktyvuolio geriau atsikratyti ir bus ramu. Juk, kaip supratau iš laiško, Jūsų sūnus konfliktuoja ne su visais mokytojais, kažkaip su kitais bendradarbiauja. Didžiausia šios istorijos blogybė ne sūnaus elgesys, o viešas jo aptarimas, su tėvų ir bendraklasių pajungimu. Nemokėjimas ar nenorėjimas užkirsti kelio krizinei situacijai, leidimas jai rutuliotis toliau. Vaikai didele dalimi išmoksta tyčiotis iš suaugusiųjų. Ir mokyklos psichologo vaidmuo čia turi būti pagrindinis, bet deja deja. Ir ką gi mes rezultate turime? Vieną, laisvai mintis reiškiantį paauglį, ir priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusią aplinką. Aišku, kad jam skaudu, aišku, kad jis jaučiasi atstumtas, vienišas. Toks jo elgesys tampa trūkumu, jo kompleksu. Paauglys susigūžia, užsidaro, nusišalina ir tampa piktu, labai piktu. Pasaulis jam atrodo priešiškas, o ką su priešu reikia daryti? – o gi kovoti. Taip prasideda pasaka be galo, tu man – aš tau. Taip, galbūt sūnui kažkur trūksta atsakomybės, elgesio pasekmių suvokimo, kitų jausmų supratimo, bet mokyklos bendruomenė tokius klausimus turėtų spręsti delikačiai, užtikrinant paauglio psichologinį saugumą. Vaikai viską girdi, viską mato, tik supranta ir elgiasi savaip, todėl kartais mokyklose užsidega žvakutės. Mylėkime juos visokius, būkime jiems tais sektinais pavyzdžiais. Inga, tikiuosi Jums viskas gerai. Jei problemų vis dar yra, kreipkitės į specialistus.

Psichologė Jurgita Kuzmickaitė Pedersen | SOS psichologas

Iliustracija: Redd Angelo

Dalintis:

5 COMMENTS

  1. Perskaičiau patarimus ir manau juose trūksta vieno aspekto. Tai dažnai pasitaikanti auklėjimo klaida, kuri suformuoja vaikui dvigubas reakcija į aplinką. Tai nuo mažens dažnai kartojami teiginiai „Galima – negalima, sveika – nesveika, gražu – negražu“ ir pan.
    Kaip pavyzdį pateksiu stebėtą situaciją:
    Kažkada, sėdėdamas balkone kieme stebėjau tokia situaciją. Mažuliukas vaikas buvo išleistas į kiemą ir jam mama davė saujelę čiulpinukų. Vaikelis sėdo ant dviratuko, bet čiut pavažiavus ėmė ir pargriuvo ir čiulpinukai pabiro. Mama dar nebuvo nuėjus ir pamačiusi ėmė garsiai jam sakyti: „Neimk! Neimk nuo žemės – negalimą! Ateik duosiu dar, o tuos palik!“. Vaikiukas nedvejodamas paliko tuos ir nulėkė pasiimti kitų. Na ir vėl sėdęs ant dviratuko smagiai mynė jį ir kramsnojo saldainiukus. Tačiau valgant saldainiai susivalgo ir jie baigėsi. Tada vaikiukas privažiavo prie pabirusių saldainiukų.., apsidairė.., mama nemato. Na ir greitai susirinko juos, ir vėl smagiai važinėdamasis valgė.

    Kas šioje situacijoje formuojasi? Mažam vaikiukui ir visiškai nebuvo aišku kodėl negalima. Ir ko gero jis nebūtų patikėjęs, jei jam ir būtų pasakyta, kad skaudės pilvuką, o būtų pats išbandęs ar tikrai. Ir štai dabar jis jau sužino, kad nuo žemės saldainiukus rinkti ir valgyti negalima jei mato mama, nes ji tada barsis. Bet jei mama nemato – galima, nes pilvuko juk nesuskaudo. Štai tokios panašios situacijos ir suformuoja dvigubą reakciją į aplinką. Namuose reikia elgtis taip ir taip, kad būtų viskas ramu ir gerai. O mokykloje jau galima elgtis kitaip, nes mama nežino, nemato ir todėl bus rami. Na, o gatvėje ir dar treti standartai, nes ten ir mokytoja nepasiekia. Todėl auklėjant verta labai atidžiai formuoti ir įdiegti vaikui bendrą pasaulėžiūrą ir gyvenimiškus dėsnius. Supažindinti vaiką su pasauliu, kaip formuojasi ryšiai ir santykiai ir kad nereikia išsikovoti vietą po saulė, o kur kas naudingiau būti draugiškam saulei. Tačiau šiuos dėsnius jau turi žinoti tėvai. Ir ne tik žinoti, bet ir gyventi pagal juos.

    Todėl esamoje „problemoje“ problema ta, kad vaikas nežino pagal kokius dėsnius formuojasi santykiai su aplinką ir tik paklūsta, nes juk kiekvienas nori ramybės namuose. Ir kada signalas iš mokyklos pasiekia mamą, po pokalbio su mama vaikas sužino, kad mama sužinos ir namų ramybė bus sudrumsta ir tik todėl paklūsta ir stengiasi elgtis mandagiau, tačiau ir toliau nežino kodėl verta taip elgtis. Jei žinotų – jam net ir nuošalioje gatvėje tarp draugų nekiltų mintis elgtis kitaip. Nors aišku, kad išbandytų daug variantų, tačiau sugebėtų pastebėti pokyčius santykiuose su aplinka ir sugebėtų pats padaryti tinkamas išvadas.

  2. Aš irgi drįsiu pasakyti savo pastebėjimus. Miela, Inga, kiek aš įžvelgiu, tai jūsų vaikas nuostabus kaip reta, laisvas šiuolaikinės kartos atstovas, deja kaip graudu iki nevilties bebūtų, bet pedagoginį darbą dirba daug „seno kirpimo“ atstovų ir jie nenori savotiškai „užleisti“ vadovavimo pozicijos jaunimui, nes jie masto taip-viršesnis yra mokytojas, tėvai, suaugę, o vaikai yra žemesnės kastos lyg. Tačiau juk tai senai įrodyta, kad yra žiauriai žalingas požiūris ir ypač pedagogikoje tokio nebegali būti. Mokytojai senai ruošiami dirbti su jaunimu kaip lygiu su lygium, gerbiant jį, skatinant augti, laisvai reikštis.
    Todėl mano manymu jums reikėtų kreiptis į vaikų teisių specialistus pagalbos, kad jie padėtų nutraukti šitokį psichologinį smurtą mokykloje. ir jei jau kreiptis pas psichologą, tai vaikas turi būti garantuotas, kad psichologas ne pasikeisti padės, o pirmiausia nusiimti tuos padarytos jau žalos pančius, nepelnytos kaltės naštą ir padės jums kaip mamai, patars kaip vaiką paruošti gyvenimui tame sudėtingame pasaulyje.
    Žinokit, kad nuo manęs jums patys nuoširdžiausi palaikymai, o jūsų palaikymai vaikui yra patys patys svarbiausi. besąlygiškai juo pasitikėkite, klausykite ir priminkite, kad būtent toks koks jis yra, yra vienintelis unikalus ir tobuliausias, jo keisti nereikia, tik išmokinti prisiderinti prie pasaulio. Jūsų atveju gal net verta paieškoti kitos mokyklos, bet kad vaikas žinotų garantuotai, jog tai ne dėl jo kaltės, o dėl jau iškrypusios visos šios mokyklos bendruomenės, kuriai įtaką padarė ta mokytoja.
    Sėkmės jums, laikykitės ir su blogiu teks kovoti jums:)

    • Labai gaila..deja deja..kad mokykla, mokytojai ir visa svietimo sistema toooookia tolima vaikui, ypac paaugliui. O toks pedagoges elgesys – nuteikineti bendraklasius ir tevus – visiska negarbe mokyklai. Linkiu jums stiprybes, Inga, o visai Lietuvai – kad mokyklose butu vykdomos ne tik trumpalaikes, vienadienes akcijos „be patyciu“, o priimama tam tikra ugdymo kultura, taktika ir profesine etika…kada pagaliau atsikratysime to siauro poziurio ir santykio – mokytojas/mokinys…gaila, kad Lietuvoje tiek daug nekompetetingu pedagogu…ir jokios pagalbos…tai kam tos vaiko geroves komisijos? mokyklos psichologas? socialinis pedagogas? ir kiti bendruomenes nariai? et..
      zinote Inga, daugelis zymiu pasaulio zmoniu – mokykloje buvo nuvertinti, pedagogai nesugebedavo izvelgti talento (kitaip mastancio, drasaus vaiko nesugebedavo priimti)
      ir pabaigai:
      ..zuvis puva nuo galvos…tokia jau ta Lietuviska tiesa..

  3. Trūksta tėvo pavyzdžio. Jei ne tėvo, tai senelio, bočelio. Jei ir čia problema, bent jau tvirto vyriškio, pusbrolio ar giminaičio. Tam tikro vyro, kuris būtų tinkamu autoritetu, pavyzdžiu. Realiu. Krepšininku, sportininku. Gi dabar stumdo ribas ką gali daryti Vyras, ko negali, ir pedagogėms tas nepatiks niekada. Jos vyrą baus ne už neišmoktas žinias, o už elgesį statydamos kuolą, skambinės klasės tėvams. Juolabiau dar ir brendimas ir bendros klasės su priešingos lyties atstovėms tik apsunkina. Jei davė savaitę – laikas „paremti“ klasės fondą ir visi vargai baigsis.

  4. Pridėsiu įspūdžius iš savo mokyklos laikų.
    Susidūriau su ta pačia problema – mokytojų nuteikinėjimų prieš tam tikrus mokinius. Už tai, kad nepatinka, nesimoko ar … Man retai tekdavo tokių komentarų iš mokytojų sulaukti, kadangi esu ramesnis žmogus ir moku ignoruoti provokacijas, taip pat ir mokiausi gerai, tai tiesiogiai nebūdavo ko prikibti. Užtai tikrai galiu pasakyti, kad dažnai mačiau klijuojamas „etiketes“ būtent iš tam tikrų mokytojų, kartais net atvirai rodomą panieką ar žeminimą. Nežinau pilnai, kokia situacija čia, bet siūlyčiau palaikyti sūnų. Jei įmanoma, pakeisti mokytoją. O gal ir mokyklą. Problemų visur rasis, bet tikrai gerai žinau, kaip smarkiai gali būti „nuskalpuojamas“ už tai, kad esi kitoks, kad nebijai sakyti minčių ir neprisitaikai. Sėkmės

Comments are closed.