flower-887443_640

Vakarų šalyse mes dažniausiai nesame išmokyti būti kantrūs. Kiekvienas prisimename apie situacijas keliuose, kai nekantrūs vairuotojai, nekantrūs pėstieji vieni kitų negerbia. Didelis gyvenimo tempas sąlygoja perdėtą reiklumą sau ir aplinkiniams: darbe užduotys dažnai turi būti atliktos „vakar“, o mūsų asmeniniai poreikiai turi būti patenkinti tučtuojau.

Vis dėl to kantrybė yra viena iš mylinčio žmogaus savybių. Gyvenimas yra lėta kelionė tampant tokiais žmonėmis, kokias norime būti. Nors nė vienas iš mūsų nenusipelnome kitų žmonių kantrybės, bet, kai esame pakantūs žmonėms, primename sau ir kitiems, kad kiekvienas galime eiti tobulėjimo keliu, kuriame tampama geresniais.

KANTRYBĖ – TAI LEISTI SAU IR KITAM BŪTI NETOBULAM

Santykiuose su žmonėmis kantrybė įgyja skirtingas formas. Kantrybė su padavėja, atnešusia mums ne tą patiekalą, kurį užsisakėme, skiriasi nuo tos, su kuria laukiame dukters paklydėlės parvažiuojant namo. Kai mokame būti kantrūs vienoje gyvenimo srityje, tai padeda būti kantriems ir kitose. Tik turint nuostatą būti kantriam galima daug metų išlikti atkakliam. Jeigu išsiugdysime savyje tokią kantrybės nuostatą, tuomet, ar kovotume dėl geresnių socialinių sąlygų, ar kalbėtumės su nepažįstamuoju, sutiktu banke, daug lengviau sugebėsime mylėti kiekvieną sutiktą žmogų. Pažvelkime į du pagrindinius dalykus, kurie kasdieniniame gyvenime padeda ugdyti šią nuostatą:

  1. Turėkite tikroviškų lūkesčių.

Kantrybė prašo matyti kitus taip, kaip norėtume kad mus matytų. Žmonės nėra mašinos, iš kurių gali tikėtis tobulo produkto. Įsisukę į kasdienius reikalus, galime pamiršti, kad kiekvienas turime skirtingas emocijas, idėjas, troškimus ir suvokimą ir kad kiekvienas sugebame rinktis. Būti kantriam reiškia mylėti žmogų ir tada, kai jis daro pasirinkimus, kuriems mes nepritariame. Ne kiekvienas elgiasi pagal mūsų prioritetus. Turime priimti šį žmogiškąjį faktorių kaip tarpusavio santykių realybę ir priderinti prie jos savo lūkesčius. Priešingu atveju toliau būsime nepakantūs ir rodysime savo nekantrumą smerkdami žmones, o tai santykių nepagerina. Kiekvienas iš mūsų esame keitimosi procese, kartais keičiamės į gerą, kartais – į blogesnę pusę. Jeigu suvoksime šią tikrovę, būsime kantresni su šeimos nariais, bendradarbiais ir draugais, kurie šiuo metu galbūt nedaro tokių pasirinkimų, kurių mes norėtume, kad jie darytų. Jeigu gerbsime šį procesą, daugiau vilties, kad turėsime teigiamos įtakos rezultatui. Mes nevaldome kitų žmonių, bet tikrai darome vienas kitam įtaką. Kantrybe sukuriama aplinka, kuri teigiamą įtaką padaro įmanomą.

  1. Suvokite kantrybės galią.

Ezopo pasakėčia „Šiaurės vėjas ir saulė“ pasakoja apie tai. „Susiginčijo vėjas su saule kuris iš jų stipresnis. Netikėtai jie pamatė keliu ateinantį keliautoją. Saulė ir sako: „Matau, kas gali išspręsti mūsų ginčą. Kuris iš mūsų privers tą keliautoją nusimesti apsiaustą, tas ir yra stipresnis. Pradėk tu.“ Saulė užlindo už debesies, o vėjas pradėjo kiek įmanydamas pūsti į keliautoją. Kuo stipriau pūtė, tuo tvirčiau žmogus suposi į apsiaustą, kol galų gale vėjas iš nevilties liovėsi. Tada išlindo saulė ir ėmė taip šviesti, kad keliautojui greitai pasidarė per karšta eiti įsisupus į apsiaustą.“

Šis pasakojimas puikiai atskleidžia visų mūsų santykius. Šiurkštūs, tūžmingi žodžiai tik kenkia mūsų ryšiams su žmonėmis ir dažnai priverčia juos elgtis dar netinkamiau ir pikčiau. Kovodami būname sužeisti arba susvetimėjame ir imame vengti vienas kito. Būti kantriam yra daug lengviau su žmonėmis, kurie kantrūs su mumis.

Kai kas nors ypač nekantrus su jumis, laikykite tai galimybe būti ypač kantriam su juo ir nustebsite pamatę, kaip kantrybė keičia žmones.

Būti kantriam nereiškia sėdėti rankas sudėjus. Sėdėti akmeniniu veidu ir klausytis, kaip kiti šaukia iš pykčio, o tada išeiti iš kambario nieko nepasakius tai nėra kantrybė. Tai atsiribojimas, susikoncentravimas į save, nenoras įsijausti į kito žmogaus skausmą. Kantrybė reiškia, kad mums rūpi žmogus, mes įsijaučiame ir išklausome norėdami suprasti, kas vyksta jo viduje, kad išklausytume žmogų, reikia laiko, ir toks veiksmas savaime yra meilės išraiška. Galbūt kantrybė bus tai, kad išliksime ramūs tada, kai kitas sakys mums skaudžius žodžius. Kantrybė sako: „Man tu rūpi, ir nesvarbu, ką ar kaip tu sakai, aš niekur nesitrauksiu ir išklausysiu, užuot ėmęs rėkti ant tavęs“. Kantrybė – tai sugebėjimas kurį laiką pakęsti nemalonų elgesį arba perdėtą jaudinimąsi, kad prieitumėte prie esmės, kuri sukelia pyktį. Kantrybė – tai išklausyti, kai jauti, kad kitas žmogus elgiasi su tavim neteisingai. Tai reiškia pripažinti to žmogaus jausmus ir pasistengti, kad jis pasijustų išklausytas. Negalite reaguoti meile, kol kantriai nesužinojote tiesios. Tai reiškia, kad reikia norėti klausti, kad suprastumėte, ką galvoja ir jaučia kitas žmogus.

Kai kitas pyksta, išklausykite tą žmogų – tai būdas susierzinimui išsklaidyti.

Atsižvelgiant į tai kokią reikšmę mūsų kultūroje turi laikas, mintis būti kantriam gali atrodyti beveik neįvykdoma, nes daugeliu atveju mums laiko netgi labiau gaila nei pinigų. Kas bus, jeigu kantrybė virs tingumu arba dėl jos pavėluosime ką nors laiku atlikti? Būti kantriems, nereiškia tapti neproduktyviems. Tad kaip gi rasti pusiausvyrą tarp kantrybės ir pareigos atlikti darbus?

Kai esame kantrūs, pripažįstame, kad santykiai su žmonėmis svarbiau už dienotvarkę. Santykiuose nėra trumpesnio kelio. Tai nereiškia, kad mesime į šalį kiekvieną projektą, kai reikia su kuo nors pasikalbėti. Tai reiškia, kad esame apsisprendę savo poelgiais ir žodžiais labiau vertinti žmones, o ne laimėjimus darbe.

Mokydamiesi būti kantrūs su kitais, turime būti pakantūs ir sau. Mes juk tobulėjame net gi tada, kai ugdome kantrybę. Kad suprastume kas yra kantrybė, tereikia stebėti kaip mažas vaikas mokosi vaikščioti: jis klumpa daugybę kartų, keliasi ir vėl klumpa, bet nesiliauja mėginęs ir vieną dieną daugiau nebekrinta. Daugelis iš mūsų gyvename veikiami nemažo streso. Jį gali sukelti per didelė atsakomybė, per mažai pinigų ir laiko, bloga savijauta ar pašliję santykiai. Kad ir koks būtų streso šaltinis, mes greičiausiai būsime nekantrūs, jeigu jausime, kad gyvenimas mus spaudžia. Tampame perfekcionistai. Norime atlikti viską teisingai ir laiku. KAI TAI NEPAVYKSTA, PYKSTAME IR SMERKIAME SAVE.  Jeigu pritrūkstame kantrybės sau, greičiausiai nebūsime pakantūs ir kitiems, nes keliame lygiai tokius pačius reikalavimus. Dažnai tas standartas nėra pasiekiamas niekam. Jeigu esame kantrūs, suprantame, kad kiekviena nesėkmė yra ir tam tikra būtina patirtis, o taip pat mažas žingsnelis į sėkmę.

Dažnai kelias į kantrybę prasideda pripažinus praeities klaidas. Vienintelis būdas atsikratyti senų įpročių yra juos identifikuoti ir atsiprašyti. Paklauskite savęs: „Koks paprastai būna mano atsakas, kai mane kas nors supykdo ar nuvilia?“ Atsakykite į šį klausimą, ir būsite identifikavęs blogus įpročius savo gyvenime, kuriuos reikia keisti.

Švelnus reagavimas į kitų susierzinimą, nuramina pyktį, parodo, kad mes vertiname santykius ir ieškome problemos sprendimo .

Kitas žingsnis ugdant kantrybę yra suvokti, kad nekantrumas nepakeis padėties, o nekantrumo išprovokuotas neigiamas elgesys žalingas ir nemalonus. Paskutinis žingsnis ugdant kantrybę yra susikaupti ties sprendimu, o ne ties problema. Jei dėl kito žmogaus elgesio ar žodžių mums kyla neigiamų jausmų, problema laikui bėgant neišnyks, ją reikia spręsti. Kadangi kantrybė leidžia kitam būti netobulam, kai dėl to netobulumo atsiranda problema, kantrybė susitelkia į problemą, o ne smerkia žmogų.

Kantrybės priešininkas – išdidumas. Išdidumas sako: „Aš teisus, o tu – ne. Noriu kad tu žinotum, kaip pykstu, kad suprastum, jog aš teisus. Negaliu būti tau pakantus, nes tai reikštų kad aš nusileidau, o tu šito nevertas.“ išdidumas neleidžia mums pamatyti, kad šalia esantis žmogus toks pats vertingas, kaip ir mes, ir kad mes lygiai taip pat linkę klysti kaip ir bet kuris kitas. Kantrybė suteikia mums laisvę atsisakyti poreikio būti visada teisiems. Ji atneša ramybę, kai santykiai svarbesni už savanaudišku troškimus, kurie pavagia džiaugsmą.

Kiekvienos santuokos dalis yra laukimas, ar tektų laukti daugybę metų kol vyras išsiugdys kurią nors būdo savybę, ar luktelėti parduotuvėje dešimt minučių, kol žmona pasimatuos naujus drabužius. Tačiau laukti nėra tas pats, kas būti kantriam.

Kantrybė gali paprašyti, kad kitas pasikeistų, bet niekada to nereikalaus

Jeigu pokyčių neįvyksta, kantrybė priima sutuoktinio netobulumą. Santuoka yra nuolatinis augimo procesas. Kiekvienas žmogus turi elgesio įpročių kurie erzina kitą, bei silpnybių, kuriomis skaudina. Kantrybė supranta nusivylimą ir prašo pasikeisti. Kai vienas iš sutuoktinių vis tiek nesikeičia, kitas mylintis sutuoktinis išmoksta kompensuoti, o ne smerkti. Vildamiesi ir mylėdami laukiame, kad kitas pasikeistų, bet mūsų meilė nepriklauso nuo to pokyčio.

Kantrybė – pagrindinė tėvų vertybė. Ar laukiame kol dvimetis pats užsimaus puskojines, ar bandome pasikalbėti su septyniolikmečiu, kuris nesikalba su mumis jau kelis mėnesius, tėvystės pareiga primena mums, kad mūsų vaikai, kaip ir mes patys, tobulėja palengva. Daugumai tėvų lengviau būti kantriais su mažais vaikais, ir vaikui paaugus neretai pamirštame, kad kantrybė reikalauja laiko. Jeigu jūsų gyvenime susiklosčiusi situacija, kai vaikas, arba sutuoktinis, atrodo reikalauja viso jūsų laiko, pasvarstykite, kaip būtų, jeigu dėl šių santykių savo darbotvarkę pakeistumėte nuostata būti kantriam ir supratingam. Iš pradžių tai gali pasirodyti neįmanoma, bet jeigu apsispręsite būti kantrus nors vieną akimirką, tai gali daug pakeisti.

KLAUSIMAI DISKUSIJAI:

Koks labiausiai įprastas mūsų kultūroje nekantrumo požymis?

  1. Ar matėte kaip vieno žmogaus kantrybė paveikė kitą žmogų ir šis tapo geresnis?
  2. Kada paskutinį kartą buvote nekantrus su kitu žmogumi? Kaip reagavote? Kas jus priverčia greičiausiai netekti kantrybės? Kodėl?
  3. Ar laikote save esnat kantrų pačiam sau? Kodėl? Kaip tai pasireiškia?
  4. Prisiminkite tris pvz kai kiti buvo kantrūs su jumis? Kaip dėl to jautėtės?

Kokie būtų jūsų santykiai, jeigu

  • kiekvieną, taip pat ir save, vertintumėte kaip žmogų, esantį tobulėjimo kelyje, o ne mašiną;
  • savo žodžiais ir veiksmais parodytumėte kad santykius vertinate labiau už laiką;
  • išklausytumėte kitą žmogų, kad suprastumėte ką jis galvoja ir jaučia;
  • atsisakytumėte kalbėti šiurkščiai ir kritiškai, o išmoktumėte kalbėti švelniai;
  • ieškotumėte problemos sprendimo, o ne kaltųjų.

Psichoterapeutė Aurima Dilienė | aurimadiliene.com

loading...