Kartą Jungas viešėdamas Amerikoje su keletu tenykščių bičiulių aplankė Naujosios Meksikos valstijos čiabuvius, o tiksliau – pueblų indėnus.

Ten pirmą syk jam nusišypsojo laimė pasikalbėti su ne europiečiu, su ne baltuoju žmogumi.

Tai buvo Taoso pueblo vadas, labai protingas 40-50 metų amžiaus žmogus. Jis vadinosi Očivia Biano (Kalnų ežeras).

– Pažvelk, – tarė Očivia Biano, – kokia nuožmi baltųjų išvaizda. Plonos lūpos, smailios nosys, veidas raukšlių išvagotas ir iškreiptas, žvilgsnis sustingęs, jie vis ko nors ieško.

Ko gi jūs ieškote? Baltieji vis ko nors nori, jie visuomet kažkuo susirūpinę ir neramūs. Mes nežinome, ko jie nori. Mes nesuprantame jų. Mes manome, kad jie išprotėję.

Paklausiau, kodėl jis mano, kad visi baltieji bepročiai.
– Jūs sakote, kad galvojate galva, – atkirto jis.
– Žinoma, o kuo gi daugiau? – paklausiau nustebęs.
– Mes mąstome šia vieta, – tarė jis ir parodė į širdį.

(Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010, 340-341 p.)

Susiję rašiniai: K. G. Jungas: Neurozė, K. G. Jungas: visuomenės progresas

loading...