Kalnų ežero išmintis
0 (0)

Kartą Jungas viešėdamas Amerikoje su keletu tenykščių bičiulių aplankė Naujosios Meksikos valstijos čiabuvius, o tiksliau – pueblų indėnus.

Ten pirmą syk jam nusišypsojo laimė pasikalbėti su ne europiečiu, su ne baltuoju žmogumi.

Tai buvo Taoso pueblo vadas, labai protingas 40-50 metų amžiaus žmogus. Jis vadinosi Očivia Biano (Kalnų ežeras).

– Pažvelk, – tarė Očivia Biano, – kokia nuožmi baltųjų išvaizda. Plonos lūpos, smailios nosys, veidas raukšlių išvagotas ir iškreiptas, žvilgsnis sustingęs, jie vis ko nors ieško.

Ko gi jūs ieškote? Baltieji vis ko nors nori, jie visuomet kažkuo susirūpinę ir neramūs. Mes nežinome, ko jie nori. Mes nesuprantame jų. Mes manome, kad jie išprotėję.

Paklausiau, kodėl jis mano, kad visi baltieji bepročiai.
– Jūs sakote, kad galvojate galva, – atkirto jis.
– Žinoma, o kuo gi daugiau? – paklausiau nustebęs.
– Mes mąstome šia vieta, – tarė jis ir parodė į širdį.

(Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010, 340-341 p.)
Iliustracija: Stephen Leonardi

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

2 Responses

  1. Vladas parašė:

    Laimingų žmonių, kaip ir vaikų, elgesys yra nemotyvuotas ir netikslingas. Jie tiesiog džiaugiasi buvimu čia ir dabar.
    Visa laimė, kad tokia būsena, kaip ir pvz. miegas negali tukti ištisai:)

    Laimingi žmonės labiausiai nepageidautini vakarietiškoje, orientuotoje į gamybos apimčių, pelno ir BVP augimą, civilizacijoje.

    Laimingi žmonės yra patys blogiausi ir mažiausiai paveikūs reklamai pirkėjai ir vartotojai, nes jiems nieko netrūksta.

    Laimingi žmonės yra labai prasti samdomi darbuotojai, nes jų neįmanoma sumotyvuoti dirbti. T.y. švelniai priversti daryti tai ko reikia kažkam kitam, bet ne jiems patiems.

    Ir nesuprasi ar Vakarų civilizacija tiek daug pasiekė materialaus išsivystymo ir BVP augimo srityje, nes ten labai daug nelaimingų žmonių, ar Vakarų civilizacija sugeba eliminuoti ir „išnaikinti” laimę, nes ji stabdo progresą?:((

  2. ople parašė:

    hm, manau ne čia bėda, kad reikia dirbti – žmogus turi instinktą išgyventi, o tam juk reikia „susimedžioti” ar prisirinkti uogų ir šaknų, ar auginti daržovių, tad darbas savaime neturėtų tapti nelaimingumo priežastimi. Manau, vakarų visuomenės bėda ta, kad mūsų veikla taip atitrūkus nuo „maisto išgavimo realybės”, nuo tikro sąlyčio su mūsų pirminių poreikių patenkinimu, kad žmogaus sąmonė ar pasąmonė pasimeta ir tampa nelaiminga. Juk esame iš gamtos, tad jei norime valgyti turėtume eit išsirauti morką ir valgyti, o dabar reikia šypsotis klientui ar barškinti klaviatūra :) ir pirkti kažkieno kažkur kažkaip neaiškiai užaugintą morką, gal net nežinant jos augimo proceso ir kitų susijusių dalykų, kurie savaime džiugina… daugybė žmonių turi sodus, augina vaisius, nors užtenka pinigų maistui pirkti… Gal tiesiog reikia laiko prisitaikyti prie naujos realybės?… arba kad reklama kurtų mažiau poreikių :) arba, kad mūsų sąmonė išmoktų greitai atskirti kas tikra ir mums reikalinga, o kas ne, šitam „pasiūlos pasauly”… Taikos :) m.

Komentuoti: Vladas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.