Kančia ir skausmas

0
Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, fotoplunksna.lt

Kai prieš kurį laiką mano mindfulness mokytojas man pasakė, kad netgi kenčiant labai didelį skausmą galima efektyviai dirbti, man tai atrodė kažkas nesuvokiamo. Juk jei esi pavargęs, neišsimiegojęs, tau kažką skauda arba skauda tavo artimiesiems, kaip tu gali būti efektyvus? O praktika parodė, kad iš tiesų tai yra realu ir įmanoma. Gyvenimo eigoje mes išmokstame kentėti dėl vienokių ar kitokių gyvenimiškų sąlygų, dėl fizinės savijautos arba tiesiog dėl interpretacijos apie tai. Jeigu prie skausmo pridedame ir kančią, kurią patiriame dėl skausmo, tuomet tikrai tampa sudėtinga dirbti, efektyviai ir kokybiškai gyventi, tačiau jei jaučiame skausmą, bet jo nedidiname pereidami į kančią dėl skausmo, tuomet iš tiesų turime pakankamai psichinių resursų efektyviai dirbti. Interpretacijos apie įvykius užima labai daug vietos mūsų mąstyme, mes galime dėl to labai labai ilgai kentėti, nepastebėdami, kiek negatyvių emocijų ir jausmų patiriame, vien todėl, kad prisirišame mintimis prie tos temos, kurios nemokame paleisti, ir visa tai negali nedaryti įtakos mūsų elgesiui.

Imkime pavyzdį: jūs blogai jaučiatės, nes skauda koją (įsipjovėte vakar), žaizda dezinfekuota, užklijuota, gyja. Tačiau šiandien ateinate į darbą ir pradedate skųstis, dejuoti. Nebūtinai garsiai, tai galima šauniai daryti ir monologe su savimi (kitaip tariant, kenčiate), kaip jums šiandien blogai, negalite normaliai dirbti, nes nuolatos skauda ir skauda koją, neįmanoma to pamiršti. Jeigu jums labai svarbi išvaizda arba jei jūs moteris, tai dar pridedame ir tai, kaip baisiai ta žaizda atrodys, kai jau sugis, liks randas. Jau nekalbant apie tai, kad jūs šiandien mūvite kelnes, nors norėjote pasipuošti sijonu, dėl to, kad negalite taip baisiai atrodydami eiti į darbą. Atėję papasakojate kolegoms apie tai, kaip jaučiatės ir su tuo gyvenate visą dieną (kankinatės dėl to), o gal ir keletą dienų, o galbūt dėl rando kankinatės ir visą gyvenimą… Čia tas pats kaip su ant veido iškilusiu spuogu. Tačiau mūsų interpretacija apie spuogą gali būti tokia, kad aš tapau spuogu, nors to spuogo kiti apskritai nemato.

Apibendrinant, skausmas, kurį jaučiate, yra faktas, jo intensyvumas yra labai subjektyvus, tačiau kentėjimą mes susikuriame individualiai ir pavargstame ne nuo skausmo, o nuo galvojimo apie skausmą. Būtent pasikartojančios įkyrios mintys sukelia kančią, dėl to nelabai lieka resursų efektyviai dirbti, tačiau kai mindfulness praktikų metu pradedi mokytis priimti realybę tokią, kokia ji yra, nevertinant, neteisiant, tai realybė būtų tokia, kad vakar įsipjovei koją, šiandien dar jauti skausmą, ir tai normalu tokioje situacijoje ir kad viskas praeina, ir tai praeis. Išmokstame keisti tai, ką galime pakeisti (nuplauti žaizdą, pakeisti tvarstį), ir priimti tai, ko negalime pakeisti (žaizdos).

Jei realybę priimame tokią, kokia ji yra, išmokstame nekentėti dėl to. Palaipsniui atsiranda gebėjimas kryptingai pasirinkti, apie ką galvoti, kuo užsiimti, net jei jauti fizinį skausmą, nes galvojimas apie skausmą sukelia kančią. Tad jei šalia juntamo fizinio skausmo pasirenkame galvoti apie svajones, tikslus, rezultatų siekimą, patiriame malonų jaudulį, malonias teigiamas emocijas, bandydami nuspėti rezultatą, emociškai jaučiamės geriau, todėl ir sveikstame greičiau. Kaip teigia Dalai Lama, „Skausmas yra neišvengiamas. Kančia neprivaloma.“ Tad galime būti išmintingi ir pradėti mokytis nekentėti.

Lina Bagdonavičienė | pauze.lt
Psichologė-psichoterapeutė, mindfulness mokytoja

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here