foto

Klausimas: Norėjau paklausti, ką reiškia blogiukio įvaizdis: gynyba iš baimės ar, kai kuriais atvejais, natūralus žmogaus temperamento nulemtas elgesys? Kaip žinome, kai kurie tariami kieti vaikinukai, nesvarbu kokios socialinės padėties, pasirenka šitą kelią savo kompleksams pridengti, kad gautų pripažinimą. Mergaitės kartais tokius myli ir ieško juose nuotykių, spontaniškumo. Kokia jūsų nuomonė apie šį dominuojantį stereotipą ir įvaizdį, kuris vienaip ar kitaip mus veikia? Pagarbiai, Ernestas 26 m.

Atsakymas: Ačiū už įdomų laišką. Tavo pastebėjimai tikrai teisingi – iš esmės tuos klausimus, kuriuos man užduodi, pats ir atsakei. Gal tiesiog laukei pritarimo, kad įžvalgas, kurias taip įmantriai aprašei, patvirtintų kas nors iš išorės, koks nors „protingas ekspertas“?

„Kovok arba bėk“

Kalbant apie įvaizdžius apskritai, jie susikuriami kaip psichologinės (kartais ir fizinės) apsaugos priemonės. Jie tampa kaukėmis, padedančiomis nuslėpti tikruosius mūsų veidus, ar skydais, kuriais pridengiame savo pažeidžiamumą. Atrodo suaugę žmonės neturėtų bijoti būti tokiais, kokiais jie yra. Deja, būti pažeidžiamu, reiškia būti atviru atstūmimui, o atstūmimas labai stipriai skaudina.

Taigi, tavo aprašyti „blogi vyrukai“, nuo atstūmimo gelbstisi būdami emociškai neprieinami, grubūs, nejautrūs ir pasiryžę bet kada atstumti patys. Jie tarsi įstrigę pirmykštėje „kovok arba bėk“ būsenoje: visada pasiruošę sulaukti grėsmės ir pulti, o sutikę rimtesnį priešininką – sprukti. Pasprunka nebūtinai tiesiogine ta žodžio prasme – tarkime, išvengia tam tikrų situacijų, apsimeta, kad jos jiems nesvarbios, nukreipia kalbą ir pan.

Tiesą sakant, „blogiuko“ įvaizdis yra tikrojo pasitikėjimo savimi priešingybė. Nors kiek daugiau išmanantis psichologiją lengvai permato tokį žmogų. Kuo jo elgesys įžūlesnis, drastiškesnis, ekstravagantiškesnis, tuo labiau jis atskleidžia pasitikėjimo savimi stoką.

Prie minėtos kaukės dar prisideda ir kiti statuso atributai: automobilis, atitinkama apranga ir aksesuarai, kalbėjimo maniera, vietos kuriose lankomasi, draugai, visuomenėje turintys statusą.

Beje, nesakau, kad prabangus automobilis būtinai reiškia norą sukurti kietuolio įvaizdį. Galbūt tiesiog žmogus labai daug uždirba ir mėgsta kokybę ir greitį.

Visgi, žemos savivertės žmonės dažniausiai išleidžia gerokai daugiau lėšų prabangą ir statusą parodančioms prekėms nei gali sau leisti – neretai jie dirba tik tam, kad nusipirktų naują madingą rūbą, telefoną ar kitą aksesuarą.

Koks turi būti „tikras“ vyras?

„Kietuolio“ įvaizdį suformuoja ir egzistuojančios vyriškumo normos bei aiškiai apibrėžti lūkesčiai, koks turi būti „tikras“ vyras, kuriuos primeta visuomenė. Vyras turi būti stiprus, neemocionalus ir nesentimentalus, bebaimis, atsparus, ištvermingas. Vyras turi įgyti statusą ir pelnyti visuotinę pagarbą. Taipogi egzistuoja protinio, emocinio ir fizinio tvirtumo norma. Dėl šios siekiamybės kai kurie vyrai rizikuoja net savo sveikata, pvz. vartoja steroidus, kad padidėtų raumenų masė.

Jie dažnai neigia skausmą ir atsisako medicininės pagalbos ir kreipiasi tik tada, kai jau yra visiškai kritinė padėtis, tarkime, ištinka infarktas. Dažnai ir pati kultūra įteisina vyrų smurtą, nes tam tikrose situacijose neparodyti agresijos yra gėdinga, nevyriška. Egzistuojanti nuostata „siųsk visus velniop ir varyk pirmyn“ skatina vyrus elgtis agresyviai, lipti per galvas, o taip pat ir nepagrįstai rizikuoti, tarkime, vyras sėda išgėręs prie automobilio vairo, nes nori įrodyti sau ir kitiems, kad jis yra tikras vyras. Arba nepagrįstai rizikuoja ir nesąžiningai elgiasi versle.

Be abejo, tai labai žalinga tiek pačiam vyrui, tiek jo santykiams su aplinkiniais, o ypač artimaisiais, draugais, gyvenimo partnerėmis, nes negali užsimegzti nuoširdūs santykiai. Vyras negali patirti artumo, negali būti savimi santykiuose, nes mano, kad turi atitikti tuos vaidmenis, įvaizdžius, būti kažkuo, kuo jis nėra ar galbūt net nenori būti, bet vis tiek verčia save tokiu būti, spraudžia save į tuos rėmus, kad gautų taip trokštamą pripažinimą, meilę ir pagarbą.

Beje, prie įvaizdžio kūrimo gerokai prisideda žiniasklaida ir reklama, peršanti kaip turėtume gyventi, atrodyti, kokie būti ir netgi ką turėtume ar ko neturėtume jausti. Neturint sveikai susiformavusios savivertės, sunku pačiam suprasti, kas yra vertinga, o kas ne. Taigi, pradedama ieškoti „atramos taškų“, ir jais tampa visuomenėje ir socialinėje aplinkoje nusistovėjusios normos bei nuostatos.

Čia taip pat įsijungia ir anksčiau minėtas nesaugumas – juk pasakyti, kad esi kitoks nei mano aplinkiniai, reikia drąsos, o jei jos nėra ir visą laiką kyla baimė, kad tie aplinkiniai nusisuks, tai pradeda veikti kaip papildoma paskata kurti įvaizdį. Tada susilieti su minia pasidaro labai paprasta – tiesiog esi toks, kokio tavęs tikisi, elgiesi pagal aiškiai apibrėžtą vaidmenį ir esi „laimėtojas“.

Taigi, kad būtum kietuolis tereikia tam tikrų atributų ir paties primityviausio, galima sakyti, pirmykščio žmogaus elgesio modelio. Visgi už kiekvienos tos kaukės, už kiekvieno „blogiuko“ slypi tikras ir gyvas žmogus, kuris toli gražu nėra bebaimis kietuolis. Greičiausiai jis jaučiasi sutrikęs, pasimetęs, susigėdęs ir išsigandęs, o galbūt net labai sugniuždytas viduje ir visiškai neturintis kam atsiverti. Labai svarbu tai suprasti. Jei tiesiog imsime, įvertinsime jį kaip „blogietį“ ir nurašysime, nedaug nuo jo tesiskirsime.

Tikrai nėra paprasta pamatyti, kas gi slepiasi už BMW vairo, „Armani“ drabužių, akmeninio veido ar kieto raumenų kalno: laikysenos, elgsenos ir atributų skydas saugo „blogiuko“ pažeidžiamą ir giliai viduje pasislėpusią jautrią širdį nuo atstūmimo, nuo skausmo. Visgi atviras ir nuoširdus bendravimas gali padėti šiek tiek tą skydą patraukti ir pamatyti po juo gyvą ir jautrų žmogų.

To atviro, nuoširdaus, empatiško bendravimo ir linkiu savo skaitytojams ir skaitytojoms, ir žinoma tau, Ernestai.

Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt

loading...