avys

Yra žmonių, kurie, net patyrę nelaimę, nepasiduoda ir toliau atkakliai siekia savo tikslo. Nutrūktgalviškai lakstydami automobiliais ar motociklais, nerdami į giliausias jūras ar kildami į padanges jie bando savo sėkmę. Jų nesustabdo net ir nesėkmė ar akivaizdus pavojus sveikatai ar net gyvybei. Nes jų tikslas – vienas: pranokti save. Didžiausias tokio žmogaus konkurentas yra jis pats.

– Kodėl žmonės kartais nesustoja ir nepasimoko net iš traumų? – pasiteiravau vilniečio psichologo psichoterapeuto Olego Lapino.

– Yra dalykų, kurių išmokstame iš savo patirties. Yra dalykų, kurie yra neprieinami tokiai patirčiai, pavyzdžiui, aistra, noras patirti naujų įspūdžių, įveikti savo ribas.

Jei žmogus netveria savo kailyje, jis niekada nesimokys atsargumo, o sieks patirti su rizika susijusius pojūčius. Ilgainiui šis noras gali priversti vis labiau rizikuoti, nesuvokiant realaus pavojaus gyvybei. Toks žmogus tampa priešu sau.

Tokio žmogaus jokia trauma nesustabdys, net susidūręs su sunkiausiais negalavimais žmogus nesustos, nes kliūtys tik skatina eiti toliau. Tai rizikos fanatikas.

Atsargūs žmonės nesirenka rizikingų pomėgių, ekstremaliojo sporto. Tokių žmonių yra kur kas daugiau nei bebaimių.

Bebaimiai asmenys neatsimena patirties, kurios reikėtų vengti. Sunkių traumų jie nesureikšmina, o pavojų gyvybei vertina kaip savaime suprantamą dalyką.

– Ar sutramdyti norą rizikuoti gali baimės jausmas?

– Tokie žmonės nepatiria baimės, kuri atimtų žadą, surakintų rankas ir kojas. Baimė juos apninka nebent tada, kai kyla įtarimas, kad ką nors padarė aplaidžiai ar netinkamai.

– Jei žmogus renkasi rizikingą profesiją, ar galime įtarti, kad jį slegia nuobodulys?

– Profesija negali nuolat kelti streso, nes tada žmogus negalėtų dirbti. Patyrę chirurgai mažiau jaudinasi prieš operaciją nei gydytojai rezidentai.

Kita vertus, yra žmonių, kurie gali susirgti vien nuo minties, kad jų gyvenimas nuobodus. Jie nuolat ieško naujų dirgiklių, nes jų nervų sistemai reikia papildomo stimulo.

Kaip elgiasi vaikai? Jie labai mėgsta lakstyti. Jei išėjęs į kiemą vaikas atsisėda ant suolo ir sėdi sudėjęs rankas, kyla klausimas, ar jam viskas gerai. Normalus vaikas laksto, jam tai nėra rizika, nors gali nusibalnoti kelį.

– Ar tokias savybes lemia prigimtis, ar auklėjimas?

– Tai įgimta. Riziką mėgstančių žmonių nervų sistema turi vadinamąjį aukštą stimuliavimo slenkstį. Jiems reikia daugiau dirgiklių.

Yra žmonių, kurių stimuliavimo slenkstis labai žemas, pavyzdžiui, jei sustabdė kelyje policininkas, jie gali visą mėnesį apie tai galvoti ir pasakoti kitiems.

Parengė Danutė Jonušienė
lrytas.lt

loading...