Kalėjimas tapo išsigelbėjimu nuo narkotikų
0 (0)

„Narkotikų pirmą kartą pabandžiau būdama 15-os metų. Tai buvo vadinamieji lengvi narkotikai – „žolė“, ekstazis, amfetaminas. Būdama 17-os gulėjau psichiatrijos ligoninėje, nes bandžiau 2 kartus nusižudyti. 18-os metų jau „sėdėjau ant adatos“ – leidausi heroiną, dozės organizmas reikalavo kiekvieną dieną. Tam reikėjo pinigų, narkotikai nėra pigūs. 21 metų mane sulaikė pareigūnai už prekybą narkotikais“, – taip trumpai savo gyvenimo istoriją pradeda Laura.

narkotine-priklausomybe

Būdama 13–14 metų narkotikų ir alkoholio nevartojo, vengė tokių dalykų. Tačiau draugų kompanijoje atsirado vienas drąsesnis vaikinas, kuris sumanė išbandyti narkotikų ir pasipasakojo apie savo potyrius kitiems.

„Pasakojo, kaip viskas buvo gerai, gražu, faina. Sakė: „Vartojau praeitą mėnesį, matai, man nieko nenutiko.“ Gerai, galvoju, pabandom. Pabandai „žolės“ – nieko baisaus nenutiko, tada jau bandai amfetaminą, irgi nieko baisaus. Ir taip su kiekvienu kartu išbandyti dar ką nors naujo baimė mažėja. Gauni dirbtinę euforiją ir eini vis toliau“, – pasakoja Laura.

Iš pradžių vartojo nedažnai – kartą per mėnesį, kartą per dvi savaites, paskui kas savaitę. Vėliau amfetaminą Laura pradėjo vartoti sistemingai – kas antrą dieną. Paskui atėjo eilė heroinui. Pirmą sykį mergina jo pabandė, kai jautė negerumą po amfetamino vartojimo.

„Po amfetamino jautiesi blogai, esi išsiblaškęs, negali užmigti, kūnas atrodo sunkus. Tada šalia buvo žmogus, kuris tarstelėjo: „Žinau gerą vaistą.“ Galvoji – gal nereikia, bet blogai jautiesi, paskui ateina mintis – kas čia tokio, porą dūmų patrauksiu heroino ir viskas. Patrauki porą dūmų – atpalaiduoja, viskas pasidaro labai gerai. Pradedi galvoti, kad gali suderinti du dalykus – vartoti amfetaminą ir paskui ant viršaus, kad blogai nesijaustum, dar pavartoti heroino“, – prisimena Laura.

Depresija ir du bandymai nusižudyti

Būdama 17-os metų Laura gulėjo psichiatrijos ligoninėje, bandė 2 kartus nusižudyti. Mergina pasakoja, kad vartojant psichotropines medžiagas „pavažiuoja“ stogelis, žmogus nebesuvokia aplinkos.

„Neatitraukdavau užuolaidų, nenorėdavau lipti iš lovos, po namus vaikščiodavau susivėlusi su chalatu. Buvo apėmusi visiška apatija – nieko nenorėjau. Pamenu, tada buvo vasara, mane draugai kvietė prie ežero, o man šimtas metų tas ežeras nereikalingas. Pagalvojus apie išvažiavimą pirma mintis – ką darysiu, kai prasidės lomkės. Juk tada reikės dozės. Ir niekur nevažiuoji.“

Taip po truputį nutrūko ryšiai su draugais, kurie nevartojo narkotikų. Pasak Lauros, ji stengėsi izoliuoti save nuo kitų, nenorėjo nieko įsileisti į savo gyvenimą.

„Tada ateina vienatvė, bet su narkotikais dingsta visos baimės, kompleksai, viskas, kas tau nepatinka, tampi kitu žmogumi. Atrodo, ir bendrauti kitaip moki, o kai nebelieka narkotikų – galvoji, kad esi niekas. Ir visada sau sakai, kad laiku sustosi. Du kartus bandžiau sustoti vartoti savarankiškai, nepavyko. Atsilaikai dvi tris dienas ir vėl tas pats nuopuolis. Vėl krenti ant žemės, pasiduodi ir vėl eini tos pačios dozės“, – pasakojo mergina.

Dabar jau 29-erių moteris jautė organizmo išsekimą dėl miego trūkumo, mažai maitindavosi. Pasak Lauros, visos bėdos ir negandos susikrovė, viskas atrodė juoda, todėl prisigėrė vaistų – bandė nusižudyti.

„Po poros savaičių vėl pabandžiau prisigerti vaistų, bet antrą kartą iš toksikologinio mane nusiuntė tiesiai į psichiatrinę. Ten pragulėjau du mėnesius, bet gydytojai taip ir neišsiaiškino problemos. Gydė nuo depresijos, nors problema buvo priklausomybė nuo narkotinių medžiagų“, – pasakoja Laura.

Manipuliacija gydytojais

Atsidūrusi psichiatrijos ligoninėje Laura greitai suprato, kad gali apgauti gydytojus ir net jais manipuliuoti. Pati psichiatrė pamėtėjo Laurai idėją, kai paklausė, ar šeimoje kas negerai.

„Tą akimirką supratau, jog galiu manipuliuoti gydytojais, kad jie nepastebėtų esminės problemos – priklausomybės. Ir prasidėjo mano pasakojimai apie problemas šeimoje, sakiau, kad niekas manęs nemyli, niekam nereikalinga. Nors viso to iš tikrųjų nebuvo. Iš tiesų stengiausi nuslėpti norą vartoti narkotikus, bijojau, kad galiu prarasti galimybę juos vartoti“, – atvirauja pašnekovė.

Gyvenimas buvo virtęs dideliu spektakliu, Laura meluodavo tiek, kad laikui bėgant pati pradėjo tikėti savo melu.

„Eidavau į psichoterapijos seansus, spręsdavau problemas kartu su gydytoja ir galvodavau: „Va, matot, kokia aš gera aktorė – „Oskarą“ galit įteikti.“ Iš tiesų šeimoje nebuvo taip, kad būčiau nemylima, engiama ar varoma iš namų.“

Būdama 18-os metų Laura pradėjo leistis heroiną, dozės jau reikėjo kiekvieną dieną.

„Turėjau draugą, kuris leidosi heroiną, sakė, kad labai nerealus jausmas, o kai būni dar nuo kažko apsvaigęs – lengviau perlipi per save, dingsta visos baimės ir pabandai. Ir tikrai tas pirmas kartas – sunku net žodžiais apsakyti, tiesiog, išskrendi. Vėliau kiekvieną kitą kartą ieškai to pirmo karto pojūčio, bet jis daugiau nepasikartoja. Ieškai, ieškai, o jo vis nėra. Paskui atsiranda fizinė ir psichologinė priklausomybė. Fizinė – kai jautiesi blogai, krečia šaltis, laužo kaulus, kažkas panašaus kaip gripas tik daug kartų sunkiau, prasideda vėmimas ir visa kita. Sunki abstinencija. Psichologinė – gera savijauta pavartojus, tuščia, nieko nejauti, nulis emocijų, dėl nieko neskauda, nevargina liūdnos mintys. Net jei su artimaisiais kas nutinka, taip stipriai neišgyveni, nes užslopini visas tas emocijas ir automatu varai per gyvenimą.“

Laura pasakoja mėginusi bėgti nuo narkotikų, net į kitą šalį buvo išvažiavusi. Tačiau praleidusi keletą dienų suprato, kad be narkotikų negali ištverti.

„Tuo metu nebuvo bilietų į Lietuvą, bet man tas nerūpėjo, nusipirkau bilietą į Berlyną, nes žinojau ir draugai pasakojo, kad ten lengvai galima gauti kvaišalų. Galiausiai atsidūriau Berlyno stoties rajone, radau žmogų, kuris siūlo viską, ko tik nori“.

Neieško kaltų

Paklausta ar draugai padarė įtaką tam, kad ji tapo narkomane, Laura sako: „Buvo laikas, kai ieškojau kaltų, kas padarė įtaką tam. Bet jei būčiau nenorėjusi – nieko nebūtų buvę, niekas nekišo per prievartą, nedėjo į burną narkotikų. Dabar suprantu, kad tada buvo tokia egzistencinė būsena, kai negyveni, o egzistuoji“.

Tėvai nežinojo

„Tėvai nieko nežinojo ir neįtarė iki tada, kai mane uždarė į pataisos namus. Gyvenau su draugu atskirai, sakydavau, kad viskas gerai, turiu darbą.“

Iš tiesų Laura su draugu vertėsi narkotikų prekyba. Uždarbis buvo skiriamas dozei ir buto nuomai. Maistui nelabai reikėjo, saldumynams nebent. Anot pašnekovės, taip gyventi buvo patogu, nereikėjo eiti vogti, ar pardavinėti kūno vyrams.

„Tai savo priklausomybės palaikymas. Dažniausiai narkotikais prekiauja tie, kurie patys yra priklausomi, bet niekas į tai nekreipia dėmesio“, – teigia Laura.

Didesni narkotikų tiekėjai, pasak pašnekovės, naudojasi ir manipuliuoja narkomanais. Jei reikia dozės – gauni, bet tada klimpsti į skolas arba pats pradedi prekiauti, kad uždirbtum tai pačiai dozei.

Kosčiuškos kameros siaubas

„Pagavo keletą kitų pardavėjų, kažkur nutekėjo informacija ir pareigūnai mane pradėjo sekti, nes taip iš oro niekas neateina. Pamenu, draugas išėjo į laiptinę, jį sulaikė ir tada užėjo į butą. Kai mane išsivedė iš namų, tai taip ir nebeparvedė“, – pasakodama šypteli Laura.

Iš pradžių merginą nuvežė į laikino sulaikymo vietą T. Kosčiuškos gatvėje. Vaizdas areštinėje pribloškė.

„Ten buvau pakraupusi vien nuo to vaizdo. Kameroje drėgna, tamsu, tuo metu supratau, kad fantazijose tiek neprigalvosi, kaip iš tikrųjų ten yra. Tada mintyse šaukiau ne mamą ar tėtį, o galvojau, kad noriu nustoti vartoti ir dėl to padarysiu bet ką. Šiandien manau, kad jei mane būtų paleidę po 3 mėnesių, vėl būčiau atsidūrusi prie to pačio taško ir vėl būčiau nusipirkusi eilinę dozę.“

Už prekyba narkotikais – 8 metai

Laura buvo sulaikyta ir teismo sprendimo laukė Lukiškių tardymo izoliatoriuje, pirmą nuosprendį išgirdo po devynių mėnesių. Teismas skyrė aštuonerius metų nelaisvės. Tada Laura kreipėsi į apeliacinį teismą – nuosprendis nebuvo pakeistas.

„Po apeliacinio teismo mane perkėlė į Panevėžio pataisos namus, vadinamąją moterų koloniją, nors šiais laikais jau niekas taip nevadina. Ten sulaukiau aukščiausiojo teismo sprendimo – bausmė nebuvo pakeista. Man liko tie patys 8 metai. Buvau teisiama pirmą kartą, bet buvo rastas pagal įstatymo didelis kiekis narkotikų – 2 gramai heroino – tai traktuojama kaip sunkus narkotikas ir tai jau yra didelis kiekis. Skiriama bausmė nuo 8 iki 10 metų. Pagal įstatymą man skyrė minimalią bausmę – 8 metus.“

Laura pasakoja, kad sunkiai išgyveno įkalinimą, tuo metu jai buvo 21-eri metai.

„Į nuosprendį įsiskaičiuoja laikas, kol buvau sulaikyta Lukiškių tardymo izoliatoriuje, bet buvo tokia mintis, kad man bus jau 29 metai, kai išeisiu į laisvę. Buvo šokas, žemė slydo iš po kojų. Advokatas gražiai žadėjo, kad viską sutvarkysim. Tačiau žada viena – gaunasi visiškai kitaip.“

Pataisos namuose Laura sužinojo, kad už gerą elgesį gali būti paleista į laisvę anksčiau.

„Galimybė buvo tokia, kad jei bus geras elgesys, noras taisytis, rodomos pastangos – galiu būti paleista lygtinai atlikusi pusė bausmės. Yra skatinamoji programa – už gerą elgesį ir darbą gauni paskatinimus, surinkus tris perkelia į lengvą grupę ir pagal įstatymą gali prašytis paleidžiama atlikus pusė bausmės. Tada pas mane atsirado siekis ir noras pasistengti išeiti.“

Nuo narkotikų priklausomas žmogus gyvena savo susikurtame iliuzijų pasaulyje, ten nėra jokių taisyklių, įsipareigojimų ar atsakomybės. Todėl pakliuvus į pataisos namus Laurai buvo sunkiausia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, sveikimą nuo priklausomybės ir darbą.

„Pataisos namuose susidūriau su tuo, kad reikia prisiimti atsakomybę, anksčiau to niekada nedariau. Reikėjo eiti dirbti, nors darbas nepatiko. Pasodino prie siuvimo mašinos – neįsivaizdavau net kaip ji įsijungia, o reikia siūti. Mano pirma alga buvo 3 litai su centais.“

Bėgant laikui viskas pradėjo keistis – atsakomybės ir įsipareigojimų daugėjo. Mergina pradėjo lankyti pataisos namuose esančią mokyklą, nes nebuvo baigusi vidurinės. Vėliau užsirašė į kursus. Ir pirmą kartą pataisos namuose nuėjo į anoniminių narkomanų susirinkimą.

„Ėjau su tokia nuostata, kad man čia viskas gerai. Jaunystė kvailystė, šiek tiek pakvailiojau ir viskas susitvarkys. Su laiku atsirado lankymasis kiekvieną savaitę. Vėliau supratau, kad vartojimas – tai ligos pasekmė, nes pati liga yra daug giliau. Priklausomas žmogus lieka visam gyvenimui ir jis nėra išgydomas. Galima ją tik pristabdyti. Sunkiausia sau pripažinti, kad esu priklausoma, turiu problemų, esu bejėgė, nes pati negaliu susitvarkyti su priklausomybe.“

Pataisos namuose narkotikai

Pataisos namuose gauti narkotikų nėra sudėtinga. Juos neretai permeta per tvorą, nes tvora nėra aukšta. Sugalvoja ir kitų perdavimo būdų, todėl, anot Lauros, pataisos namuose kas norėjo, tas vartojo. Pašnekovė sako, kad ji dėjo pastangas pakeisti savo gyvenimą iš baimės likti pataisos namuose 8 metams.

„Jei sučiups vartojant – šviečia karceris, o karceris reiškia, kad nuplaukia visos lengvatos, nes ne tik nesilaikai taisyklių, bet dar labai griežtai pažeidinėji. Mane lydėjo baimė, todėl jaučiausi saugi dėl to, kad vartoti negaliu. Ne tai, kad sakyčiau nenoriu vartoti, bet – negaliu. Nors iš tikrųjų būdavo momentų, kai ateidavo tas noras, kad dabar būtų gerai – užsimirštų visos problemos, atsipalaiduočiau.“

Pataisos namai Laurai suteikė saugumo jausmo, lankydamasi anoniminių narkomanų susirinkimuose mergina jautė paramą, baigė vidurinę mokyklą.

Laisvė

Laurai buvo skirti aštuoneri metai nelaisvės, po ketverių metų ji kreipėsi į teismą ir dėl gero elgesio bei pastangų išėjo į laisvę.

„Išėjau su tokiu nušvitimu – jau ketveri metai švari, nieko nevartoju. Dabar jau viskas bus taip gerai – visi man lenksis, plos, džiaugsis ir šokinės, kad aš tokia šaunuolė. Bet grįžau ir nieko panašaus nebuvo. Niekas nieko nedavė ir nepasakė: „Imk čia tau, jau viskas padaryta“. Tada pagalvojau: „Aš jums dar visiems parodysiu, kaip čia viskas bus gerai.“

Darboholizmas ir nesveiki santykiai su vyrais

Pirma darbą mergina susirado drabužių parduotuvėje. Kaip pati Laura sako, ji priklausomybę kvaišalams iškeitė į darboholizmą.

„Variau šešias dienas per savaitę, todėl nebeliko vietos asmeniniam gyvenimui. Man darbas nepatiko, nenorėjau į jį eiti, bet buvau visa galva į jį pasinėrusi, nes taip buvo patogu. Iš pataisos namų išsinešiau lygtinumą, žinojau, kad atsipalaiduoti kitaip negaliu. Narkotinės medžiagos ir alkoholis ne man – neturiu tokio sveiko proto, kad galėčiau su saiku vartoti. Kiti žmonės sugeba į mėnesį išgerti taurę vyno, o aš nusigeriu iki kominės būsenos. Todėl mane gelbėjo pasinėrimas į darbą.“

Vėliau priklausomybę pakeitė į santykiai su vyrais.

„Tai nebuvo sveiki santykiai. Visą laiką norėjau, kad būtų taip, kaip aš noriu, o ne taip, kaip man sako. Būdavo jei aš noriu susitikti – susitiksim, o jei nenoriu – tai nesimatysim mėnesį, du ar metus. Ir žmonės neištverdavo šalia manęs. Poroje juk turėtų būti pusiausvyra – dviejų žmonių sutarimas.“

Šeimoje situacija buvo ne ką geresnė, mergina nesusikalbėdavo su namiškiais, nuolat būdavo pikta ir irzli.

„Rėkdavau: „Darykite taip, kaip aš noriu“. Mano tėvas alkoholikas, todėl jam nuolat aiškinau: „Pasižiūrėk į mane, jei aš galiu – tai ir tu gali. Visą laiką buvau nepatenkinta, primesdavau savo nuomonę. Toks periodas tęsėsi apie pusantrų metų. Vis mėtydavausi, nerasdavau pusiausvyros. Ir tada atėjo momentas, kai supratau – arba turiu kažką daryti arba einu vartoti, nes nebegaliu savęs suprasti ir susikalbėti.“

Anoniminiai narkomanų susirinkimai

Mergina susisiekė su pažįstamu vaikinu, jis gydėsi ir lankė anoniminių narkomanų susirinkimus. Tą patį vakarą Laura ten nuėjo.

„Vėl atsidūriau anoniminių narkomanų susirinkime. Tada supratau, kad esu savo vietoje, jog čia esu saugi, galiu sulaukti pagalbos. Pats principas, kad mes esam anonimai labai patiko, nes niekam neįdomi žmogaus tapatybė, nesvarbu kuo užsiimi ar ką vartojai. Esu čia ir dabar – pasiryžusi sveikti. Tada palaipsniui, kai atsirado grupė ir 12-os žingsnių programa, man viskas pradėjo eiti į priekį, kaip sakau, pradėjau lipti į tą kalną.“

Laura visada manė, kad užteks atsisakyti narkotikų vartojimo ir viskas gyvenime išsispręs, bet jai teko nusivilti, kai taip nenutiko.

„Neužtenka atsisakyti vartojimo. Iš tiesų reikia keisti viską nuo pačių pagrindų – mąstymą, požiūrį. Auksinė taisyklė – pasaulį pradedu keisti nuo savęs. Kai pati keičiuosi ir aplinka keičiasi.“

Gyvenimas šiandien – esu vadovė

„Šiandien tikrai neturiu kuo skųstis, nes turiu tai, apie ką svajojau. Tik garsiai nepasakydavau. Aš plėšausi per du darbus, bet vis tiek viską spėju. Vienam darbe esu vadovė, kitam – vadovo asistentė. Niekada nesureikšminau pačių pareigybių, bet stengiesi daryti pažangą ir tave vertina, natūralu, kad tai džiugina.“

Pašnekovė prisipažįsta iš pradžių turėjusi ne vieną stereotipą, galvojo, kad priklausomybių turėjęs ir bausmę atlikęs žmogus neturi jokių šansų pradėti gyvenimą iš naujo. Manė, kad visi keliai uždaryti.

„Iš tikrųjų ant kaktos neparašyta praeitis, neprivalau eiti ir pasakoti kiekvienam. Šiandien esu tokia, kokia esu ir arba priimate mane tokią, kokia esu, arba mums ne pakeliui. Dabar suprantu, kad reikia tik savų pastangų, noro ir užsispyrimo, parodyti, kaip sugebi dirbti. Kiti sako, kad reikia turėti gerą užnugarį, tėvelius ar pažįstami, kurie padėtų. Tai netiesa. Visus darbus susiradau savo jėgom, pati ėjau į darbo pokalbius, pateikiau save, pati ėjau dirbau ir įrodinėjau, kad aš galiu tai padaryti.“

Dabar Laurai 29-eri metai, ji laisvėje trejus metus, nevartoja narkotinių medžiagų ir alkoholio – 7 metus ir 7 mėnesius. „Šiai dienai aš susiduriu su sunkumais, bet aš visą laiką žinau: yra problema – bus ir problemos sprendimas.“

Parengė: Sandra Vilimaitė
Šaltinis: balsas.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.