abstract-1239384_640

JAV mokslininkai ištyrė ir nustatė keistą dėsningumą, kad visų vienišų žudikų, kurie vienu užpuolimu stengiasi išžudyti kuo daugiau žmonių, portretai yra neįtikėtinai panašūs. Jie atskleidė, kad beveik visi amoko (aptemusios sąmonės būsena) apimti nusikaltėliai serga depresija ir būna socialiai izoliuoti, pranešama APA tinklalapyje.

Tyrinėtojai atrado dar vieną ypatingą bendrą bruožą, kuris motyvuoja tuos žmones tapti nusikaltėliais (pavyzdžiui, įsiveržti į mokyklą ir šaudyti mokinius bei mokytojus, imti įkaitus, sprogdinti minias, žudyti nepažįstamus, nekaltus žmones).

Socialinė izoliacija, gili depresija ir stiprus noras išgarsėti – šie požymiai būdingi visiems „amokiniams“ nusikaltėliams. Tokią tyrimų išvadą paskelbė amerikiečių psichologai.

Jennifer Johnson ir Andrew Joy iš Vakarų Naujosios Meksikos universiteto išanalizavo visus duomenis, kuriuos sugebėjo surinkti apie „amokinius“ nusikaltėlius, taip pat iš FTB ir kitų institutų archyvų, pranešimus spaudoje, per radiją ir televiziją.

Tokio tipo profesionalūs nusikaltėliai mokslininkams pasirodė akivaizdžiai homogeniški. Beveik visi jie buvo 20–25 metų amžiaus, baltaodžiai ir jautėsi aukomis, manė esantys neteisingai nuskriausti ir neturintys jokių šansų.

Prie jų izoliacijos ir gilios depresijos prisidėjo patologinis narcisizmas, pretenzijomis persunkta mąstysena ir įsitikinimas, kad jie yra nusipelnę daugiau, taip pat stiprus noras bet kokia kaina atkreipti į save kitų dėmesį.

„Amokinė“ agresija atrodo užkrečiama

Pastarasis bruožas nulemia tai, kad nusikalstamas „amokinis“ elgesys atrodo užkrečiamas, ypač tada, kai žiniasklaidos priemonės išsamiai apie juos pranešinėja. „Mūsų nelaimei, dažniausiai pasitaikantis bendras tokių nusikaltėlių bruožas yra troškimas išgarsėti“, – sako J. Johnson.

Nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio, kai žiniasklaida pranešinėja apie nusikaltimus dieną naktį ir internetas sparčiai išpopuliarėjo, galima rasti sąryšį tarp žiniasklaidos pranešimų ir didėjančio tokių nusikaltimų skaičiaus.

Kuo dažniau žiniasklaida pranešinėja apie „amokinių“ žudynių atvejus, tuo labiau daugėja kitų panašių nusikaltimų. Kai tik nusikaltėlis sulaukia didelio visuomenės dėmesio, užima daug vietos spaudoje, yra be perstojo rodomas per televiziją, kyla kitų analogiškų nusikaltimų banga.

Žiniasklaida turėtų mažinti tokių pranešimų kiekį

Iki 2000 metų JAV įvykdavo vidutiniškai trys „amokiniai“ nusikaltimai mokyklose ir viešumoje per metus. Nuo to laiko jų skaičius atitinkamai didėjo. Dabar jau vidutiniškai kas 12,5 dienų įvykdomas toks nusikaltimas viešumoje ir kas 32 dienas – mokyklose.

„Jeigu masinės komunikacijos priemonės ir socialinė žiniasklaida galėtų susitarti daugiau neplatinti nusikaltėlių pavardžių, nuotraukų ir smulkmeniškų įvykio aprašymų, neaprašinėti nusikaltėlio gyvenimo ir asmenybės, tai „amokinių“ nusikaltimų skaičius smarkiai sumažėtų“, – tvirtina J. Johnson. Anot mokslininkų, mažiausiai trečdalio nusikaltimų tikrai būtų išvengta. O kiek gyvybių būtų išsaugota!

Šį numatomą nusikaltimų sumažėjimą galima būtų palyginti su savižudybių statistika. Nuo 1997 metų, kai buvo atrasta, kad pranešimai JAV žiniasklaidoje didina savižudybių skaičių, žurnalistams buvo liepta su tokiai pranešimais elgtis atsargiau, ir savižudybių skaičius smarkiai sumažėjo.

„Vieną kartą žiniasklaidai jau pavyko nulemti teigiamus pokyčius, – sako J. Johnson. – Ir ji galėtų tai padaryti dar kartą. Seniai atėjo tam laikas. Užtenka aukų!“

Parengė Gražina Vasiliauskienė | Alfa.lt