Karlas Jaspersas: keturios kaltės rūšys

Jacqueline Day / Unsplash

Karlas Teodoras Jaspersas (1883–1969) – vokiečių psichiatras ir filosofas, po Antrojo pasaulinio karo, pirmiausia turbūt sau, o sykiu ir savo tautiečiams, kėlė klausimą, kiek jie yra visi atsakingi, dėl įvykusios siaubingos tragedijos. Kaip yra apskritai susiję sus visu tuo. Taip išsirutuliojo keturios kaltės rūšys, kurios paliečia kiekvieną iš mūsų, t.y. išties jos bendražmogiškos bei aktualios visais laikais, kartais apie tai visai nė nesusimąstant.

1. Kriminalinė kaltė. Nusikaltimai yra objektyviai įrodomi veiksmai, prieštaraujantys aiškiai apibrėžtiems įstatymams. Tą reguliuojanti instancija yra teismas, kuris formaliu procesu patikimai nustato faktus ir pritaiko jiems įstatymus.

2. Politinė kaltė. Ji slypi valstybės veikėjų veiksmuose ir buvime konkrečios valstybės piliečiu, dėl kurios aš turiu prisiimti jos veiksmų padarinius, – valstybės, kuriai aš pavaldus ir kurios santvarka naudodamasis aš gyvenu. Kiekvienas žmogus drauge su kitais yra atsakingas už tai, kaip jis yra valdomas. Instancija čia yra įteisinto laimėtojo valdžia bei valia, ir vidaus, ir užsienio politikoje. Kas bus laimėtojas lemia sėkmė. Savivalę ir prievartą švelnina politinė išmintis, skatinanti galvoti apie tolimesnes veiksmų pasekmes, pripažįstant prigimtinę teisę ir tarptautinius susitarimus.

3. Moralinė kaltė. Už veiksmus, kuriuos aš visada atlieku kaip atskiras individas, man tenka moralinė atsakomybė, tame tarpe ir už mano padarytus politinius ir karo veiksmus. Niekada savaime negalioja taisyklė „Įsakymas yra įsakymas“. Nusikaltimai ir lieka nusikaltimais, net jei jie buvo įvykdyti kažkam įsakius (nors, tiesa, čia gali būti švelninančių aplinkybių, atsižvelgiant į pavojaus gyvybei laipsnį, šantažą ar terorą), kiekvienas toks veiksmas yra pavaldus moraliniam vertinimui. Instancija – sava sąžinė ir bendravimas su draugu bei artimuoju, mylinčiu žmogumi, kuris rūpinasi mano siela.

4. Metafizinė kaltė. Tarp žmonių yra bendražmogiškas solidarumas, kuris kiekvieną daro atsakingą už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas, ypač už nusikaltimus, daromus jam matant ar žinant. Jei nedarau visko, iš to ką galiu, kad užkirsčiau jiems kelią, tai esu kaltės dalininkas. Jei aš nesurizikavau  savo gyvybe, mėgindamas sukliudyti kitų žudymui, bet stovėjau nieko nedarydamas, tai jaučiuosi kaltas, nors jokie juridiniai, politiniai ar moraliniai kaltinimai čia netinka. Tai, jog aš ir toliau gyvenu, nors tai įvyko, slegia mane kaip neištaisoma kaltė. Kaip žmogiškos būtybės, jei tik sėkmė neišgelbsti mūsų iš tokios situacijos, mes atsiduriame ties riba, kai esame priverti pasirinkti: rizikuoti gyvybe, be vilties laimėti arba pasiduoti ir gyventi toliau. Kažkur žmonėse yra tokia reikmė būti kartu arba apskritai negyventi, tai gerai atsiskleidžia tais atvejais, kai padaroma vienokia ar kitokia baisi piktadarystė arba jei vyksta reikalingų gyvybei išteklių dalyba, tada pasimato ši žmogiškos būties esmė. Tačiau viso šito nei bendražmogiškame, nei piliečių ar mažų grupių solidarume nėra, paprastai tai apsiriboja tik pačių artimiausių žmonių saitais, o tame ir yra visų mūsų kaltė. Instancija čia – tik vienas Dievas.

Šaltiniai:
Karl Jaspers (1946). Die Schuldfrage.
Карл Ясперс ((1999). Вопрос о виновности. О политической ответственности Германии.
Gėrio kontūrai (1989).

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.