Britų psichoanalitikas Donaldas Vudsas Vinikotas (Donald Woods Winnicott) kadaise suformulavo tokią mintį: bet kuris antisocialus veiksmas išreiškia… viltį.

Šiai minčiai pritaria dr. Estela Veldon (Estela Welldon), pasaulinio garso psichoterapeutė, teismo psichiatrė, prieš 25 metus Didžiojoje Britanijoje įkūrusi Tarptautinę teismo psichiatrijos asociaciją ir iki šiol jai vadovaujanti. „Tas asocialus veiksmas yra nesąmoningas siekis atkreipti į save dėmesį ir pakeisti savo likimą“, – interviu žurnalui „Psychologies“ tvirtino ekspertė, daug metų dirbanti su nusikaltėlėmis moterimis.

Nuo ko tai prasideda

Kai jūs gimstate, jūsų tėvai, giminaičiai, visi aplink labai dėl to džiaugiasi. Jūsų laukė, jūs esate dovana ir šventė. Kiekvienas jumis rūpinasi, visi myli.

O dabar įsivaizduokite žmogų, kuris nieko panašaus nepatyrė. Su tokiais žmonėmis ir dirba dr. E. Veldon. „Jos atėjo į šį pasaulį, bet nežino kam. Jos nepažįsta savo tėvų, nepažįsta savęs. Jos neturi vietos mūsų visuomenėje. Jos čia nereikalingos. Tai jausmai, visiškai priešingi tiems, kuriuos jaučiate jūs“, – aiškina psichoterapeutė.

Daugeliui žmonių akivaizdu, kad asocialus elgesys prives prie tragedijos. Todėl mes taip nesielgiame. „Toms moterims, su kuriomis aš dirbu, tai nėra akivaizdu. Kad suprastum, kodėl įvyko katastrofa, turi mokėti racionaliai mąstyti, analizuoti savo elgesio priežastis, iš anksto numatyti rezultatą. Jos negeba taip mąstyti. Jų poelgiai buvo padiktuoti vien emocijų. Jos veikė tik dėl paties veiksmo.“

Iš esmės tas veiksmas reiškia viltį.

Pažvelgti į bedugnę

„Mano, kaip psichoanalitikės, užduotis – išmokyti tas moteris mąstyti, – sako dr. E. Veldon. – Išmokyti jas suprasti, kas išprovokavo nusikalstamus poelgius. Agresijos aktą visada sukelia patirtas pažeminimas ir skausmas. Pamatuoti to skausmo neįmanoma. Mes kalbame ne apie depresiją, kuri gali kartkartėmis aplankyti kiekvieną. Mes kalbame apie juodąją emocinę skylę.“
Pamatęs šią bedugnę, jos neaprėpiamą gylį, anot psichiatrės, žmogus taip išsigąsta, kad net nori nusižudyti. Nors tą bedugnę jis ir iki tol nesąmoningai jautė. Sunku patikėti, tačiau daugelis E. Veldon klienčių, kurioms buvo leista rinktis psichoterapiją arba kalėjimą, pasirinko pastarąjį. „Kalėti lengviau nei atverti akis ir pažvelgti į savo skausmo bedugnę. Kalėjimas – tai paprasta… Pernelyg paprasta – ir joms, ir mums, visuomenei.“

Visuomenė tingi

Dr. E. Veldon nuomone, visuomenė yra iš dalies atsakinga už nusikaltusius žmones.
„Todėl, kad visuomenė pernelyg tingi. Ji renkasi aprašinėti nusikaltimų siaubą laikraščiuose, rodyti juos per televiziją, paskelbti kaltus ir nusiųsti juos į kalėjimus. Tai pernelyg paprasta…“
„Žinoma, jie kalti dėl to, ką padarė, – priduria teismo psichiatrė. – Tačiau kalėjimas – tai ne problemos sprendimas. Iš tiesų šios problemos neįmanoma išspręsti nesuvokus, kodėl elgiamasi asocialiai ir kas tai skatina. Prieš nusikaltimą visada būna situacija, kurią žmogus išgyvena kaip pažeminimą ir skausmą. Taip yra net ir tuomet, kai kitiems taip neatrodo.“
E. Veldon veda seminarus policininkams, skaito paskaitas teisėjams. „Džiaugiuosi, kad jie su įdomumu klausosi mano žodžių. Tai teikia vilties, kad kada nors mes liausimės mechaniškai štampuoti nuosprendžius ir išmoksime užbėgti nusikaltimams už akių.“

Savigriova

Dr. E. Veldon yra parašiusi knygas „Mother, Madonna, Whore“ („Motina. Madona. Paklydėlė“), „Playing With Dynamite“ („Žaidimai su dinamitu“), „A practical guide to forensic psychotherapy“ („Praktinis teismo psichoterapijos gidas“) ir kt.

Knygoje „Motina. Madona. Paklydėlė“ autorė rašo, kad moterys gali pačios provokuoti prievartą. „Tačiau tai nereiškia, kad jos to nori ir kad tai nėra nusikaltimas“, – priduria ji.

Pasak ekspertės, vyrų agresyvumas ir jo iškrova susijusi su vienu konkrečiu organu, o moterų pyktis dažniausiai nukreiptas į savigriovą.

„Kaip rankų pjaustymasis, kaip bulimija ar anoreksija, taip ir smurto provokavimas yra iš tos pačios serijos. Moteris nesąmoningai „suvedinėja sąskaitas“ su savo kūnu, kartais – pasitelkdama tarpininką“, – sako psichiatrė.

Daugelis moterų, anot jos, nesąmoningai pasirenka į partnerius vyrus, linkusius į smurtą. „Mes stebimės, kodėl, patyrusios prievartą, jos nesusikrauna daiktų ir neišeina. Todėl, kad viduje kažkas jas sulaiko. Kažkas verčia jas likti ir toliau save bausti“, – aiškina dr. E. Veldon.

Suprasti

Ką gali padaryti visuomenė?

„Geriausia, ką ji gali padaryti, – tai suprasti. Suvokti, kas darosi sielose tų, kurie tampa prievartos aukomis. Suprasti, kas darosi sielose tų, kurie tą prievartą naudoja. Supratimas – vienintelis bendras visų sprendimas“, – atsako dr. E. Veldon.

Pasak jos, mes turime giliau žvelgti į žmonių santykius ir procesus, kurie vyksta šeimoje. „Šiandien žmonės labiau užsiėmę karjeros psichologija. Mes išmokome apskaičiuoti, kiek naudos galėtume gauti iš verslo partnerio, numatyti, ar verta juo pasitikėti, įžvelgti, kas skatina jį priimti vienokius ar kitokius sprendimus… O štai žmogų, su kuriuo dalijamės tą patį miegamąjį, suprantame toli gražu ne taip gerai. Ir net nesistengiame suprasti.“

Parengė Parengė Vaiva Vaidilaitė | Ve.lt
Iliustracija: Vero Photoart

loading...