Kalbuosi su savimi. Ar tai praeis?0 (0)
Klausimas:
Sveiki.
Esu paauglė, tačiau ganėtinai neseniai išsiskyriau su geriausiais draugais. Supratau, jog kalta pati.. Tiesiog prasidėjo toks periodas, kai aš pastebėjau, kad pradėjau kalbėtis pati su savimi. Mintyse ir tiesiogiai, garsiai reikšdama klausimą ir duodama atsakymą.
Sakykite, ar tai normalu? Ar kada nors praeis?
Dėkui :)
Atsakymas:
Sveika,
Pirmiausia noriu pasidžiaugti, jog ir jauni žmonės domisi psichologija, bei ieško pagalbos, iškilus rūpesčiams. Gerai, kad nelaikai nerimo savyje, o daliniesi, ieškai atsakymo.
Mini laiškutyje, jog tave neramina garsus kalbėjimas su tavimi, tačiau užsimeni ir apie neseniai patirtus išgyvenimus – išsiskyrimą su draugais.
Pabandykim pasvarstyti, kodėl žmonės kalbasi su savimi. Vieną iš dažnai pasitaikančių atvejų, ko gero galėjai pastebėti pamokose. Yra žmonių, kurie gavę kažkokią užduotį, pvz.: kontrolinio darbo, studentai – egzamino, ją skaito sau pusbalsiu, o gal mama, ruošdama naują patiekalą, skaitė receptą garsiai, arba tėtis kažkodėl garsiai skaito sudėtingą instrukciją. Tai vyksta tuomet, kai žmogaus reikalaujanti užduotis reikalauja ypatingo susikaupimo. Šis kalbėjimas padeda nesielgti spontaniškai, o pereiti prie sąmoningo susikaupusio veikimo. Tai tarsi momentinis grįžimas į vaikystę, kuomet kalbėjimas su savimi buvo vienas iš raidos etapų, atliekantis būtent šią susikaupimo funkciją.
Dar vienas momentas, kai dažnas prakalbame balsu – tai stiprių emocijų raiškos pliūpsnis. Išmetus kažką iš rankų, išsigandus, nespėjus į nuvažiuojantį autobusą ir pan. Taip atsikratome vidinės įtampos pertekliaus.
Pasitaiko, jog žmonės, kankinami kažkokių vidinių konfliktų, ima vesti vidinius dialogus su pačiu savimi, kurie nejučia virsta nebe vidiniais, kai prakalbame su savimi garsiai. Tai tarsi ginčytis, diskutuoti garsiai su savo kitu Aš.
Galbūt skyrybos su draugais, sukėlė tau daug vidinių prieštaravimų, kuriuos ėmei išreiškinėti ir garsiai. Ką daryti tuomet? Jei ši balsu išsakoma diskusija tau padeda, visai nebūtina jos visiškai atsikratyti, tiesiog stenkis tą daryti tyliau arba vienumoje. Jei manai, kad tai tiesiog bjaurus įprotis, bandyk save sukontroliuoti. Bet kokiu atveju tikiuosi, jog žinojimas, kad kalbėjimas garsiai būdingas daugybei mūsų, tau padės geriau jaustis.
Linkiu kuo didžiausios sėkmės.
Psichologė
Kristina Grigalavičienė
Londonas
Aš taip pat kalbuosi su savimi. Ir jau daug metų, bet man tas netrukdo.. Taip smegenys visuomet yra įjungtos ir labiau lavinasi.
Mano žmona kalba su savimi . Tai netrukdo mums puikiai gyventi kartu daugybe metų . Tai netrukdo jai būti žavinga ir patrauklia. Gal net suteikia ypatingo žavesio …
ar tai gali buti sizofrenijos simptomas? domejausi internete tuo, bet taip ir liko neaisku… As irgi megstu padiskutuoti su savimi. Cia graziai tariant. Bet kartais taip uzsimirstu kad tai patampa garsus pokalbis su emocija.. ppvz vienas atvejis: ant mokytojos pykau ir netveriau savyje kaip norejau i akis jai tai pasakyt – isrekt. tai namuose sededama taip uzsimasciau apie tai kad pradejau tai sakyti sienai, myntyse tai buvo zmogus. Esme kad mama pamate ir td taip sutrikau. Nuo tada nerimauju del to kad negaliu visada to kontroliuot. Kadangi net nedidelis nesklandumas su zmonemis mane stipriai nerviskai paveikia tai kad galeciau kontroliuoti save tengiuosi savo gyvenime ivesti harmonija. Nepykti ant zmoniu, nekritikuoti ir tt. palaikyti pozityvu mastyma. Keisti mastyma is esmes.. Rauti priestaringumo saknis is savo asmenybes.
Man kartais taip nutinka kai su savimi kalbu nes kai bunu susipykusi su žmogumi o kai jo nebuna aš pradedu kalbeti garsai su savimi arba kai repetuoju ka pasakyti jei to paklaustu tiesiok mintyse įsivaizduoju ta žmogu bet pasakyti tam žmogui i akis neišdristu.