Kartais garsiai kalbuosi pati su savimi

Klausimas: Esu 23 metų mergina. Turiu vieną labai keistą savybę – kartais kalbuosi pati su savimi. Bet ne tyliai, o garsiai arba prieš miegą (patyliukais). Tai pastebi jau visi mano šeimos nariai, kartais brolis dėl to neužmiega. Man baisu… Gal jau sergu?

40927446_s

Nastia / 123RF Stock Photo

Tai tęsiasi nuo vaikystės. Kai buvau maža, sakiau, kad kalbu su savo nematoma drauge. Bet dabar aš jau suaugus, o ta problema niekur nedingo…

Būna, kad įsivaizduoju, jog prieš mane sėdi „kažkokia draugė“ ir aš su ja kalbuosi, žiūriu į ją, matau jos reakcijas.Kartais kalbuosi apie kažkokius išgalvotus įvykius, kurie net nebuvo įvykę mano gyvenimę. O kartais aptarinėju, katik įvykusius įvykius, būna, kad taip išlieju visas savo mintis ir pyktį, ką tuo metu jaučiau, bet neparodžiau… Kartais kalbuosi šeip apie gyvenimą, žmones, reiškinius.O būna, kad sugalvoju kažkokį linksmą nuotykį, o tada smagiai juokiuosi. Dažniausiai taip elgiuosi virtuvėje, arba savo kambaryje, kai nieko nėra namuose. Beje, turim šunį. kai jis išgirsta mane „kalbant“ visada ateina prie manęs prisiglausti.

Gal man trūksta bendravimo.. Nors draugių turiu, turiu vieną su kurią galiu valandų valandas kalbėtis. O su kitomis kažkodėl nelabai.. Viena dažnai mane pertraukinėja, o poto sako, kad aš uždaras žmogus. Kita – su ja kažkodėl „nesiriša“ kalba. Kartais galiu pasikalbėti ir su mama. Ji mane apskritai laiko labai protingu žmogumi. Be ne dėl to, kad labai gerai mokyčiausi, o dėl kitko.. Ji man sakė, „kad aš visą informaciją imu iš savęs“. Ne iš knygų, paskaitų ar mokslų, o iš savęs, ta informacija sklinda iš mano vidaus, nors jos niekur negalėjau perskaityti.

Pastebėjau, kad aš lyg ir galiu valdyti tą „kalbėjimą“. Būna, kad kelias dienas iš eilės , nei karto ne kalbu su savimi. Vienu metu, jau buvau pagalvojus, kad gal man praėjo. Bet vėliau, ir vėl prasidėjo..
Gal galit pasakyt, kas čia man darosi?

Jurgita 

Atsakymas: Sveika, Jurgita. Dėkui už klausimą! Daugiau ar mažiau, visi žmonės kalbasi su savimi. Tai vadinama mąstymu, vaizduote, prisiminimais ir t.t. Jūs ne tik mąstote garsiai, bet ir intuityviai naudojate psichoterapinį metodą.

Suprantu, kad matant filmuose ar net realybėje psichiškai sutrikusius pacientus ir bekalbančius su savimi, gali užklupti nerimas, kad ir su Jumis kažkas ne taip. Tačiau skubu nuraminti – Jūs greičiausiai nesergate. Kartais tai gali būti ir kokio nors sutrikimo simptomas, tačiau ne Jūsų atveju. Kaip pati sakote, galite tai valdyti, jis nepasireiškia esant kitiems žmonėms. Ir žinote, kad tą įsivaizduojamą draugę Jūs tik įsivaizduojate, o ne „iš tikrųjų sėdi“. Paprastai žmonės, sergantys psichikos ligomis savo savijautai yra nekritiški, t.y., jiems neatrodo, kad su jais kažkas ne taip.

Žmogus – socialinė būtybė ir bendravimas yra vienas iš svarbiausių, pagrindinių, arba bazinių poreikių. Vienas psichologijos klasikų E.Berne teigė, kad bendravimas, pokalbiai mums yra kaip „paglostymai“, nesvarbu, kokie jie būtų. Ir jei mes negauname nuoširdžių, švelnių, paskatinančių, motyvuojančių, mylinčių „paglostymų“, jaučiame jų alkį ir tada tenkinamės bet kokiais, kokių tik gauname. Maža to, išmokstame „žaisti žaidimus“, t.y., manipuliuoti, kad tik mus į kas nors sureaguotų, kad tik gautume bent kruopelę dėmesio, pripažinimo, emocijų. Deja, tikro pasitenkinimo toks bendravimas neatneša, tai tik surogatas. Panašu, kad jaučiatės vieniša, trūksta bendravimo, tikro, „gyvo“, tradicinio (ne SMS ar virtualaus) bendravimo, todėl jį „pasidarote“ vaizduotėje.

Tomo Hankso herojus filme „Prarastasis“, patekęs į negyvenamąją salą, neturėdamas su kuo bendrauti, „bendrakeleivį“ susikūrė iš kamuolio. Su juo tardavosi, diskutuodavo, netgi pykdavosi. JAV psichoterapeutai netgi rekomenduoja klientui, kuris jaučiasi itin vienišas, neskubėti jungti televizoriaus, radijo ar interneto, o geriau vietoj to pasikalbėti su savimi garsiai.

Kalbant garsiai, net jei ir kambaryje daugiau nieko nėra, išsigrynina mintys, geriau supranti kas tikrai svarbu, imi skirti pelus nuo grūdų, aiškiau nusistatai tikslus, lengviau priimti sprendimus. Tačiau labai svarbu kalbėtis su savimi pagarbiai, palaikančiai, motyvuojančiai, padrąsinančiai. Jei vaizduotėje yra ir pašnekovų, labai svarbu, kad jie bendrautų su Jumis pozityviai. Kitu atveju, toks kalbėjimasis atneš daugiau žalos, negu naudos. Kognityvinė – elgesio terapija remiasi nuostata, kad nerimą, depresiją ir gaugelį kitų sutrikimų sąlygoja negatyvios mintys, ypač save smerkiančios, kritikuojančios ir nevedančios sprendimų link. Terapeutas moko klientą „pagauti“ negatyvias mintis ir pakeistis jas produktyvesnėmis. Kalbant garsiai, tai padaryti yra lengviau.

Kai kurios psichoterapijos kryptys siūlo tai, ko trūksta, susikurti pirmiausia vaizduotėje. Šiuo atveju, stingant bendravimo, kaip suprantu, imate „bendrauti vaizduotėje“. Ir tai puiku! To, ko negaunate, susikuriate pati.

Kita vertus, neužsibūkite per ilgai viena su savo vaizduote – tai gali būti tik laikinas problemos sprendimas, savęs sustiprinimas. Būtina vystyti bendravimo įgūdžius su tikrais, realiais žmonėmis. Vaizduotėje esantys žmonės, pripažinkite, reaguoja daugmaž taip, kaip jūs tikitės, todėl realiame gyvenime kitokios negu tikėjotės pašnekovų reakcijos gali pradėti kelti nesaugumo jausmą.

Todėl šalia pokalbių su savimi siūlau eiti „į žmones“, susitikinėti su draugais, ieškotis naujų pažįstamų. Skirkite laiko įvairiems pomėgiams – lankykite būrelius, klubus, paskaitas ir pan. Atkreipkite dėmesį kokius dar poreikius bandote patenkinti – intelektualių pašnekesių, diskusijų, papasakoti istorijas įdomiai, būti išklausyta – ir pagal tai rinkitės veiklą. Jūsų amžiuje pažintys mezgasi gana lengvai. Tiesa, pradžioje bendavimas būna paviršutiniškas, atsargus, tai normalu, vėliau kai kurios pažintys peraugs į tikrą ir nuoširdžią draugystę.
.
Sėkmės bendravimo paieškose!
.
Asta Budvytienė
Psichologė, NLP praktikė, KET specialistė
www.psichologijoscentras.lt

Share Button

You may also like...

6 komentarai

  1. parašė:

    Ačiū. Iš karto ramiau pasidarė ;)

  2. Meta parašė:

    Jurgita, jus parasete butent tai, ka as pries kelias dienas masciau rasyti :) As taip pat nuo vaikystes kalbuosi su savimi. Niekad net nesusimasciau, kad tame gali buti kazkas negero ar neiprasto. Niekad to nedarau prie kitu zmoniu, taigi mano sios keistenybes sakykim, niekas net neitaria. Su vyru gyvenu 5m ir jis niekada to nepastebejo, nes kada yra kazkas salia, as su savimi nesisneku. Susimasciau apie savo pasnekesius visai neseniai, kada suvokiau, kad ta darau prie savo vaiko, kuriam dabar yra du metai, ir jei taip elgsiuos ir toliau, paauges jis pastebes mano si iproti. Na, galvoju, kad gal jam paugejus as to nebedarysiu, nes galesiu kalbetis su juo :)
    As neturiu daug draugu, nes jauciuosi blogai bendraudama su man „nelimpanciais“ zmonem. Nemoku apsimetineti. Todel turiu vos kelias drauges, viena is ju siuo metu uzsienyje, todel naturalu kad bendavimo man truksta. Visada buvau tokia. Neturejau kruvos draugu, visada tik kelis, bet tikrus, ir artimus sielai. Pavirsutiniskas bendravimas man neteikia malonumo, nors kartais reikia ir tokio, nieko nesakau. Kai kalbuosi su savimi, visada isivaizduoju koki nors zmogu, kartais realu, kartais isgalvota ir nepazistama. Kartais taip permastau savo problemas ar konfliktus ir taip „repetuoju“ ka sakyciau vel tam zmogui tokioj pat situacijoj, ar ka kalbeciau vel su juo susitikus. Kartais tiesiog siaip sedziu ir sneku apie beleka, juokauju, arba tariuosi ka man rengtis ar kokia spalva dazyti plaukus :DD Nematau tame nieko blogo, daznai man besisnekant su savim gimsta labai geru ir izvalgiu minciu :DD
    Zodziu, tikrai nesate tokia vienintele :)

  3. reb parašė:

    Geras, ir man tas patsm tik as mintyse kalbuosi su „kazkuo“, dazniausiai su pazistamais. Taip issikalbu problemas ir pan.

  4. lily parašė:

    Prisijiungiu ir aš į kompaniją. Kartais savo mintis išreiškiu garsiai, tačiau nematau tame nieko keisto. Tai padeda susikoncentruoti, išsilieti. Dažniausiai taip darau, kai kas nors labai sunervina, ypač koks nors konkretus žmogus, tada norisi, kad kas nors išgirdtų tai, ko neišdrįsau pasakyti, ką iš tiesų galvoju. Anksčiau tokio įpročio nebuvo, tačiau pastaraisiais metais kažkaip įpratau kalbėti garsiai, gal netgi dėl to, kad dažnai, kai tenka mokytis, viską pakartoju sau po nosimi, tarsi turėčiau kam nors visa tai papasakoti. Visai naudinga ruošiantis seminarams, pristatymams atsistojus prieš veidrodį pasipraktikuoti, tada jauti, kur klysti, kas skamba ne taip, tačiau čia jau nebesiskaito kalbėjimas su savimi, visgi tai lavina iškalbą ir mažina baimę kalbėti prieš didesnę žmonių grupę.

  5. ABC parašė:

    Man ir tas pats, bet aš išsikalbu mintyse su savo „draugu“ ir dažnai jis man atsako pozityviai, paaiškina situaciją, ką reikėtų daryti ir pan. Aš kartais ir apgalvodavau ar man kažkas ne taip, bet po kurio laiko pripratau ir taip darau jau dažniau.

  6. parašė:

    Man irgi labai ilgą laiką atrodė, kad čia viskas normalu. Juolab, kad tokie pašnekesiai kartais tikrai suteikia protingų minčių. keičiasi mąstymas. Į tą pačia situaciją pasižiūriu iš visai kito „kampo“. Tačiau pasidarė neramu, kai šitą pradėjo pastebėt brolis su mama. Todėl ir kreipiausi pagalbos, parašiau laišką, nes galvojau, kad jau turbūt visai „galvelė susisuko“. O pasirodo ne, viskas gerai.. :) Kaip gerai, kai yra žmonių, kurie gali ramiai viską paaiškint :) Ir ačiū visiems, kurie taip pat pasidalino savo gyvenimo detalėmis :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.