Tik tuščias indas gali būti pripildytas. Tik jaučiantis trūkumą siekia jį kompensuoti. Žmogui įprasta jaustis silpnam, tuščiam, nelaimingam, netobulam, bjauriam ar vargetai ir visa tai tėra tuščias indas kuris siekia būti pripildytas tuo ką vadiname laime, meile, gyvenimo prasme, išmintimi, stiprybe ir harmonija.

Kitaip tariant, liūdesys, tuštuma, silpnumas, kančia – visa tai prasmingi dalykai. Tuštuma yra sąlyga pilnatvei gimti, kvailumas – išminčiai, vergovė – laisvei ir t.t. Taip tarsi įtempiamas lankas strėlei paleisti.

„Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti.“
(Kahlil Gibran. Pranašas. Pranašo sodas. Kaunas: Trigrama. 2008, 39p.)

Remiantis teiginiu, kad tuščias traukia pilną, kaip kad vakuumas orą tarkime, kyla klausimas „Tai kodėl tiek nelaimėlių, luošių ir vargetų?“, kodėl jų pelenuos taip ir nesužiba auksas, kodėl nestrykteli raudonas feniksas į žydrą būties padangę?

Būsena ar pojūtis, kad kažko trūksta yra nemaloni ir, kaip sako homeostazės teorija, žmogus siekia įvairiais įmanomais būdais grįžti vėl į komforto zoną. Kuo trūkumo pojūtis aštresnis, intensyvesnis, tuo atkakliau siekiama išsivaduoti iš nepageidautinos padėties.

Biologiniam organizmui pajutus skausmą, automatiškai, instinktyviai reaguojama kaip į grėsmę išlikimui. Įmanomos dvi gynybos reakcijos: bėgti arba pulti. Ši veikimo schema galioja ne tik išorinio pasaulio sąlygose, bet ir vidinio. Susidūręs su skausmu, kančia, nemaloniu pojūčiu, jausmu, mintimi, būsena žmogus stengiasi nuo to pabėgti arba tai įveikti, perkeisti.

Bėgti, turbūt, ar beveik visada, lengviau nei pulti. To pasekoje, dauguma žmonių įpranta nuo visko kas nemalonu tiesiog bėgti. Eidami mažiausio pasipriešinimo keliu, lengvai atsipirkę pradžioje, skaudžiai susimokame pabaigoje. Milžiniškos liūdesio, kančios, vienatvės, nevilties ir slegiančios tuštumos gelmės, rezervuarai taip ir lieka užmiršti, kaip nuskendę pilni brangenybių piratų laivai.

Ši tragedija nuo atskiro individo išplinta ir persmelkia visą civilizaciją. Iš esmės, ką žmonės daro, tai meluoja, bėga nuo kovos ir taip skęsta vis didesniame neapmokėtų sąskaitų liūne. Slegiami menkavertiškumo, žmonės kuria tikrovės pakaitalus, ramentus ir priedangas. Toks totalus savęs ir pasaulio neigimas gimdo neregėto mąsto virtualybę.

Civilizacija – gigantiškas protezas žmogaus neįgalumui pridengti. Progresas siejamas su technologine raida, t. y. su įmantresnių protezų išradimu.

Štai mano stalo plastikinis paviršius imituoja raudonmedį, pinigas kišenėje skelbia, jog yra labai vertingas ir jo kaupimas gali tapti gyvenimo tikslu, gardi dešrelė nutyli, kad mėsa joje tik nežymus priedas ir t.t. Kitaip tariant, visa kas aplink tėra pilna klastočių aibė, atidėtų mokėti Gyvenimo Bankui skolų savartynas.

Žmogus – tai tokia beždžionių rūšis, kuriai skirta atrasti, jog yra savo laimės kalvis. Kol išorine veiksmų gausa stengsimės kompensuoti vidinę tuštumą, kitaip tariant, kol bėgsime į krūmus, tol ilginsime kelią kuriuo vėliau teks grįžti atgal ir imtis tikro darbo.

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

loading...