Kas nutinka, kai manome, jog esame nesvarbūs kitiems?

0

Ištrauka iš Ch.Andre knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“

„Mano didžiausia baimė – sulaukti abejingumo. Bijau, kad mane pamirš, nesidomės manim. Kiekvieną kartą, kai jaučiuosi kitų nematoma, perregima, tai tas pats, lyg būčiau jau mirusi. Neegzistuoju. Kai kamuoja kokia nors širdgėla ir vakare einant gatve per minią niekas – savaime suprantama – į mane nežiūri, jaučiuosi vienut viena, ypač žiemą, kai visi skuba namo.

Įsivaizduoju kitus, žinoma, grįžtančius namo, kur jų kažkas laukia, jie įsitaiso šiltai, juos sutinka, juos myli, jie kitiems svarbūs. O kam aš svarbi?“, – vienos pacientės išgyvenimus atpasakoja prancūzų psichologas Christophe’as Andre.

Abejingumo baimę ir pripažinimo troškimą žmonės patiria visame pasaulyje.

„Grįžtu namo viena. Galbūt tik benamiai tokie nelaimingi ir tokie vieniši kaip aš. Kartais kyla keistos vizijos: matau save kaip atomą, atskirą dalelę, aplink kurią sukasi milijardai kitų, visas jas tarpusavyje sieja nematomos jėgos, tik aš nesusijusi su niekuo, jos niekada manęs nepaliečia“, – toliau pacientės mintis savo knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“ išdėsto C.Andre.

Anot jo, be atstūmimo baimės, esama ir kitos, ji yra ankstesnė už baimę būti atstumtam, daug santūresnė, sunkiau pastebima, bet taip pat kenkia gerai savijautai ir elgesiui – tai abejingumo baimė. Kas mumyse vyksta, kai atrodo, kad esam kitam nesvarbūs? Lrytas.lt pateikia dar vieną knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“ ištrauką.

Pripažinimo troškimas

Skaudu jaustis ignoruojamam, tad visi išsiugdom labai didelį pripažinimo troškimą. Ar tai savotiškas manevras, saugantis galimo atstūmimo? Ar jausmas, kad turi pripažintą ir nuolat patvirtinamą vietą šalia daugelio kitų, padeda mažiau bijoti atstūmimo ir, jei jis ištinka, mažiau kentėti?

Taigi, būti arba jaustis pripažintam. Tačiau kas yra pripažinimas? Šis poreikis skiriasi nuo pritarimo ar meilės poreikio ir yra dar ankstesnis. Tai įrodymas, kad kiti žiūri į tave kaip į savarankišką žmogų: pavyzdžiui, kai kur nors ateini, su tavim pasisveikina ir tave priima, kreipiasi vardu ar pavarde, nelygu kiek familiarūs santykiai su pašnekovu…

Visi šie pripažinimo ženklai reiškiasi kuo santūriausiai: jų buvimas nebūtinai teikia džiaugsmą, bet būtinas visų žmonių gerai savijautai, o trūkumas nebūna akį rėžiantis, bet tyliai nuodija. Normalu, kad mus raminamai veikia faktas, jog kiti mus pažįsta. Štai įdomus pavyzdys iš pagyvenusių žmonių bendravimo su prekybininkais patirties: turguje prekybininkas pagyvenusį žmogų sutinka ir kreipiasi į jį vardu, žino jo įpročius, ką mėgsta, kai kuriuos gyvenimo įvykius…

Visos šios smulkmenos jiems svarbios, nes dažnai jų socialiniai ryšiai būna silpni, pažeidžiami ir reti (draugai vienas po kito miršta). Gal todėl atskirai gyvenantys senyvi žmonės dažnai baiminasi, kad mirs vieni namuose ir niekas to nepastebės.

Kiek siaubingų istorijų apie iš gretimo buto sklindantį kvapą…

Ši baimė kyla iš pripažinimo poreikio ir primena, kad žmogui gyvybiškai būtina turėti sukaupus socialinio kapitalo. Tikriausiai tas pats mumyse glūdintis neaiškus pirmykštis jausmas sako, kad didmiesčių anonimiškumas yra „prieš prigimtį“. Bent jau prieš žmogaus prigimtį…

Kitas pripažinimo pavyzdys – būti kviečiamam pačiam to neprašius, tai yra gauti kvietimų, dėmesio, atviruką, priimti svečią, dovanėlę, liudijančią, kad „apie mus pagalvojo“, nors patys nesirodėm…

Kai kurie depresyvūs pacientai, kuriuos pagrįstai arba nepagrįstai vadinam „apleistaisiais“, dažnai skundžiasi: „Niekas niekad man neskambina, nepagalvoja apie mane. Visada aš turiu stengtis. Jei pakalbinu kitus, jie su manim susitinka ir priima, tai nekelia sunkumų. Bet jei aš, kaip sakoma, apsimetu miręs, tada jų sąmonėje tikrai mirštu – apie mane nebegalvoja.“

Pamenu, vieno tyrimo metu stebėjau tokį pripažinimo poreikį. Buvo tiriamas Paryžiaus autobusų parko vairuotojų patiriamas stresas. Iš pradžių laikėmės požiūrio, kad stresas tikriausiai kyla dėl vairavimo ir eismo sunkumų, bet beveik visi mums pasakojo esantys žeidžiami veikiau socialinio nepripažinimo. Keleiviai įlipdami nesisveikina, net nepažvelgia į juos („Lyg būtume robotai“) – tai juos skaudino, menkino, žemino, naikino („Kai su manim taip elgiasi, jaučiuosi lyg būčiau autobuso detalė, pakeičiamas, bevardis. Menkavertis…“).

Pripažinimas suteikia socialinio gyvenimo arba tiesiog – gyvenimo pojūtį. Beje, pripažinimas nebūtinai turi būti teigiamas. Pavyzdžiui, vaikai kartais, kai kiti jų nepastebi, siekia atkreipti į save dėmesį kvailystėmis ar kaprizais. Arba, jei šeima juos nuolat pamiršta, jie tai daro nuolat…

Kai kurie mūsų pacientai, kuriems yra tekę padaryti smulkių nusikaltimų, žvelgdami į praeitį sako: „Dabar suprantu – taip elgiausi norėdamas, kad manim domėtųsi.“

Kai kurie narciziški asmenys jaučia pasitenkinimą, kai kiti jų nekenčia: neapykantos žadinimas pasotina egzistencinį pripažinimo poreikį. Taip pat ir svarbumo, kurį jie matuoja atsižvelgdami į sukeliamo atstūmimo stiprumą ir jų nekenčiančių žmonių skaičių.

Psichoterapijoje nedažnai turim progų pasikalbėti su tokiais asmenimis (paprastai pas mus ateina jų artimieji, kurie nuo jų kenčia). Dažnai jie negeba užmegzti draugiškų ar lygiaverčių ryšių ir gali veikti tik kurdami konfliktines ar dominavimo situacijas.

Jie kuo puikiausiai suvokia, kad neapykanta, priešingai negu abejingumas, yra ryšys ir patvirtinimas. Šiuo požiūriu atstūmimas jiems nelabai svarbus – svarbu, kad atstumiantys žmonės išgyventų stiprias emocijas, tada, jų akimis, tai pripažinimas ir pergalė.

Todėl jiems nuolat kyla poreikis provokuoti: ramus atstūmimas, abejingumas jiems kelia sumaištį ir abejones, kaip ir visiems. Tikriausiai tokios prigimties žmogus sugalvojo posakį: „Mylėk arba nekęsk – tik nebūk abejingas.“

Atitikimo ar išskirtinumo pripažinimas? Du būdai didinti savivertę patiriant pripažinimą

Yra du būdai gauti pripažinimą (vadinasi, ir didinti savivertę): būti tokiam kaip kiti – tai pripažinimas dėl atitikimo, ir išsiskirti iš kitų – tai pripažinimas dėl išskirtinumo.

Siekimas būti pripažintam dėl atitikimo dažniau pastebimas kraštiniuose gyvenimo poliuose – tai labiau būdinga vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Būti panašiam į kitus išvaizda, skoniu, kalba… Tai tarsi pasas, socialinio priimtinumo garantija. Atitikimo pripažinimas dažnai siejamas su savotišku pažeidžiamumo jausmu.

Siekimas būti pripažintam dėl išskirtinumo dažniau būdingas paaugliams ir jauniems žmonėms, nes padeda jiems įsitvirtinti ir kurti savo tapatybę. Todėl jiems toks svarbus įvaizdis, taip pat ir siekis jį pateikti kaip gyvenimo pasirinkimą apskritai, ne vien kaip lengvabūdišką sprendimą ar paklusimą madai.

Galima pasijuokti iš to, kad pripažinimas dėl išskirtinumo galų gale yra ne kas kita, kaip pripažinimas dėl atitikimo, tik galiojantis mažoje grupėje, kuriai žmogus nusprendė (ar stengiasi) priklausyti. Bet iš tikrųjų visada svarbiausias dalykas yra grupės pripažinimas, nes jis patenkina poreikį priklausyti kažkam – tikras pripažinimas dėl išskirtinumo iš tiesų retų rečiausias dalykas. Ar iš viso toks būna?

Pripažinimo ženklų, beje, daugėja didėjant pojūčiui, kad esi mažuma arba tau gresia pavojus. Pavyzdžiui, prasilenkdami baikeriai vienas kitą santūriai pasveikina – tai jiems teikia malonumą. Šis pasisveikinimas, kaip spontaniškas pripažinimo ženklas, beišnykstąs, matyt, todėl, kad daugėja dviračių transporto priemonių (ši bendruomenė jau nebe mažuma, jis nebe toks reikalingas).

Tačiau yra kitas nežymus Paryžiaus baikeriams būdingas ritualas (nesigilinau, galbūt ir kitų didmiesčių baikeriams) – kilstelėt pėdą padėkojant miesto apylankos greitkelyje, jei vienas praleidžia kitą, greitesnį, pasukęs į automobilių eilę. Tai ir pripažinimo, ir padėkos ženklas – padėkos už pastangas (žiūrėti į veidrodėlį, pasitraukti ir rikiuotis automobilių eilėn).

Būti ar nebūti tokiam kaip kiti yra ir iššūkis savivertei. Paklusti daugumos kodams paprastai renkasi žemos savivertės, o išsiskirti iš daugumos arba paklusti mažumai – aukštos trapios savivertės asmenys.

O jei daugmaž į tai nusispjaut – tai jau geros savivertės požymis.

Pripažinimo siekimo pavojai ir klaidos

Žemos savivertės asmenims pirmas siekimo būti pripažintiems keliamas pavojus – pernelyg prisitaikyti rizikuojant nutolti nuo savęs. Trokšdamas atitikti socialinį įvaizdį, kuris, jo nuomone, yra didžiausias priėmimo garantas, žmogus slėps „viską, kas per daug“. Mada seks tik per pagarbų atstumą – ne per daug, kad neatkreiptų (ar nemanytų, kad atkreipia) į save žvilgsnių, bet ir ne per mažai, kad nenupultų į senamadiškumą. Savo nuomonę išsakys tik išklausęs lyderių, kad nerizikuotų prieštarauti ar būti išjuoktas.

Aukštos trapios savivertės žmonės, kurie stengiasi kompensuoti abejones siekdami būti vertinami, atitrūks nuo minios, nes dėl anonimiškumo joje jaučiasi pranykstantys, nepripažinti. Todėl kyla tuščių ir beprasmių provokacijų pavojus. Tarp paauglių dažniau galima sutikti tokių, kurie abejoja savimi ir stengiasi būti pripažinti psichopatiškesnių už save: puola nusikalstamai elgtis, o toks elgesys jiems tarsi atveria vartus į grupę.

Kiekviena ir kiekvienas iš mūsų patiriam tokį patį pavojų klysti:

Klystam nesijausdami pripažinti, kai iš tikrųjų tokie esam. Tada pradedam siekti daugiau ir nebūtino pripažinimo, nors pakaktų tik atsimerkti.

Klystam nekreipdami dėmesio į gaunamus pripažinimo ženklus ir nesijausdami vertinami mus pripažįstančių grupių ir asmenų. Sieyesas (politikas, išgarsėjęs 1789 m. brošiūra „Kas yra trečiasis luomas?“), kreipdamasis į savo laikų galinguosius, rašė per Prancūzijos revoliuciją: „Jūs ne taip trokštat būti išskirti savo tautiečių, kaip iš jų išsiskirti…

Siekiat ne panašių į save pagarbos ar meilės, o priešingai – paklūstat tuštybei, priešiškai žmonėms, kurių lygybė jus žeidžia.“

Klystam painiodami pripažinimo troškimą su meilės troškimu ir tikėdamiesi, kad pirmasis atstos antrąjį. Yra tokių socialinių ryšių, kurie mums suteiks tik pripažinimą, ne daugiau. Tačiau nereikia jų nei juodinti, nei reikalauti dar ko nors.

„Visi mane myli, bet mano gyvenime nėra jokio žmogaus“, – kartą pasakojo jauna pacientė. Vis dėlto įvairių ryšių kūrimas sudaro palankias sąlygas sutikti meilę ir gerina psichologinę savijautą (vadinasi, ir skatina atsiverti kitam), ugdo bendravimo įgūdžius. Sudaro palankias sąlygas, bet, suprantama, negarantuoja…

Vienatvė ir vienatvės pojūtis

„Skaudžiausia užėjus depresijai būdavo ne liūdesys ir ne sunkumas veikti, o kažkoks nerimas, kuris užgriūdavo mane tarsi vienatvės svaigulys. Net mylinčių žmonių apsuptyje jausdavausi visiškai viena. Žiūrėdama į juos supratau, – tai kvaila, – kad jie tai ne aš, kad jie – atskiri žmonės, kuriuos pažįstu tiek, kiek patys nori man atsiskleisti. Todėl apimdavo panika pagalvojus apie gyvenimą. Ta vienatvė kėlė nerimą, nes jaučiausi nepajėgi išgyventi viena. Iš tiesų tai buvo ne vienatvė, o nerimas dėl vienatvės – kartais slopus lyg tolimas ūžesys, kartais ūmus kaip pasaulio pabaigos grėsmė.

Tas jausmas įsiverždavo, sudraskydavo iliuzijų šydą (iliuziją, kad mes ir artimieji esam vienis, kad puikiai vieni kitus pažįstam). Visada turėjau šią problemą. Tas laikotarpis, kai mano vaikai augo, tapo suaugusiais žmonėmis, liovėsi patikėti savo paslaptis, ėmė išgyventi įvairias vidines būsenas, man nuolat kėlė nerimą.

Paskui supratau, kad tas vienatvės jausmas neišvengiamas. Bet panikuodavau, nes jaučiausi negebanti savimi pasirūpinti. Iš tikrųjų buvo dar blogiau: tarsi visą gyvenimą būčiau vengusi savimi rūpintis, gyvenau iliuzija, kad esu visumos – šeimos, grupės – dalis.“

Apie vienatvės jausmą parašyta daug darbų. Psichiatrijoje vienatvė ir socialinė atskirtis yra rizikos veiksniai, skatinantys depresiją, svaigalų bei narkotikų vartojimą ir apskritai pažeidžiamumą susidūrus su stresiniais gyvenimo įvykiais. Tačiau pastebima, kad ne tik tikra, bet ir juntama vienatvė yra našta mūsų sveikatai: pojūtis, kad esi vienišas ar vieniša, yra ne tik psichikos, bet ir vidaus organų sutrikimų šaltinis, tiksliau sakant, veikia širdį ir arterinį kraujospūdį.

Pastebimas dar vienas dalykas: vienatvę kenčiančių žmonių socialinių ryšių kiekis dažnai būna maždaug toks pat kaip ir tų, kurie ja nesiskundžia! Tikriausiai vienatvės pojūtis labiau sietinas su bendravimo kokybe, jo teikiamu pasitenkinimu, su žmogaus socialiniu elgesiu (ar socialiniais ryšiais žmogus pasinaudoja, ar ne, pavyzdžiui, ar jis „vienas tarp visų“), su psichologiniu nusiteikimu (jei suvoksi save kaip kitokį ir nesuprastą, bus sunku bendrauti ir gauti iš to peno).

Vienintelė tikra vienatvė – ta, kurią patys pasirenkam, o ne ta, kurią kenčiam.

Visiškai įmanoma apibūdinti save kaip komunikabilų vienišių – toks žmogus mėgsta būti vienas, bet mėgsta ir kitų žmonių draugiją. Tiesiog jam šiek tiek labiau patinka pirmoji būsena. Jei vienatvė yra sąmoningai pasirinkta ir mėgstama, tada įmanoma ją švęsti, kaip darė Malraux: „Yra tokia vienatvė, kai vienišius – apleistas žmogus, bet yra ir kitokia, kai jis vienas tik todėl, kad kiti pas jį dar neatėjo.“

Tačiau ne visi vienišiai svajoja apie didybę. Daugelis tiesiog mėgaujasi atotrūkiu nuo pasaulio, kaip malonumu, kurį jiems suteikia atsitolinimas, ir priima vienatvę kaip gelbstinčią patirtį, kaip rašė Vauvenargues’as: „Vienatvė protui – tai tas pats, kas dieta kūnui.“ Tiesa, dieta prasminga tik tada, kai žmogus nemiršta badu…

Tie, kurie vienatvės nepasirinko, suvienišėję, apleisti, atskirti jaučia tik kančias ir regi tik nesibaigiančias jų lūkesčių ir jų kaip, socialių gyvūnų, poreikių sutemas.

Juk, viską pasvėrus, vienatvė daugeliui gali būti tik pauzė tarp dviejų bendravimo ir ryšių laikotarpių. Vienatvė kaip perėjimas. Dažnai naudingas, kartais privalomas. Perėjimas, o ne likimas, nes juk galima ir pasiklysti vienatvėje, kai kurie gyvenimai primena tą Flaubert’o, didžiojo, visada sąmoningai apsisprendusio vienišiaus, vaizdinį: „Regis, išgyvenu begalinę vienatvę, nežinia kur einu: pats esu ir dykuma, ir keliautojas, ir kupranugaris.“

Šaltinis: lrytas.lt

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here