Kartais kalbuosi su savimi, su įsivaizduojamais draugais. Ar man reikia psichiatro pagalbos?

2

Klausimas: Sveiki, aš esu Vilma, man yra 17 metų. Neseniai buvau pasidariusi du testus apie depresiją internete ir jie parodė, kad man reikia rimtos psichologų pagalbos, todėl nutariau Jums parašyti šį laišką. Dabar aptarsiu problemas, su kuriomis susiduriu, jeigu tai galima pavadinti problemomis.

03 Jan 2015 --- Love and happiness hands --- Image by © JeannineMcChesney/RooM the Agency/Corbis
© JeannineMcChesney/RooM the Agency/Corbis

Visų pirma, prieš kelis metus, gal kai buvau 14-15 metų, pradėjau galvoti apie savižudybę, nors rimtos ar konkrečios priežasties nebuvo. Dažnai savo geriausiai draugei sakydavau, kad nusižudysiu, visuomet vadindavau save “psiche”, būdavau labai paniurusi, kokia esu ir iki šiol. Manau, kad tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl ji nutraukė su manimi visus ryšius. Dažnai klausiu savęs, kodėl dėl to liūdžiu ir kaltinu ją? Juk pati ją prie to privedžiau.

Antra yra tai, kad vos ne kiekviename žingsnyje aš save kritikuoju. Nesvarbu, kur beeičiau, ką bedaryčiau, gyvenu su nuostata, kad viską padarysiu blogai. Visuomet maniau, kad maža kritika sau yra neblogas dalykas, tačiau tai, ką aš darau su savimi yra ne kritika, o savęs gailėjimasis. Nors dažnai bandau daryti dalykus, kurie man kažkada nesigavo, pavyzdžiui, moksluose, tačiau ir ten visada manau, kad gausiu blogą pažymį, o dažnai būna atvirkščiai.

Sekantis dalykas yra bendravimo arba viešo kalbėjimo problema. Kai reikia ką nors pasakyti prieš klasę, visuomet drebu. Dažnai klasiokai man yra sakę, kad kalbėdama ar atsakinėdama visuomet drebinu kojas. Tuo momentu bandau tą sustabdyti, bet visuomet nieko nesigauna. O kalbant apie bendravimą, esu tartum atsiribojusi nuo savo bendraamžių mokykloje, bendrauju tik su vienu žmogumi. Niekada neinu į klasės vakarėlius, per paskutines Kalėdas nesikeičiau dovanomis, ten esu kaip “balta varna”.

Tačiau pati esminė problema manyje yra ta, kad dažnai įsivaizduoju mintyse, kad susirgau kažkokia rimta liga, tarkime kraujo vėžiu, ir įsivaizduoju, kaip manęs visi gailisi. Dar kartais tas pats vyksta, tik įsivaizduoju ne savo mirtį, o savo mamos ar kito artimo žmogaus. Dažnai save mintyse matau save kaip labai populiarią, gražią, talentingą merginą, sulaukiančią daug aplinkinių dėmesio ir TURINČIĄ DAUG DRAUGŲ.

Kartais manau, kad tai yra tikrai kažkokia psichinė liga. Būna momentų, kai visiškai savęs netvardau. Likusi viena namuose ištisai kalbuosi su savimi, įsivaizduodama, kad mane kalbina kas nors iš mano klasiokų, arba, kad iš manęs ima interviu. Savo mintyse kažkada turėjau įsivaizduojamą gyvenimą: kad esu oro uosto savininkė, kad turiu tris drauges: Guostę, Korneliją ir Guostės mamą. Dabar įsivaizduoju, kad turiu geriausią draugą Povilą, vaikiną Tautvydą, kad esu dailiojo čiuožimo čiuožėja, kad turiu partnerį Miroslavą, gerus draugus Ugnę ir Justiną. Žinoma, ten aš randu ramybę. Turiu tai, apie ką dabar svajoju, ten patiriu laimę, meilę, džiaugsmą, numalšinu liūdesį. Nes net klausydama liūdnos muzikos įsivaizduoju visokiausias mirtis.

Tad manau, kad man tikrai reikia psichologo ar psichiatro pagalbos. Taip pat noriu ir sužinoti, ar esu tikrai tokia beviltiška?

Atsakymas: Labas, Vilma,

ačiū Tau už tokį atvirą laišką. Žinai, kai jį skaičiau, man visai nekilo jokia panaši mintis į tai, kad galėtum būti „beviltiška“. Labiausiai galvojau apie tai, kokį turtingą turi vidinį pasaulį ir, kaip turėtų būti vieniša, kai tas pasaulis yra viduje, o ne išorėje.

Neramu, kai rašai, jog turi minčių apie savižudybę, ir kad tai tęsiasi jau kelis metus. Tad labai norisi Tave palaikyti bandymuose geriau suprasti, kas su Tavimi vyksta ir kaip galėtum sau padėti. Šie siekiai parodo, kad šalia minčių apie savižudybę yra ir noras gyventi. Tik, kaip suprantu, gyventi kitaip.

Įsivaizduoju, kaip sunku gyventi nuolat save kritikuojant, su mintimis, kad viską padarysi blogai, kad esi kaip „balta varna“. Tada nenuostabu, kad baisu ir viešai kalbėti, ir bendrauti. Girdžiu, kad skaudu buvo prarasti artimą draugę. Tuo pačiu, svarbu man pasirodė, kad turi bent vieną žmogų, su kuriuo bendrauji. Nors, atrodo, garsiai ir stipriai išgirdau ir tai, kaip norėtum turėti daug draugų – taip, kaip savo vidiniame pasaulyje.

Kaip supratau, labiausiai Tau neramu dėl savo įsivaizdavimų apie mirtiną ligą, dėl to, kad kartais savęs netvardai, bendrauji su žmonėmis, kurių nėra šalia Tavęs. Žinai, visa tai man labiausiai skamba apie tai, kaip stipriai Tau reikia būti svarbiai, matomai, mylimai. Susidaro įspūdis, kad galbūt išoriniame pasaulyje Tau viso to labai trūksta.

Rašai, kad kartais manai, jog Tau yra kažkokia psichinė liga. Labai palaikau Tavo mintį kreiptis į specialistą. Galvoju, kad pirmiausia galėtum kreiptis į psichologą ir su juo galėtumėte tartis dėl kreipimosi į psichiatrą. Jei paaiškėtų, kad reikalinga psichiatro pagalba, bet kokiu atveju, psichologo konsultacijos, šalia to, būtų taip pat labai vertingos.

Linkiu patikėti tuo, kad nesi beviltiška ir kryptingai kreiptis tolimesnės pagalbos. Sėkmės Tau.

Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt, namuterapija.lt

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Labas, Vilma,

    Nemanau, kad tau yra psichinė liga, bet žinoma, tai tik mano nuomonė. Kodėl taip manau? Pirma, įsivaizdavimas ir kalbėjimas su savimi tarsi atskleidžia tavo norus, svajones, kurios nėra išsipildžiusios. Tarsi susikuri mažą savo pasaulėlį, kuriame jautiesi sava ir laiminga. Antra, daug žmonių susiduria su viešojo kalbėjimo baimė – tai natūralu. Trečia, savęs kritika ar gailėjimas gali rodyti, kad savimi netiki, menkini ir kaltinti dėl tokio gyvenimo, kurį dabar gyveni. Penkta, tai, kad įsivaizduoji gražų gyvenimą ar mirštančius artimuosius bei savo reakciją, elgesį tuo metu – nėra psichiška liga, o tiesiog bandoma savyje sužadinti gyvenimo viltį.

    Taigi, ką visu tuo norėjau tau pasakyti. Manau, kad mes patys kalti, kad esame apimti tokių emocijų ir savijautos. Kodėl? Pagalvok pati, jei tavo mintys nuolat negatyvios, kaip gali pajusti džiaugsmą?

    Mano patarimas tau – pasistenk keisti požiūrį ir mintis į šią situaciją. Kalbėjimas su savimi nėra “beprotystė”, kartais žmonėms to reikia. Šiuo atveju tu dar atskiri kur yra realybė, o kur ne – tuomet tavo kalbėjimas negali būti psichinė liga, nes ją sergantys žmonės jau nebeskiria realybės nuo įsivaizdavimo.

    Tad manau gali nurimti, bet paieškoti pagalbos visada galima. Prie tokių situacijų dažnai priveda mūsų asmeninės baimės, charakterio savybės, asmenybės, vertybės ir t.t.

    Visi žmonės kažko bijo, visi žmonės bando rasti save šioje žemėje ir kiekvienas ieško savo būdų. Pakalbėk su žmonėmis, kurie gali tave išklausyti ir patarti, paskaitys pozityvių knygų, užsiimk mėgstama veikla ir stenkis apie daug ką galvoti pozityviai.

    Bandyk ieškoti savęs ir tikėk savimi. Rask tikslą, kuris būtų tavo gyvenimo vedlys.

    Sėkmės, Vilma! Daugiau pozityvių minčių, mažiau negatyvių, tikslo radimas, tikėjimo galia, veikla ir viskas taps įmanoma! :)

  2. Kalbėjimasis su savimi – dar ne psichikos liga. Tai yra vienas iš būdų kompensuoti bendravimo, artumo su kitais žmonėmis stoką; galbūt galima būtų vertinti kaip reakciją į vienišumo pojūtį.

    Saikinga savikritika – geras dalykas, jei nevirsta savęs žlugdymu. Iškyla klausimas, kas paskatino tokį požiūrio į save (savo veiklą, kurią Tu “būtinai atliksi blogai”) formavimą. Neretai dėl to kalti artimi žmonės, kurie niekada nepalaikė, neskatino ir nesusimąstydami programavo tavo ateitį nelaimėlės vaidmeniui. Ar yra tekę girdėti “geriau nemėgink, nes vis tiek nieko tau nesigaus”? Šiuo atveju nelieka nieko kito, kaip tik susiimti ir pasiekti priešingo rezultato. Tu gali pati save programuoti. Mintyse įjunk plokštelę “man tikrai pavyks”. Jei ši mintis lydės tave imantis naujos veiklos ar darbų, pamatysi, ilgainiui ji pradės materializuotis. Tai nelengvas darbas su savimi, kurio vaisiai ateity Tau tikrai palengvins gyvenimą.

    Noras žudytis tikėtina praeis kartu su paauglystės marazmais, kaip ir mintys apie sirgimą mirtina liga. Manai būtų malonus aplinkinių gailestis, jei taip nutiktų? Gailestis užknisa. Gailestis nėra pozityvus dėmesys, o tave, manyčiau, domina geromis emocijomis pagrįstas dėmesys. Juk ne veltui aplanko įsivaizdavimai, neva Tu duodi kažkam interviu. Kodėl iš Tavęs ima interviu? Gal būt todėl, kad esi įžymi, įdomi, ryški, unikali asmenybė? Ar dėl to, kad sergi itin reta limfomos atmaina? Kuris scenarijus mielesnis, m?

    Nemanau, kad esi vienintelė tokia pasimetusi savo mintyse. Juk nežinai, kas dedasi bendraamžių galvose. Žiūrėjimas į dalykus kiek kitaip – nelygu DURNAS. Tikrai yra ir kitų žmonių, kurie mato kitokį pasaulį, tad gal visai tikslinga būtų su tokiais žmonėmis pabendrauti? Galbūt pavyktų rasti bendrą kalbą ir nebereikėtų miroslavų, guosčių ir kitų personažų?

    Esi jauna, tikrai turi dar gausybę neišbandytų dalykų šiame gyvenime. Šiais laikais jauno žmogaus galimybės labai plačios. Gali šokti su parašiutu, lipti į kalnus, pulti į liepsnojantį meilės glėbį, užsiimti laukiniu seksu… Savižudybė – ne išeitis, ypač, jei dar likę pirmų kartų. Linkiu smagių potyrių, pozityvumo ir prasmingų atradimų.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here