Karus organizuoja vyrai, bet sąmyšis jų galvose yra auklėjimo padarinys

0

Po Antrojo pasaulinio karo pasirodė pirmieji moksliniai darbai apie vaikystę, privertę žmones suabejoti nuostatomis, kurios tūkstančius metų buvo laikytos teisingomis. Tai ir René Spitzo hospitalizmo atradimas, Johno Bowlby veikalai apie mažo vaiko atsiskyrimą nuo tėvų, Lloydo deMause naujas požiūris į vaiko raidą,  Frédéricko Leboyer atradimas, jog naujagymis geba jausti bei pirminės terapijos specialistų tvirtinimai, kad vaikystėje išstumti jausmai mus veikia visą gyvenimą. 

smurtasŠveicarų psichoterapeutė Alice Miller pastebi, kad dar ir šiandien tėvai mano turį mažiems vaikams skiepyti drausmę, kad mokykloje jiems nereikėtų “kentėti”, kad būtų pripratę klausyti. Kai vaikui nevalia reikšti tikrųjų jausmų, pastebėjimų ir minčių, kai jo aplinkoje leidžiamos tik gražios, malonios mintys, viskas, kas netelpa į šį “dorą” pasaulį, paaukojama mirčiai.

Nuo seno mamoms ir tėvams būdinga manyti, kad vaikai yra jų nuosavybė, tarsi koks daiktas, kuris privalo jiems įtikti, paklusti, tarnauti jų svajonėms, poreikiams ar puikybei. Tokiais atvejais įprasta, jog bet koks agresyvus vaiko atsakas į jo asmenybės išnaudojimą slopinamas. Ir taip yra dedami pamatai destruktyviam vaiko elgesiui suaugus, mano psichoterapeutė.

Tėvams, kurių siela vaikystėje buvo sužeista, sunku atsispirti pagundai rodyti savo valdžią. Neretai vaikams draudžiami net visai paprasti, nekalti, nieko nekainuojantys džiaugsmai. Su vaikais lengva taip elgtis, juk jie yra bejėgiai, jų gerovė ar pražūtis priklauso nuo suaugusių nuotaikų. Dažniausiai tokiems tėvams patiems vaikystėje buvo užginta laisvai žaisti, tad jie nuolat randa priežasčių ir iš savo vaikų atimti šį gyvybiškai svarbų džiaugsmą, pavyzdžiui, verčia juos siekti aukštų rezultatų sporte, dailiajame čiuožime, muzikoje ar kur kitur ir taip žudo natūralų vaiko kūrybingumą.

Tačiau, kaip pastebi A. Miller, viskas gali būti ir ne taip blogai, jei žmonės, šalia rūsčių savo augintojų, vaikystėje turi dar ir padedantį liudytoją [helping witness], kažką, kas leidžia vaikui patirti meilę ir atidą, veikia kaip atsvara žiauriam elesiui. Tai gali būti vienas iš tėvų, auklė, tarnai, dėdės, tetos, broliai ir seserys, seneliai, žodžiu visi tie, kas patys patyrė meilę ir išvengė suluošinimo.

Karus organizuoja vyrai, bet sąmyšis jų galvose yra ankstesnių kartų vyrų ir moterų auklėjimo ir elgesio padarinys, įsitikinusi psichoterapeutė. Iš esmės, padedančio liuditojo buvimas ar nebuvimas vaikystėje ir lemia tai kuo vaikas taps, ar jis bus despotu, ar menininku pasakojančiu savo kančias.

Stalinas ir Hitleris, abu, augo šeimose, kur iki jiems gimstant mirė po tris kūdikius. Abu vaikai buvo dažnai mušami, iš gausių dokumentų matyti, koks priešiškumas ir kokia griaunamoji galia tvyrojo aplinkoje. Jų gyvenime nebuvo žmogaus, kuris būtų juos gynęs. Stalino tėvas buvo girtuoklis ir švaistūnas, ūmaus būdo žmogus. Manoma, jog būtent jis, dažnai žiauriai lupdavęs berniuką, sulaužė Josifui kairią ranką. Dėl šių sužalojimų ji buvo maždaug aštuoniais centimetrais trumpesnė už dešiniąją. Stalinas nuolat stengėsi paslėpti šią negalią, tai padaryti pavykdavo apsivilkus storą paltą su per ilgomis rankovėmis. Adolfo Hitlerio šeimos sandara prilygo totaliniam režimui, kur valstybės policija neskundžiama, tėvo jėga ir savivalė buvo vienintelė valdžios instancija.

Jų vaikystėje nebuvo jokios alternatyvos griežtumui, prievartai, bukai galiai ir šaltumui. Buvo niekinamas bet koks silpnumas, švelnumas, gyvybingumas, prievarta atrodė teisinga. Vaikai jautėsi nusipelnę smūgių, idealizuojantys skriaudikus, vėliau pats ieškojo objektų: kitų žmonių ar tautų – kuriem galėtų suversti kaltę ir išsiteisinti. Taip vaikas suaugęs tampa skriaudiku, pabaisa.

Milijonų likimai priklausė nuo tirono savivalės, kuriam aplink vaidenosi vien priešai, užpuolikai, nes nuo pat ankstyvos vaikystės teko gyventi nuolatiniame pavojuje. Milijonams žmonių teko keliauti į katorgą ar dujų kamerą, nesuprantant už ką. Nes mažas berniukas patirdamas nuolatinį smurtą to irgi nežinojo.

Jei būtų daugiau mylėti gebančių motinų ir tėvų, mūsų pasaulis būtų gerokai žmoniškesnis.

Pagal: Alice Miler (2014). Nereikalingas raktas. Vilnius: vaga. 74-127 psl.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here