Kaip veikia modernūs melo detektoriai?

0

detektorius

Melas gimė kartu su žmogumi. Išradę melą, mūsų protėviai ėmė ieškoti, kaip tą melą atpažinti ir atskirti nuo tiesos. Savotiški melo detektoriai egzistavo dar senovės Indijoje ir Kinijoje, tačiau tik XX amžiuje melagių demaskavimo įrankiai tiek ištobulėjo, kad juos pradėjo naudoti policija, žvalgyba ir verslas. Bet ar mašina iš tiesų gali atskirti melą nuo tiesos, o nusikaltėlį – nuo sąžiningo žmogaus? Kas dabar naudoja poligrafus ir kam?

Manoma, kad Senovės Indijoje melo detektoriaus funkcijas atlikdavo gongas. Įtariamąjį klausinėdavo – užduodami neutralius ir su nusižengimu susijusius klausimus – ir prašydavo atsakymo metu tyliai suduoti į gongą. Jei žmogus gudraudavo ir nervindavosi, garsas turėjo būti garsesnis.

Afrikos gentyse analogiškas patikrinimas būdavo atliekamas trapiu paukščio kiaušiniu: įtariamieji turėdavo perduoti juos vienas kitam ir manyta, kad kaltasis nerimaus ir jį perspaus.

Senovės Kinijoje naudotas pastebėjimas, kad patiriant stresą, žmogui išdžiūsta burna, – įtariamajam į burną priberdavo ryžių miltų, ir žiūrėdavo, ar jie sudrėks.

Artimuosiuose Rytuose jau nuo senų senovės manyta, kad melagį išduoda stipresnis širdies plakimas, – apklausiamų įtariamųjų (ar neištikimybe įtariamų žmonų) pulsą stebėdavo specialiai apmokytas žmogus (maždaug taip pat kaltųjų ieško televizijos serialo „Mentalistas“ herojus).

Taip pat esama legendų apie melo detektoriaus funkcijoms naudojamus asilus. Gyvūnui nepastebimai ištepdavo uodegą dažais, o įtariamajam paskelbdavo, kad asilas subliaus, jeigu jo uodegą palies nesąžiningas žmogus. Paskui įtariamą apgaviką įleisdavo į daržinę, kur jis turėjo paglostyti „detektorių“; jei tikrinamojo sąžinė išties buvo nešvari, jis bijodavo paliesti asilą, kad šis nebliautų, todėl, kai išeidavo iš daržinės, jo rankos būdavo švarios, neišteptos dažais.

Ispanijos inkvizicijos laikais kaltinamąjį versdavo ryti duoną su sūriu; jeigu dėl seilių trūkumo to padaryti nepavydavo – ką gi, akivaizdus kaltės įrodymas.

„Vienintelė poligrafo paskirtis – įbauginti įtariamąjį, idant šis prisipažintų“

Pirmieji įrenginiai instrumentiniam melo išaiškinimui pasirodė XIX–XX amžių sandūroje. Garsus italų psichiatras Cesare Lombroso 1885 metais pristatė hidrosfigmometrą – žmogaus kraujo spaudimą matuojantį prietaisą, ir jau 1902 metais instrumentinėmis priemonėmis teisme buvo išteisintas įtariamasis. XX amžiaus pradžioje amerikietis psichologas Williamas Moultonas Marstonas (dar ir Wonder Woman komiksų kūrėjas) atliko tyrimą, kurio rezultatais remdamasis, pareiškė apie melo ir sistolinio („aukštutinio“) kraujo spaudimo ryšį ir sukūrė kraujo spaudimo matavimo prietaisą. Marstono idėjas vėliau patobulino Johnas Larsonas, Kalifornijos universiteto studentas medikas ir policijos darbuotojas. 1921 metais jis pristatė įrenginį, vienu metu fiksavusį ir kraujo slėgio ir kvėpavimo duomenis. Vos po kelių mėnesių išradimas suvaidino savo vaidmenį tyrime: jo duomenys rodė įtariamojo žmogžudyste kaltumą. Būtent tada instrumentinis apgavystės nustatymo prietaisas buvo pakrikštytas melo detektoriumi.

Po 18 metų, Larsono mokinys Leonardas Keeleris sukūrė portatyvų prietaisą, papildomai matavusį odos elektrinį aktyvumą. Tai ir buvo šiuolaikinio poligrafo prototipas.

Prietaisą įsigijo FTB ir pradėjo aktyviai naudoti nusikaltimų aiškinimuisi, kai policijai nepavykdavo susitvarkyti pačiai. Neretai prisipažinimą detektyvams pavykdavo gauti vos pagrasinus įtariamąjį patikrinti melo detektoriumi.

Netrukus poligrafas taip išpopuliarėjo, kad 1938 metais netgi pasirodė Gillette reklamoje – ten buvo sakoma, kad emocinė reakcija į skutimąsi įrodė Gillette peiliukų „išskirtinį pranašumą“ prieš konkurentus. Šeštajame dešimtmetyje CŽV buvo sukurtas skyrius, užsiimantis vien tikrinimais poligrafu; 1975 metais analogiškas padalinys atsirado ir KGB.

Poligrafas žadėjo pateikti atsakymą į amžiną klausimą: kaip atskirti melą nuo tiesos? Tačiau ir dabar, praėjus kone 100 metų nuo sukūrimo, veiksmingo kaltųjų paieškos instrumento reputacijos pelnyti nepavyko. Jis naudojamas apklausose ir priimant į darbą, tačiau tikrąja melo detektoriaus dalia lieka kinas, televizijos šou ir neištikimybės demaskavimų verslas. Kodėl? Atsakymas paprastas: patikimam apgavystės išaiškinimui poligrafas tiesiog netinka.

Mokslinių poligrafo efektyvumo tyrimų atlikta ne tiek jau daug. Išsamiausią atliko JAV Nacionalinė tyrimų taryba (JAV MA padalinys) 2002 metais. Mokslininkai priėjo išvadą, kad nesitreniravusių apgaudinėti poligrafą žmonių atveju, įtaisas gali „atskirti melą nuo tiesos su daug didesne tikimybe, nei atsitiktiniai sutapimai, tačiau gerokai mažesne už idealą“.

Tuo pačiu tyrėjai pabrėžė, kad sąžiningiems tiriamiesiems gali pasireikšti fiziologinės ir emocinės reakcijos, klaidingai liudijančios melą. Tas pats pasakytina ir apie būsimų žvalgybos ir kitų specialiųjų tarnybų darbuotojų atranką – įrodymų, kad poligrafas teisingai atskleidžia būsimą pažeidėją tarp sąžiningų kandidatų, aptikti nepavyko.

Kaip bebūtų, tačiau patikrinimus poligrafu aktyviai naudoja tiek teisėsaugos organai, tiek ir viso pasaulio valstybinės struktūros. JAV kasmet poligrafu patikrinami dešimtys tūkstančių valstybės tarnautojų. Po to, kai NSA darbuotojas Edwardas Snowdenas (kuris buvo sėkmingi patikrintas ) paskelbė slaptus dokumentus, paaiškėjo, kad JAV Gynybos ministerija smarkiai suintensyvino savo darbuotojų patikrinimus. Jei 2010–2011 metais tikrinimai poligrafu ten buvo atlikti 43 tūkstančius kartų, tai pastaraisiais metais šis skaičius vien NSA padidėjo triskart. Privačioms kompanijoms JAV draudžiama atlikti privalomus patikrinamus poligrafu nuo 1988 metų.

CŽV analitikas būdavo tikrinamas ir vis vien devynis metus teikė slaptą informaciją SSRS

Daugelio agentūrų, privatiems asmenims ir verslui siūlančių poligrafo naudojimo paslaugas, tinklalapiuose tvirtinama, kad melo detektorių apgauti praktiškai neįmanoma, o įrodymų patikimumas artėja prie 100% . Visgi, tarp prietaiso kritikų, vadinančių jį pseudomoksliniu, nemažai policininkų ir žvalgų, tai yra, žmonių, kurie ne vieną dešimtmetį šį instrumentą naudojusių savo darbe. Jie tvirtina, kad pagrindinė poligrafo funkcija – priversti kaltąjį išsiduoti, o aparato rodmenys nesvarbu.

Pasak buvusio Oklahomos policijos karininko Dougo Williamso, poligrafas – ne patikrinimas, o griežta apklausos priemonė, ir „vienintelė įrenginio paskirtis, – įbauginti įtariamąjį taip, kad jie prisipažintų“.

Melo detektorius aptinka ne melą,o nervingumą, tačiau šis nervingumas bus kilęs dėl kaltės vos pusėje atvejų. Išmokęs sukurti fiziologinius baimės požymius, poligrafą gali apgauti bet kuris žmogus, tvirtina Williamas.

Patarimų, kaip tai atlikti, nesunku rasti internete; pats Williamsas už jų skleidimą buvo nuteistas dviems metams kalėjimo. Poligrafijos ekspertas Davidas Lykkenas kartojo, kad melo detektoriai „nedaug tikslesni už monetos metimą“.

Žinomi garsūs poligrafo klaidų atvejai: pavyzdžiui, serijinio „Green Riverio žudiko“ byla, kurio sąskaitoje ne mažiau nei 49 aukos (pasak jo paties – apie septyniasdešimt). Gary’is Ridgway’us, kurio kaltė galiausiai įrodyta, buvo įtarimasis, tačiau paleistas, kai sėkmingai atliko melo detektoriaus testą. Tik po 14 metų DNR analizė patvirtino, kad žmogžudystes įvykdė jis. Aldrichas Amesas, aukštas pareigas užimantis CŽV analitikas, irgi buvo ne kartą taip tikrintas ir visgi devynis metus Sovietų Sąjungai teikė slaptą informaciją.

Nepaisant viso šito, melo detektoriaus populiarumas išlieka ne tik kine, bet ir pačioje policijoje. Kodėl jis vis dar naudojamas tiesos paieškoms? Kaip spėja žurnalistas Simonas R. Gardneris, gali būti, dėl to kalta ilga poligrafo naudojimo praktika ir įprotis – teisėsaugos organai ir specialiosios tarnybos nenoriai atsisako šiaip ar taip ne vieną dešimtmetį jiems talkinusio apklausos instrumento. O ir kam nesinorėtų gauti aparato, užtikrintai nurodančio melą ten, kur žmogus jo neįžvelgia?

Ира СоломоноваРедактор раздела World Press

Parengė Technologijos.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here